Penki šimtai Ugnės Dievaitės mėnulių

Rytas. Žiūriu šokio filmą „500 Moons“. Likus penkioms minutėms iki vaizdo skambučio su Ispanijoje gyvenančia šokėja, choreografe, šio filmo kūrėja Ugne Dievaite, vis dar galvoju apie esminę filmo sceną – Ugnės, apkaišytos augalais, solo; ir negaliu iš tos scenos ištrūkti. Staiga ji atsiliepia, ir scena ne pasibaigia, o prasitęsia. Einame iš karto prie esmės – prie įslaptinto moterų gyvenimo, prie būsenų, kai būnant su mažu vaiku išnyksta socialinis gyvenimas, prie nutylimų istorijų apie gimdymus, apie apsimetimą, kad viskas gerai, kai kas mėnesį po keletą dienų daugmaž mirinėjame.

Ugnės šokio filmas penkiais šimtais mėnulių pavadintas suskaičiavus, kiek per gyvenimą moteris patiria menstruacijų ciklų. Šokėja pasakoja apie ciklų siejimą su mėnuliu, apie dabartinį moters atitolimą nuo gamtos dėl perteklinės šviesos poveikio, dėl mūsų organizmų pasimetimo miestų aplinkoje. O drauge ir pati tyrinėja savo, absoliutaus gamtos vaiko, atsidūrimą mieste. Psichologės išsilavinimą turinti Ugnė, baigusi studijas, jau turėjo pradėti dirbti poliklinikoje: „Bet supratau, kad man dar to nereikia, aš dar noriu patirti pasaulį. Noriu įspūdžių, įvairovės, mano kūnas dar norėjo gyventi, mokytis. Aš veržiausi keliauti, matyti skirtingas kultūras ir tarsi persisunkti jomis.“ Jau dešimt metų Madride gyvenanti šiuolaikinio šokio kūrėja absoliučiai atvira: rodos, joje nėra jokio savisaugos instinkto. Savisaugos kalbėti apie tai, kas svarbu. Gal dėl to, kad jai rūpi ne tik savas kiemas, bet drauge – ir bendra moters būklė visuomenėje. Būklė pasaulyje. Ir savyje.


Straipsnyje yra pateikiami kadrai iš filmo „500 Moons“

Man visų pirma norisi paklausti, koks Tau kaip asmenybei buvo šito virsmo – tapsmo mama – laikas? Kaip tai pakeitė Tavo buvimą?

Vaiko gimimas apverčia moters gyvenimą aukštyn kojomis. Tarsi tampi naujos gyvybės saugotoja, sergėtoja, gyveni tuo vaiku. Ir visas tavo gyvenimas, kuris buvo iki tol, atitolsta. Kai pirmą kartą laukiausi, galvojau: praeis koks mėnuo ar du, ir grįšiu vesti pamokų. Nes vis dar mąsčiau tuo ankstesnės savęs mąstymu. Bet tada vaikas ir realybė pažvelgė man į akis, ir supratau: nieko panašaus. Nebegaliu išeiti ne tik dėl vaiko-mamos ritualų, maitinimo poreikio: tiesiog jausmiškai nebenoriu atsiskirti nuo vaiko. Tai yra mano dalis.

Kaip tai Tave veikia?

Man atrodo, kad gyvenime yra etapai. Ateina laikas, ir jau nori kažko kito. Aišku, savo identitetą sieji su tuo, kas buvai, kas esi. Tada reikia prisitaikyti prie naujos tapatybės ir naujo gyvenimo būdo. Tai yra procesas, kyla visokiausių emocijų. Būna momentų, kai galvoji – o dieve, atiduočiau tą vaiką bet kam ir išeičiau pasivaikščioti. Su drauge ar viena. Kyla begalinis laisvės noras – pabūti su savimi. Rodos, išlipčiau per langą ir bėgčiau laukais! Bet yra ir kitokių akimirkų – o dieve, eiti dabar į vakarėlį? Visai nenoriu, man taip gera su savo vaikais…

Gal jau spėjai užčiuopti, ar tapus mama pasikeitė kūno pojūtis, jo galimybės, nuovargio lygis? Kas keitėsi mąstyme? Ar teko pasibandyti, kaip Tu toliau gyvuoji kaip šokėja, būdama mama, pogimdyminėje būklėje?

