„Nematomas šokis“ – pirmoji Vyčio Jankausko premjera po karantino ir pirmoji po daugiau nei dvejų metų pertraukos (spektaklio „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“ premjera įvyko 2019-ųjų balandį). Laikotarpiu, kai iš šokio spektaklių atimta teisė visavertiškai gyventi, atrodo dėsninga permąstyti šio meno egzistavimo prielaidas ir galimybes. Ar sceninis šokis gyvas tik tada, kai rodomas scenoje? Ar archyvuose išlikusi medžiaga yra tik prisiminimas apie šokį, o galbūt tai kitas, tolesnis jo gyvavimo etapas? Kaip išlikti šokiui, kuris puikiai priimamas publikos ir akivaizdžiai jai reikalingas, tačiau dėl išorinių aplinkybių pamažu arba staiga užgęsta?
Paskutinio klausimo varomoji jėga, regis, yra ir nostalgija: „Nematomas šokis“ – tai choreografo žymiojo spektaklio „Liepsnos virš šaltojo kalno“ refleksija. Šis kūrinys žiūrovų ir profesionalų atmintyje išlikęs kaip bene (o galbūt pats) stipriausias V. Jankausko spektaklis: estetiškai patrauklus, stiprios komandinės dinamikos, idėjiškai vientisas. Būtent jo archyvai rodomi ir analizuojami Nacionalinės dailės galerijos fojė.
Dainiaus Putino nuotraukos
Svarstyti šokio egzistavimo galimybes už pristatymo scenoje ribų choreografas surinko puikią komandą. Giedrė Kirkilytė, Lina Puodžiukaitė ir Andrius Katinas – patyrę, brandūs kūrėjai, kurių kūnai saugo turtingus šokio archyvus. Pati manau, kad jie saugo kur kas įdomesnę informaciją nei daugybės šokio gerbėjų kadaise pamatytas ir stipriai pamėgtas spektaklis – vien dėl to, kad su kiekvieno šių kūrėjų patirtimis ir žiniomis nedaugelis yra susipažinę. Tačiau šįkart tyrimo objektas yra „Nematomas šokis“, kurio analizės objektai yra spektaklis „Liepsnos virš šaltojo kalno“ bei šokio gyvavimo būdai.
„Nematomas šokis“ prasideda ekrane transliuojama V. Jankausko paskaita apie šokio efemeriškumą, išlikimą archyvuose, galimas egzistavimo formas (daugiausia tas, kuriose šokis tradicine prasme nėra matomas). Paskaita greičiausiai turėjo įvesti žiūrovus į temą, priartinti jų žinias prie tų, su kuriomis choreografas statė spektaklį. Kūrėjas tarsi apsidraudė: kad žmonės vieni kitus suprastų, būtinos panašios patirtys arba ilgi pokalbiai, kurių metu paaiškėja, kaip kiekvienas supranta tą patį reiškinį, o tikėtis, kad visi susirinkę žiūrovai turės panašių patirčių, neįmanoma.
Ekranas pritvirtintas ant stovo. Prasidėjus paskaitai, į sceną pamažu žengia šokėjai, kurie iš nugaros apkabina ekraną ir geometrinėmis trajektorijomis vežioja jį po sceną. Iš pradžių tai suerzina. Kodėl choreografas pasirinko aukšto lygio kūrėjus ir paslėpė juos už žymių šokio teoretikų citatų? Kodėl spektaklio autorius renkasi transliuoti savo mintis ne per gyvo kūno energiją, o tarpusavyje nebūtinai susijusiomis mokslininkų mintimis? Scena tęsiasi pakankamai ilgai, kad pavyktų atrasti savus atsakymus. Galbūt tai apibūdina V. Jankausko kūrybos esmę bei filosofiją: pirmame plane iškyla unikalus choreografo pasaulio suvokimas ir apsiskaitymas, o atlikėjai tėra priemonė, nešanti kito žmogaus idėjas, suteikianti joms performatyvią formą. Šokėjai scenoje įgalina dinamiškai judėti mintis, kurios išsakytos statiška teksto forma „surakintų“ klausančiojo smegenis, reikalaudamos per kelias minutes įžvelgti sąsajas, kurioms atrasti pats choreografas turėjo keletą metų.
