Kai kalbėjomės su šokėju Dariumi Stankevičiumi, jis prisiminė choreografės Ievos Kuniškis kadaise ištartą frazę: festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ – tai šokėjų Kalėdos. Kai galvoju apie šių metų festivalį, šventės su asmeniškumais jausmas visų pirma ir ateina į galvą. Matau visus jame šokusiųjų veidus po vieną, matau kiekvieno kūno motoriką ir atmosferą, ir iš jų visų susideda viena Šiuolaikinio šokio vigilija. Ne miesto fiesta, ne fejerija, o būtent veidai ir kūnai, po vieną ir po du, nuogo miesto fone. Be dekoracijų ir rekvizito: tik anapus jie ir šiapus mes, lyg susirinkę pažiūrėti vieni kitiems į akis iš arti.
Mano šokio vakarienę šiais metais užbaigė du solo darbai: baltarusio Igorio Shugaleevo „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“ ir lietuvės Vilmos Pitrinaitės „Tai ne tavo sapnas“. Abu jie drąsiai eina prie realybės ir ją pjauna. Ir abu sau leidžia neužsiiminėti žiūrovo lepinimu: jie yra nepavaldūs auditorijos lūkesčiams, ir jiems į tai, kad čia eina Kalėdos, nusispjaut. Man jie – du kalėdiniai maištininkai, maištą keliantys būtent savo nepavaldumu šventės logikai. Kol Vilma drebina sienas su protesto prieš ar-tik-ne-viską energija, Igoris be skrupulų atidengia žiaurią realybę ir kviečia apie ją pasikalbėti. Nes likti vienu du su realybe jam – per sunku.
Igor Shugaleev, „375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„375 0908 2334 / Asmuo, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas“ yra performansas, kurio svarbiausia dalimi tampa sadistinių Baltarusijos režimo elgesio būdų su suimtaisiais atkartojimas. Igor Shugaleev pasakoja apie kūno pozas, kuriose suimtieji verčiami nejudėdami išbūti valandų valandas. Išsirinkęs vieną iš pozų, menininkas kviečia laisvu noru į šį kūnų išbandymą prisijungti žiūrovus. Ir šie jungiasi. Kas scenoje, kas – nenorintys eksponuotis – salės gale. Sustingusieji vienodose pozose nemato, kaip eina laikas – kiek liko to, kas šiuo atveju yra menas. Tiesą pasakius, būtent vaikščiodama po tamsiąją salės dalį, kurioje atsitūpę ir susikėlę rankas virš galvos empatiją baltarusiams reiškė kuklesnieji žiūrovai, patyriau tikrą performanso šiurpą: ne per emocingą istoriją, ne per kūniškai raiškų scenos vaizdą, o per paprastą ir niekam nematomą atskirų žmonių nusilenkimą tiems, kurie iš tiesų kenčia. Ir būtent čia atėjo mintis, kad jeigu ir esu mačiusi prasmingesnių tikrovės ir meno susikirtimų, tuomet neatsimenu.
Tačiau šiuo atveju kalbu apie paveikų realybės įėjimą į meną. O kalbėti apie paties meno būklę šiame performanse – labai sunku: visiškai surištos laisvo kritinio mąstymo rankos. Negali mąstyti apie jį kaip apie meno kūrinį – gryną dokumentinį performansą, nes Igor Shugaleev tikslu pasirenka ne kūną kaip išraišką, bet ryšio mezgimą, paguodos jo tautai paiešką. Čia net nuskamba gyvas klausimas „Kas nori apsikabinti?“ (kurį iš tiesų traktuojame kaip kas nori apkabinti baltarusių tautą?). Ir jei šiame fone kyla kritinei galvai įprastai kylančių kritinių minčių, tuomet tarsi reiškia, kad esi nejautrus ir nenori apkabinti. Bet nesu, ir noriu – juos visus. Vis dėlto, jei drįstu vertinti tai kaip meno kūrinį, kaip tik tokia aiški aukos pozicija ir užkemša menines arterijas. Taip, performanso žanrui įprasta turėti artimą ryšį su socialine realybe ir politiniu identitetu; komunikuoti ne estetinę žinutę, bet tyrinėti meno / kūno galimybes kirsti sociopolitinės tikrovės sieną.