Per dvejus metus dukart tapau mama. Jaučiu, kad būti mama – tai visai kitoks buvimas savo kūne. Esu iš tų žmonių, kurie visur eina; man labai patinka būti gamtoje, judėti, šokti, daryti. Staiga pasijutau visiškai kitaip – tapau statiška. Dinamiškas kūnas, kuris eina, daro, juda, tapo nejudrus. Ypač pradžioje, kai maitini, kai vaikas tiesiog ant tavęs miega, tu tiesiog sėdi. Visą laiką sėdi arba guli. Ir dar tas kūdikio laikymas – tai yra kūno sukaustymas, nes raumenyse turi išlaikyti tam tikrą įtampą. Kai judi, raumenys dirba įvairiapusiškai. O šiuo atveju tai yra kieta, suimta būklė. Iš fizinės pusės – jausmas toks, lyg tavo kūnas atsidūrė visai kitoje realybėje.

Beje, abu mano vaikai naktimis neramiai miega. Jau porą metų jaučiu nuolatinį nuovargį – tai būsena, kuri niekur nedingsta, visą laiką čia pat. Po kiekvienos tokios nakties jaučiuosi kaip girta, lyg po vakarėlio iki penkių ryto. Bet vis tiek reikia keltis ir eiti. O jėgų kažką daryti nebėra. Labai greitai pavargsta kūnas, aišku, ir galva.

Jei nuolat esi tokios būsenos, kokie pojūčiai apima, pradėjus šokti?

Kai laukiausi, gyvenime viskas buvo sunku: pasilenkti sunku, batus užsirišti sunku. Pamenu, keliuosi nuo lovos, ir apsvaigsta galva. Bet tik pradėdavau šokti, ir atrodydavo, kad visada ten buvau – kūnui nebebūdavo sunku. Jam šokis – natūralus.

Su pirmu vaiku pradėjau vesti pamokas, kai jam buvo trys su puse mėnesio. Pašokusi jausdavau, kad fiziškai pavargau, nebegaliu, per trumpą laiką išsekau. Jaučiau, kad kūnas kitoks, nes jo kas dieną netreniruoju. Bet vis tiek šokdama natūraliai įtekėdavau į judesį.

Dabar, po gimdymo, viskas trumpiau, kūnas nebegali ištempti: vargina net malonūs dalykai – nebegaliu jais mėgautis ilgai. Todėl užtenka ir mažų momentų, kada galiu judėti, prasitampyti. Šoku po dušo arba žaisdama kamuoliu su vyresniu sūnumi. Šiomis akimirkomis stengiuosi išlaisvinti kūną. Man jos – stebuklingos.

Kokiomis aplinkybėmis gimė filmas „500 Moons“?

Iš tiesų tai turėjo būti spektaklis. Su šokėja Natalia García Graus pradėjome repetuoti, ir po mėnesio sužinojau, kad laukiuosi. Mes toliau repetavome, žinoma, jau kitokiu ritmu: švelniau, ramiau, mažiau. Paskui atidėjome ir premjerą, ir repeticijas. Pačiame gale, rugsėjį, jau šoko tik Natalia. Spalį gimdžiau.

Tada dėl karantino, dėl sugriežtėjusių apribojimų gal tris kartus teko nukelti premjeros datą. Nuolat atšaukdavome suplanuotus darbus, repeticijas, keisti datas. Buvo negera, nebesinorėjo nieko daryti.

Tada nusprendėme: keičiame formatą – kuriame filmą. Vėl atsirado akstinas, grįžo motyvacija. Buvo labai įdomu, nes niekada to nedariau. Kai kitąkart, pavasarį, susitikome su Natalia, visą spektakliui paruoštą medžiagą adaptavome filmui. Daug teko išmesti – reikėjo sutrumpinti, kad liktų tiek, kiek reikia trumpametražiam filmui.

Jei teisingai suprantu, filmo kūrybos procese spėjo sudalyvauti abu Tavo sūnūs?

Kai pradėjome kurti spektaklį, nebuvo net minties, kad bus vaikas, ar kad scenoje pasirodysiu nėščia. Ir su pirmu vaiku dar buvo mintis, kad pagimdysiu, ir toliau tęsime tą pirmąjį spektaklio variantą. Bet kai antrą kartą sužinojau, kad laukiuosi, pagalvojau – kaip gerai, kad pakeitėme formatą! Nes būtų vėl reikėję sustoti.

Tuomet išeina, kad Tavo pirmas vaikas repetavo, o antras – pasirodė?

Teisingai. Nors antras irgi repetavo. Filmavome visas repeticijas. Taigi turiu tą pačią medžiagą, kai šokau laukdamasi pirmo, ir kai šokau jau nešiodama antrą.