Tolesnėse scenose kūrėjai ieško šokio egzistavimo galimybių, analizuodami šokio archyvų formas: dėliojamos spektaklio nuotraukos, braižomos judėjimo trajektorijos, stebimas nuo publikos nusuktas kūrinio vaizdo įrašas. Pirmieji du aspektai tampa pamatu šokio atkūrimui – ant grindų, išpaišytų rodyklėmis ir apdėliotų nuotraukomis, pamažu tiesiama šokio danga. Atlikėjai nusirengia kasdieninius drabužius, išsitraukia juodus kostiumus, kuriais iškloja baltą dangą. Įdomu, kad kostiumai tampa figūromis, per kurias „Nematomo šokio“ atlikėjai bando prisijaukinti „Liepsnas virš šaltojo kalno“. Jie lėtai išskleidžia kostiumus, dėlioja iš jų formas ir bando jas atkartoti savo kūnų pozomis. Galiausiai trijulė kartu su kostiumais apsivelka juose išlikusią istoriją ir tampa kūrybine medžiaga, integruojančia reikalingus archyvus bei pasirengusia sugrąžinti prarastą šokio materiją.
Štai čia iš tinkamai paruoštos medžiagos pradedama „lipdyti“ nauja šokio materija. Trys atlikėjai, kartodami pasirinktus judesius, auga savarankiškai, kol ilgainiui jų scenos įgauna bendrą ritmą ir pradeda veikti išvien. Tai įdomus poslinkis. Nuo pat pradžių buvo justi bendrai A. Katino, L. Puodžiukaitės ir G. Kirkilytės kuriama atmosfera bei erdvės apibrėžtis. Tačiau akivaizdus buvo ir kiekvieno susitelkimas į save bei sprendimas iš partnerio pasiimti tik tiek, kiek būtina lėtam, nuosekliam plika akimi nematomo šokio augimui palaikyti. Priešpaskutinėje scenoje, kurioje žiūrovai pamato „Liepsnų iš šaltojo kalno“ ištraukų atkartojimą ar interpretaciją, komanda veikia išvien, kurdama didelį bendrą energijos burbulą, metamą publikos kryptimi. Čia paaiškėja, kad koks bebūtų įdomus lėtas, ištęstas, nuoseklus veiksmo gimimo procesas, jis yra niekas, palyginus su tradiciškai fizine šokio išraiška. Kita vertus, sunku pamatuoti, kiek įtakos šokio įspūdžiui turėjo iki jo atvedusi istorija.
Svarbu, kad „Nematomas šokis“ baigiasi pačių atlikėjų atsitraukimu iš scenos, kuri lieka tuščia, tačiau kurioje, regis, vis dar vyksta veiksmas. Veiksmas nesibaigia ir atlikėjams nusirengus spektaklio kostiumus bei grįžus prie kasdieninių drabužių. Visa tai ženklina erdvę, kurią kiekvienas žiūrovas paskiria šokio paliktam įspūdžiui tęstis ir plėstis.
Nepaprastai įdomus V. Jankausko pasirinkimas nuosekliai analizuoti šokio galimybes egzistuoti už įprasto „šokėjiško“ judėjimo ribų. Pati skeptiškai vertinu idėją, kad scenos meno kūrinys gali būti amžinas ir turėti pastebimas ilgalaikes pasekmes. Mes galime mąstyti apie šokį, galime sakyti, kad šoka mintys, o ne kūnas, tačiau kalbant apie šokį kaip apie atgalinio ryšio siekiantį meną, jis veikia tik tuomet, kai yra rodomas scenoje. Visa, kas lieka po to, yra tik prisiminimai, galintys atgaminti patirtis tiems, kurie matė gyvą atlikimą. Tad panašu, kad dauguma pastangų suteikti šokiui skirtingas formas paprastai sugrįžta prie to paties tikslo: laike suvokiamo ir nesugrąžinamo meno kūrinio.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
