Ugnė Dievaitė. Pusiausvyros ritmo paieškos

Ugnė Dievaitė – profesionali šokėja ir choreografė, jau daugiau nei dešimtmetį gyvenanti Ispanijoje, tačiau aktyviai kurianti ir Lietuvoje. Su menininke kalbamės jai ypatingu laiku: Ugnės šeimoje pagausėjimas – tik prieš porą dienų sulaukta antrojo sūnaus. Bręstant naujai gyvybei, į pasaulį paleisti buvo ruošiamas ir paskutinius trejus metus tarp Lietuvos ir Ispanijos kurtas šokio filmas „500 moons“, kuriame per judesį ir simbolius ieškoma kelio į tikrąjį „aš“. Pokalbis su projekto autore apie kūrybinio proceso iššūkius, palydėtus mėnulio ciklų ir moteriškumo manifestacijų.

Į šokio sceną sugrįžti ne įprastu šokėjos, ar choreografės amplua, bet šokio filmo autorės. Pandemijos rezultatas, ar nauja kūrybinė kryptis?

Šio projekto kelias itin įdomus tuo, kad jis vystėsi ir keitėsi kartu su dideliais pokyčiais mūsų gyvenimuose. Praėjus daugmaž mėnesiui po projekto starto aš sužinojau, kad laukiuosi. Buvo laikas, kai akivaizdžiai šokome trise. Rudenį gimė mano sūnus, o šokio partnerė Natalia García Graus persikraustė iš Madrido gyventi į Briuselį. Pamatėme, kad dėl skirtingų gyvenimo ritmų ir poreikių neišeis dirbti toliau. Ieškojau kitos šokėjos, radau Manon Siv Duquesnay. Būtent tada, kai turėjome pradėti repetuoti, atėjo pandemija, viskas užstrigo, Manon išsikraustė iš Madrido. Kai po pirmojo karantino ribojimai atlaisvėjo, kalbėjomės su Natalia apie jos galimybę grįžti prie projekto. Praeitą rudenį vėl repetavome kartu, tačiau žiemą dėl vėl įsišėlusios pandemijos negalėjome tęsti repeticijų. Galiausiai nusprendėme, kad balandžio mėnesį turėjusios įvykti premjeros teks atsisakyti.

Jautėmės pavargę nuo tiek bandymų ir pastangų įgyvendinti projektą spektaklio forma. Pradėjome kalbėtis apie formato keitimą, ir projektas, kuris visą laiką buvo kuriamas kaip šokio spektaklis, virto šokio filmu. Tiesą sakant, esu dėkinga šiam posūkiui, nes nesu niekada susidūrusi su filmo kūrimu ir tai virto didele motyvacija ir akstinu patyrinėti ir išbandyti šią man naują sritį, kas buvo išties įdomi ir turtinga patirtis. Kai galėjome grįžti prie repeticijų, adaptavome jau turimą spektaklio medžiagą trumpametražiam šokio filmui.

„500 moons“ – iš kur tokia filmo pavadinimo matematika?

Pavadinimo idėja kilo remiantis tuo, kad moters ciklas anksčiau buvo lyginimas su vienu mėnulio ciklu, kuris trunka dvidešimt aštuonias dienas. Mes apskaičiavome, kiek per gyvenimą moteris išgyvena tokių ciklų ir apytiksliai gavome skaičių 500. Beje, kai moteris laukiasi, įprastai laukimas skaičuojamas mėnesiais, bet gydytojai nustato gimdymo datą pagal dešimt mėnulio ciklų.

Tai filmas, kuris judesio kalba atskleidžia patirtis moters kūne. Jis šoka biologiniu ritmu: savijauta, emocijos ir mintys nuolat keičiasi. Tai tarsi mirtis ir atgimimas, nuolat besikartojanti būsenos kaita, kuri man, kaip moteriai kūrėjai, leidžia prabilti apie tai autentiškai ir įtikinamai.

Filmo herojės Ugnė ir Natalia labai skirtingos: tamsi ir šviesi, vyresnė ir jaunesnė… Ar galėtumei charakterizuoti šiuos personažus detaliau?

Kai projekto pradžioje pradėjau ieškoti šokio partnerės mintyse nusipiešiau, kad mano judesys bus daugiau plastiškas, minkštas, tekantis. Šokti kartu pakviečiau judesio prasme priešingą šokėją, cirko atlikėją Natalia, kurios judesys atletiškas, labiau geometrinis, aštrus. Šiuo atveju man buvo svarbu išorinis efektas: kaip mūsų kūnai vizualiai atrodo kartu, kaip atspindi mūsų skirtingus charakterius, temperamentą. Išoriškai  skirtingos, bet mus vienija prigimtinis tikslas rasti saugią erdvę, kurioje galėtume ramiai šokti savo gyvenimo šokį.