Kūnas ir jo egzistencija socialinėje terpėje, man rodos, apskritai yra Tavo tema. Įdomu, kiek Tau buvo svarbu su „500 Moons“ išsaugoti, užfiksuoti kitokios, retos būsenos kūną? Kūną, kuris kitaip juda ir kitką jaučia? Kaip tam tikrą choreografinę formą, kuri lemia unikalią išraišką?

Kai antrąkart sužinojau apie nėštumą, iš tiesų pradėjau galvoti, kad būtų labai įdomu įamžinti šitą momentą, šitą kūno realybę ir judėjimą visai kitokiu kūnu, judėjimą tarsi dviese. Ilgainiui ši mintis tapo filmo ašimi. Ta dalis, kur aš šoku nėščia, filme yra viršūnė, grietinėlė, vyšnia ant torto.

Man atrodo, ne vyšnia, o pats tortas.

Taip, pats tortas, teisingai. Tada jau norėjosi viską sieti su dar vienu moters ciklu. Kalbėti apie gamtą, apie natūralumą. Jau buvau patyrusi, kas yra nėštumas ir gimdymas. Iš to patyrimo žinojau, kad tai labai gyvūniškas, laukinis, prigimtinis mūsų ciklas. Supratau, kad man labai svarbu įamžinti tai vien dėl to, kad tai tikra, gyva. Tai esu laukinė aš. Abu mano gimdymai buvo visiškai natūralūs, be jokių nuskausminamųjų. Vienu momentu atrodė, kad suplyšiu iš vidaus. Atsimenu, kaip pradėjau rėkti, kad nebegaliu, mirsiu nuo šito patyrimo, nuo šito natūralaus kūno proceso, kuris duoda gyvybę. Man norėjosi, kad tas natūralumas atsispindėtų filme. Juk šis procesas – esminis ir moters gyvenime viską keičiantis.

Ir visi kasmėnesiniai moters ciklai jausmiškai yra tokie patys. Kūnas tarsi priverčia tave jaustis tam tikru būdu ir tave veikia. Ne tu nusprendi už kūną, o kūnas sprendžia už tave. Nėštumas ir gimdymas jau yra hardcore’as, viršūnių viršūnė. Žemė su dangumi maišosi. Tokio emocijų ir kūno pojūčių intensyvumo gyvenime nesu jautusi. Netgi šokdama. Šokis fiziškai, pojūčių prasme yra labai stiprus, bet niekas neprilygsta nėštumui ir gimdymui.

Kalbant apie ciklus ir moteriškumą, mane domina slaptumas kaip reiškinys: kiek Ispanijoje, kurioje TU kuri jau ilgą laiką, justi tas moteriškų patirčių maskavimas, tarsi jų nė nebūtų? Tasai visa ko įslaptinimas ir apsimetimas, kad we’re just fine?

Visko yra. Tačiau įžvelgiu čia kultūrinį aspektą: ispanai daug paprasčiau, lengviau, natūraliau kalba apie savo sunkumus. Nereikia būti labai artimu draugu, kad žmonės išsipasakotų. Nėra gėdos jausmo, jausmo, kad aš ne toks, jeigu man nesiseka, jeigu man taip atsitiko.

Apskritai čia visuomenė šiek tiek toliau pažengusi moters link, yra daugiau sąmoningumo. Ispanijoje labai stiprus feministinis judėjimas. Daugiau moterų kalba apie savo potyrius, justi daugiau pagarbos ir pozityvumo motinystės atžvilgiu. Daugiau ligoninių, kur gali gimdyti natūraliai, pasirinkti gimdymo pozą. Čia dažniau atsižvelgiama į moters teises: juk nėštumas ir gimdymas – moters pasirinkimas. Ir bet kokia intervencija, bet koks pasiūlymas gydytojo turėtų būti aptariamas su moterimi. Tavo pasirinkimo teisė, ar tu to nori, ar nenori. Tu neturėtum būti priversta kažką daryti, arba su tavimi neturėtų daryti kažko, ko tau nesakė.

Iš savo patirties žinau, kad Lietuvoje šiais potyriais dalijamasi mažai. Labai mažai kalbama ir apie ginekologinę prievartą, angliškai vadinamą obstetric violence. Tai smurtas prieš moteris akušerijos srityje. Daugelis gimdymų yra labai skaudūs patyrimai, nes juose labai daug prievartos. Tau daro kažką, apie ką nesitarta. Tu girdi kritikuojančius komentarus, esi tildoma ir aptarinėjama, tai „nerėk“, tai „rėki kaip nežinau kas“… Manau, dėl to ir nesinori dalintis: tai skaudūs išgyvenimai, trauminiai. Nors iš tiesų kuo daugiau apie tai kalbėsime, kuo plačiau dalysimės, tuo labiau mus išgirs, ir bus imtasi priemonių tai prievartai sumažinti.