Tačiau emocingi pasakojimai, lydintys visą performansą, nori nenori veikia manipuliatyviai. Ir tik nutrynus klausimų / atsakymų seriją ir palikus suimtųjų pozose valandai sustingusius šokėjo ir žiūrovų kūnus, užgriūna pati šito siaubo kvintesencija, o į kitą kūną reaguojantis savas kūnas patenka į nepakeliamą empatišką klajonę. Būtent stebėti kūnus, šešėlius, šviesas, virpėjimą, kūnų nebegalėjimą ir atvirkščiai – išbuvimą iki galo yra šio performanso stiprioji pusė. Kuriai visai nereikia nei pagalbos, nei paguodos: užkalbėdami žodžiais, užversdami klausimais, klausydami atsakymų, iš kūnų atimame jų teisę kalbėti. O ji vis dėlto – jei norime žiūrėti į tai kaip į šokio kūrinį – pjauna giliau.
Vilmos Pitrinaitės „Tai ne tavo sapnas“, visų pirma sukurtas online performanso formatu, atneštas į sceną nė kiek nenukentėjo: atvirkščiai – desperacijos, ištinkančios saviizoliacijoje, tema išplito į miestą ir sociopolitiką. Šiandieninės protestų ir mitingų realybės fone atsidūręs performansas įgauna netikėtą dimensiją ir, to nesiekdamas, virsta menine replika viešam visuomeninių klausimų svarstymui aikštėse. Aktualiausia verte čia tampa saviironija ir svarstomo objekto nerišlumas: maištas čia keliamas ne norint kažką išspręsti, bet norint spręsti ir tuo maksimaliai mėgautis.
Vilma Pitrinaitė, „Tai ne tavo sapnas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Man ryškiausia performanso tema tapo kritika sociumo lūkesčiams ir poreikiams, kuriuos turi tenkinti menas. Atlikėja savo srautine scenine sąmone kelia maištą ne tiek prieš visuomenines taisykles, kiek prieš neoliberalią kūrybą: kai kuri, kad vieną po kito generuotum produktus, kurie būtų suvartoti ir iškart užleistų vietą kitiems. Palaipsniui iš tūkstančių žodžių režimo pereidama į absoliutaus kūno mode’ą, atlikėja žiūrovus įveda į beveik transą vien tam, kad prisitrauktų juos arti ir priverstų galiausiai atšokti. Nes ji čia – ne tam, kad mes turėtume kaip praleisti vakarą: ji leidžia sau būti eksponatu, paveikslu, produktu, kuriam nerūpi, ar į jį žiūrima, ar jis perkamas, ar festivalinis, ar fejerverkinis.
Nors šokėja performanse atsisako kažką reikšti ir žiūrovams pataria neieškoti prasmės, reiškia ji labai daug. Paradoksalu, bet man jau pati Vilmos psichofizinė energija yra meno objektas: ji gali nedaryti nieko – o nustoti į ją žiūrėti negali. Ji yra varomoji jėga net nevarydama. Ir būdamas šios nuo nieko nepriklausomos jėgos liudininkas, nejučia susimąstai: ar spektaklis yra tikrovė, ir jei taip, tai kieno? Ar tai mes atėjome į autentišką ir tarsi ne mums skirtą šokėjos tikrovę, ar tai ji atėjo į mūsų penktadienio vakarą? Bet jeigu ji deklaratyviai atsisako būti vartojama kaip meno kūrinys – tuomet kas pas ką ir ko čia atėjo?
Lieka aišku tik tai, kad šitoje nežinia-kieno-tikrovėje iš pagrindų drumsčiama miesto ramybė, nuo dugno atkeliamos sociopolitinės nuosėdos, plūsta beribė energija, kuri iš hiperaktyvaus ryšio kūrimo galiausiai nueina į visišką atsitraukimą. Vilmos Pitrinaitės nereikia suprasti – ją reikia jausti visu kūnu, o jausti, reaguoti, įkvėpti, iškvėpti čia – tūkstančiai galimybių.
Du maištininkai, užbaigę šių metų „Naująjį Baltijos šokį“, eksponavo kardinaliai skirtingos prigimties kūniškus pavidalus; tačiau abu jie savotiškai priminė apie tikrovę, kuri laukia, kai baigiasi… Kalėdos.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