15 minučių trukmės filmo naratyvas susideda iš keturių dalių. Pagal kokią režisūrinę logiką sudėlioti šie paveikslai?

Visos keturios dalys susijusios su moters ir gamtos išgyvenamais ciklais – perėjimais iš vienos būsenos į kitą. Pirmoji – žiemos letargas, iš kurio sunku prisiversti pabusti. Visi žinome tą būseną kai užplūsta sunkios mintys, o kūnas nenori paklūsti dienos ritualams. Šioje dalyje svarbus elementas kojos – jos pinasi, taip tarsi išduodamos mieguistą, sapnišką būseną. Antroji  dalis – reikia eiti, reikia veikti. Čia Natalia turi įdėti pastangų kovoje su vidiniais demonais. Trečioji – palaipsnis moteriškos prigimties išsilaisvinimas iš varžančių fizinių ir psichologinių pančių. Paskutinioji scena kalba apie šiomis dienomis ypač nagrinėjamą meilės sau fenomeną, kurį aš mieliau pavadinčiau individualios pusiausvyros paieškomis. Tai savo ribas pažinusių moterų įsigalinimas, žinančių, kada reikia sustoti, pasirūpinti savimi, apsiginti. Juk meilė sau – tai ir jautrumo bei ribotumo priėmimas.

Sugrįžkime į trečiąją sceną. Kinematografiškai jautrus ir kartu gaivališkas paveikslas stebint  žolynais apkaišytą Tave, judančią lietuviškoje pievoje. Sėja, branda, gyvybė…

Ši scena atsirado ieškant kaip judėtų kūnas, varžomas išorinių elementų. Nusimesdamas naštą, jis eigoje pradeda laisvėti. Tai metafora, kalbanti apie viską, kas nepatogu, kas neleidžia išsiskleisti moters laukinei prigimčiai patriarchalinio paveldo fone. Turime pripažinti, kad nors pasiekėme daug laisvės, bet kai kuriose srityse moters atžvilgiu dar vis taikoma daug seksizmo etikečių, ženklinančių mūsų kūnus, elgesio ir aprangos kodus.  Kalbu apie dalykus, su kuriais susiduriame kasdien, skatindama mokėti juos atpažinti, reflektuoti ir stengtis dėl savo vidinių troškimų realizavimo.

Psichologė, šokėja ir mama – kaip šie vaidmenys įtakojo Tavo pusiausvyros paieškas?

Labiausiai keičia tapimas motina. Iš šokėjos perspektyvos galiu pasakyti, kad kūnas juda visiškai kitaip, kitu ritmu, kitu tempu. Taip pat nėštumas formuoja kitokį požiūrį į moterį – tavo kaip moters identitetas pamažu blanksta, po truputį asmeninį gyvenimą užpildo vaikas. Profesiniame kelyje dažniausiai tave užmiršta  ir tai tęsiasi gana ilgai, tol, kol vėl gali netrukdomai imtis veiklų. Visgi manau svarbiausia, kad šiuolaikinės moterys turi galimybę pasirinkti, ko nori jos, susidėlioti savo prioritetus be gėdos ir kaltės jausmo – ar tai būtų šeima, ar karjera, ar kt. Taip ir su  „500 moons“, nors jį įgyvendinti buvo įvairiausių trukdžių ir nepatogumų, o spektaklis pakeitė pavidalą į filmą, tačiau atkakliai pasirinkau tęsti, ir jis man padėjo išlaikyti savo kaip kūrėjos identitetą, išlikti  savimi. Šokti nėščiai, būnant kitoje kūno realybėje, yra ypatinga ir stipri patirtis. Man faktas, kad abu mano sūnūs šoko kartu su manimi šiame projekte, atrodo truputį magiškas, ir tai jam suteikia visiškai naujų atspalvių.

Šokio filmo 500 MOONS online premjera – lapkričio 5, 6 ir 7 dienomis nuo 20 iki 23 val, spaudžiant šią nuorodą: https://youtu.be/xDjkipRznlQ

arba einant į YouTube—>Ugne Dievaite—>500 MOONS

Daugiau informacijos: https://m.facebook.com/events/278487914193403

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Skaityti daugiau