Kiek Tau šokis yra dokumentalus būdas atverti savo vidines patirtis, transliuoti savo patyrimus, ir kiek – nagrinėti visuomenines būkles, moters padėtį?

Manau, per asmeninę patirtį kviečiu reflektuoti ir kalbėtis svarbiomis temomis, kurios yra tarsi nematomos, užsklęstos. Joms reikia daugiau balso. Aš bandau būti tuo balsu, per kūrybinį darbą savo patirtį paversdama menine išraiška.

Jei esame sąmoningos, einant gyvenimui, vis artėjame prie savų kūnų. Įvairios normos, standartai mus nuo jų atitolina, o paskui vis labiau save priimame. Ar Tau pažįstamas šis procesas? Ir ar jauti jo įtaką choreografinei išraiškai? Kaip keičiasi buvimas scenoje ar kadre nuo to, kad vis legaliau jautiesi savo kūne?

Įžvelgiu čia ne linijinį, o spiralinį ryšį. Vienas dalykas papildo kitą. Šokis apskritai man padėjo būti labiau savimi, jaustis laisvesnei savo kūne. Nes šokyje eksperimentuoji su savo kūnu, jauti su juo čia ir dabar ryšį, išbandai visas jo galimybes. Ir santykis darosi vis artimesnis. Tačiau lygiai taip pat kuo arčiau savęs esi realiame gyvenime, kuo daugiau nusiimi sluoksnių, tuo lengviau išbandyti naujus dalykus šokyje. Man atrodo, šie procesai vienas kitą maitina.

Apskritai daug tyrinėju mūsų tarsi laisves daryti, ką norime, kurias iš tiesų riboja įvairūs tabu, iš visuomenės kylantis gėdos jausmas: pavyzdžiui, pasirinkimas nešioti liemenėlę ar ne, arba depiliuoti kojas ar ne. Norėjau šiose srityse išsilaisvinti, kad man būtų patogu mano kūne, kad galėčiau daryti taip, kaip noriu: pasirinkti. Norėjau pati suvokti, ar aš noriu nešioti liemenėlę, ar ne? Ir nesijausti nepatogiai, jeigu aš jos nenešioju.

Ar dabar Tau jau visiškai patogu savo kūne?

Kiek iki dabar atėjau, taip. Bet niekada negali sakyti, kad jau išsilaisvinai, jau gerai: visada atsiranda naujų dalykų, kuriuos norisi permąstyti.

Man filme „500 Moons“ ypatingą grožį kuria stambus planas, detalės, atspindžiai ant odos, audinių faktūros. Ar esi žmogus, kuris mėgsta stambų planą gyvenime, ar nori matyti ir čiupinėti pasaulį iš arti? Kaip dažnai Tau reikia atsitraukti, kad pažvelgtum į horizontą?

Aš esu detalių žmogus, man tai labai svarbu. Jeigu einu kur nors pasivaikščioti, žvelgiu ne bendrai į kraštovaizdį, o žiūriu į tą lapą, arba žiūriu į tą gėlę. Tarsi prizoominu. Ir jeigu nekalbant apie vizualą, o grįžtant prie gyvenimo, man labai svarbūs tie maži momentai, tie čia ir dabar. Iš jų ir ištraukiu džiaugsmą, kūrybinį akstiną. Juose patiriu galimybę atrasti kažką iš naujo, suprasti. Netgi bendraudama su kitu žmogumi, matau visas detales. Tarsi įlendu į jo gyvenimą, regiu viską iš arti. Apskritai esu santykio tu-tu, o ne didelių grupių žmogus. Didelėms grupėms moku tik vadovauti, jose aš esu centras. Bet gyvenime nesu grupės žmogus. Esu su tavimi. Daugiausia – trys žmonės, su kuriais galiu išlaikyti artimą santykį.

Filmo operatoriui Mikui Zabulioniui labai patinka general vaizdai, jis mėgsta filmuoti iš toli ir plačiai. Man irgi tai patinka, bet dozuotai. Jaučiu, kad per detales, per buvimą iš arti galima prieiti prie emocijos, prie jausmo, pojūčio. Kartu su Natalia daug kartų prašėme filmuoti iš arčiau. Ir dar iš arčiau. Ir dar. Mikas tas perspektyvas iš arti pagaudavo labai gražias. Nuostabias, fantastiškas. Bet kai montavome filmą, pirmame jo variante buvo daug tolimų vaizdų. Sakau, ne: aš negaliu prieiti arti, negaliu paliesti. Man norisi, kad per vaizdą galėtume pačiupinėti, pauostyti, pajausti.

Vienas įspūdingiausių filmo momentų – Tavo kaip žolynais apkaišytos skulptūros kadrai. Ar Ugnė iš prigimties yra tų žolynų, gamtos dalis, ar Tave labiau maitina asfaltas, architektūra, kultūra? Tu urbanistinė ar gamtinė?

Aš visiškai gamtinė. Absoliutus gamtos vaikas. Jeigu galėčiau, gyvenčiau trobelėje, apsupta žolių. Ir, įsivaizduok, gyvenimas taip sutvarkė, kad esu apsupta pastatų, urbanistinio gyvenimo. Tačiau žinau, kad pasirinkdamas viena, kartu gauni ir visą kontekstą. Šokio prasme šitie dešimt metų, kuriuos praleidau Ispanijoje, man buvo nuostabūs. Gyvendama gamtoje negalėčiau taip dirbti, taip tobulėti. Čia tiek visko vyksta! Kultūrine prasme Madridas – labai turtingas miestas. Ir šis dešimties metų etapas buvo laikas, kai aš maitinausi šituo miestu. Bet dabar jau man jis atrodo nelabai priimtinas. Atsirado vaikai, norisi kažko kito.

Filmo pavadinimas fiksuoja mėnulio ciklus. Kiek Tu pati jauti savo kaip žmogaus gyvenimo cikliškumą? Ar Tau justi atskaitos taškai, nežinau, mėnulio fazės, metų laikai, paros, kažkas, kas tarsi sudalija gyvenimą į prasminius vienetus?

Aš galbūt nedalinu taip konkrečiai. Daugiau jaučiu virsmus, perėjimus. Manau, kad tai labai susiję su gamta, su jos ciklais. Juk ne tas pats, kai yra vasara, ir yra daug šviesos, ir kai jau žiema, ir saulė leidžiasi apie penktą, šeštą. Jaučiasi, kaip kūnas prisitaiko prie to kitokio ciklo, kitokio ritmo. Keičiantis gamtos ritmams, keičiasi ir mūsų kūnų, ir mūsų gyvenimų ritmai. Visa tai labai veikia ir mane, aš tarsi susigyvenu su tais ciklais, labai sąmoningai į juos reaguoju.

Filme daug kvėpavimo, kuris irgi yra cikliškas. Kas Tau yra kvėpavimas, Ugne?

Taip, filme daug kvėpavimo įgarsinimo. Kvėpavimas man yra gyvenimas. Ir kvėpavimas man yra emocijų išreiškimas. Mes skirtingai kvėpuojame, kai skirtingai jaučiamės. Iš to galime pajausti žmogų. Kai jis sulaiko kvėpavimą, arba kai atsidūsta, arba kai kvėpuoja intensyviau. Lygiai taip pat per kvėpavimą galime pažinti save: jeigu atsižvelgi į tai, kaip kvėpuoji, gali suprasti, kas su tavimi vyksta. Tai tarsi įrankis. Per kvėpavimą gali nusiraminti, arba save suaktyvinti. Tad man kvėpavimas yra gyvastis ir būdas suprasti žmones.

O kodėl filme kvėpavimas toks išryškintas? Nes man tai yra emocijos išraiška. Filme man esmė yra vizualas ir emocija. Kad emocija imtų viršų. Ne kažkoks konceptas, o jausmas. Kad, žiūrėdamas filmą, kartu jaustum.

Pabaigai – klausimas iš filmo aprašymo: ar jau radai tą asmenišką ritmą, kuris leistų ramiai šokti savo gyvenimo šokį?

Manau, kad esu procese. Kartais tą ritmą randi, bet paskui dėl įvairių gyvenimo situacijų, įsitikinimų pameti. Turi vėl sugrįžti. Jis visada yra, tereikia su juo susiderinti. O drauge jis per gyvenimą turbūt keičiasi, mes tarsi kuriame jį kiekvieną dieną.

Tikiu, kad visi mes turime ramybės ritmą. Bet ir aš pati jį pastoviai pametu. O kai sugrįžtu, jaučiuosi kaip namuose. Savo kūne ir su savimi – kaip namuose. Tai labai geras jausmas, ramu. Viduje taika.

Šį savaitgalį galite vėl pamatyti trumpametražį šokio filmą 500 MOONS online: https://youtu.be/xDjkipRznlQ arba YouTube—>Ugne Dievaite—>500 MOONS
Nuoroda prieinama nuo gruodžio 10 d. 9:00 val ryto iki gruodžio 13 d. 9:00 val. ryto. Trukmė: 15 min.

Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau