Šokio detektyvą „Kill, Baby, Kill“ sukūrusi Inga Kuznecova: „Visi turi ką slėpti“

Iš pažiūros idiliškas identiškų trynukių pasaulis subyra į šipulius, kai viena iš jų yra nužudoma. Kas žudikas ar žudikė – neaišku. Žmogžudystės paslaptį imasi narplioti detektyvė, bet kuo įdėmiau ji stebi seserų aplinką, tuo daugiau paslapčių ir įtartinų detalių atsiranda.

Šeiko šokio teatre choreografės Ingos Kuznecovos kurtas spektaklis išaugo iš jos senos aistros detektyvo žanrui. Literatūroje ar televizijoje niekada auditorijos nestokojantys detektyviniai kūriniai scenoje yra kur kas retesni svečiai, ypač jei ta scena – šiuolaikinio šokio.

„Kill, Baby, Kill“  bus pirmą kartą pristatytas gruodžio 11 d. „Menų spaustuvėje“ Vilniuje ir gruodžio 14 d. „Kultūros fabrike“ Klaipėdoje. Pokalbyje I. Kuznecova dalinasi apie spektaklio ištaka bei detektyvo magiją, visus žiūrinčiuosius įtraukiančią tapti tyrėjais ir tiesos ieškotojais.


K. Lučinsko nuotr.

Detektyvo žanras scenoje nėra dažnas reiškinys – dėl ko jį rinkotės?

Tai labai paprasta – esu didelė detektyvų fanė, nuo mažens žiūriu detektyvinius serialus, nuo „Miss Marple“ iki „Puaro“ ar „Tvin Pykso“. Man tai yra geriausias laisvalaikio leidimo būdas – įsijungi detektyvą ir paleidi smegenis į paieškas.

Kuo jums detektyvo žanras toks patrauklus?

Mane labiausiai traukia psichologiniai dalykai, įdomu detektyvuose veikiantys keisti žmonės ir persipynę jų santykiai. Pats žanras savyje talpina viską – kraują, seksą, santykių dramas, jame skleidžiasi universalios, visada įdomios temos. Detektyvus apibūdinčiau kaip geras muilo operas su tamsiu prieskoniu.

Su kuo pati tapatinatės, kai žiūrite ar skaitote detektyvą?

Priklauso nuo detektyvo, bet dažniausiai tampu pačiu detektyvu ar detektyve. Net kažkada galvojau, kad man patiktų ir tiktų toks darbas. Paprastai nusikaltimas dar net nebūna įvykęs, dar nėra lavono, o aš jau stebiu ir ieškau įtariamųjų.

Kurdama spektaklį sulaukiau klausimų, ar šis darbas bus įdomus žiūrovams, ar tik detektyvo mėgėjams. Tik tada pagalvojau, kad gal ne visi žiūri detektyvus, man jie taip patinka, kad atrodo, kad juos mėgsta visi. O gal iš tiesų šį žanrą mėgsta labai mažai žmonių. Greitai sužinosiu, labai įdomu.

Man atrodo, kad kūrėjui svarbiausia nebėgti nuo savęs, nemeluoti ir nedaryti to, kuo netiki. O aš detektyvu tikiu. Kaip šokio detektyvą priims žiūrovas – pamatysime. Tai tam tikras eksperimentas – nenoriu prisišnekėti, bet nors šiuolaikinis šokis labai įvairus, esame įpratę, kad jis gana abstraktus, net ne visada turintis aiškią siužetinę liniją. Detektyvo tuo tarpu be siužetinės linijos nepadarysi, nori ar nenori, turi būti veiksmo logika. Tad šia prasme šis spektaklis man pačiai labai kitokia patirtis – buvo labai svarbūs charakteriai, siužetas.


Kemel Photography nuotr.

Kaip manote, kodėl detektyvas retai pasirenkamas scenai?

Sunku pasakyti, gal tiesiog jis nėra įdomus kitiems kūrėjams. Man pačiai tai  buvo kebliausias iš visų mano kurtų spektaklių. Šiuolaikinio šokio šokėjai turi gana aiškų būvį scenoje – nėra taip, kad jie ateina ir vaidina, jie ateina ir šoka, kūnu pasakoja istoriją. Šiame spektaklyje netrūksta vaidybinių elementų ir jais manipuliuodama pradedu bijoti – tai gali atrodyti gerai, arba blogai, kaip koks šimtadienio vakarėlis.

„Kill, Baby, Kill“ aprašyme minima, kad spektaklis kalba apie blogio prigimtį, kas viduje kvietė imtis šios temos?

Net nežinau, nebuvo taip, kad specialiai kvestionavau šią temą. Atsispyriau nuo paties žanro, o jis mane ten ir nuvedė – viskas nutiko organiškai. Pradėjau nuo detektyvo, už to užsikabindama ėmiau dirbti su šokėjais, ieškojome skirtingų tipažų, kaip jie sąveikaus, kaip juos perteikti. O blogis kažkokia forma slypi kiekviename iš mūsų. Detektyve be jo, aišku, neapsieisi – kažkas miršta ir visi turi ką slėpti. Kiekvienas turi paslapčių.

Papasakokite apie kūrybinį procesą, kaip sekėsi dėlioti spektaklio siužetą?

Šokėjams formulavau užduotis, mąstėme apie įvairias vidines būsenas. Pastatydavau kamerą ir šokėjai kokią valandą prieš ją dirbdavo. Man visada labai įdomu stebėti, kaip šokėjai atranda kažką naujo, autentiško, įdomaus. Prisifilmavome apie 30 valandų veiksmo, tada prie komandos prisijungė dramaturgė Kristina Steiblytė, ji taip pat didžiulė detektyvų gerbėja.

Dar paminėsiu vieną momentą apie charakterių kūrimą: sumaniusi šį spektaklį labai norėjau panaudoti vieną motyvą. Man patinka stebėti žmones gatvėje, manau, kad visi gyvename kažkokį detektyvą. Ten, kur gyvenu, nuolat matau labai charakteringas seseris dvynes, praeina viena ir iškart aišku, kad už kokių 50-70 m. eina kita. Dvynės siaubo klasikoje naudojamos labai dažnai, norėjau, kad ir mano spektaklyje atsirastų dvynės, bet nutiko taip, kad gavosi trynukės.

Kokie pastebėjimai apie kolegas, kaip jie atsiskleidė neįprasto žanro spektaklio kūrime?

Turiu pasakyti, kad spektaklį kurti pradėjome dar praėjusiais metais, bet tuomet dėl pandeminės situacijos jo premjera neįvyko. Per tą laiką pasikeitė du šokėjai. Kai prisimenu pernykštį procesą, atrodo, kad jame buvo įdomių momentų, net pasipriešinimo iš kai kurių žmonių. Kalbėjau su šokėjais apie charakterių kūrimą, bet nuo pat pradžių nežinojau galutinio atsakymo, koks turi būti finalinis vaizdas. Tad buvo netikrumo jausmas, neaiškumas, juk reikia ne tik judesių, bet ir personažo charakterio. O man pačiai buvo įdomu pakontrastuoti, pasiūlyti iššūkį. Pavyzdžiui, mūsų šokėja Dovilė Binkauskaitė yra nuostabi, specifinė šokėja, jos vizitinė kortelė labai aiškūs judesiai – ji pati lengva ir gležna, įspūdingo veido, įspūdingai per šokį nešanti savo žinią. Per improvizacijas ji pasirodė kaip žiauri, griežta ir valdinga moteris, tad pasiūliau savo personažo charakterį kurti per tai. Ji šiek tiek dvejojo, bet puikiai pavyko.

Darbe buvo įvairių iššūkių, bet manau, kad labai gerai su jais susitvarkėme ir visi charakteriai yra labai skirtingi, bet vienodai stiprūs, išieškoti.

Pasidalinkite, kaip kūrybinį procesą paveikė priverstinė karantino pauzė?

Pernai spėjome susidėti grubų spektaklio rėmą, jis šiemet keitėsi, išryškėjo daugiau dalykų, keitėsi charakteriai. Pernai pasitraukdama nuo spektaklio jutau keistą atmetimo reakciją, buvau pervargusi, nepatiko tai, ką padariau. Atrodė, kad viskas blogai ir nesąmonė, su siaubu galvojau, kaip reikės prie spektaklio grįžti. Jo nemačiau metus, o kai prisėdau pažiūrėti, buvo visai kitas jausmas – nesupratau, kodėl man tada viskas atrodė blogai, kai pavyko padaryti tiek daug gerų dalykų. Šiais metais dirbdami panaudojome daug medžiagos iš pernai.

Pats procesas šiais metais buvo daug sklandesnis, labai įsijautėme į detektyvo žanrą. Be to, kaip minėjau, keitėsi pora šokėjų. Vienos iš trynukių vaidmenį dabar atlieka šokėjas vyras – tiesiog taip gavosi. Jis labai įsijautęs, turėjo daugybę pasiūlymų ir idėjų.

Kokie jūsų norai žiūrovams, kaip norite, kad jūsų detektyvas juos paveiktų?

Nežinau, ar tai pavyks, bet noriu, kad žiūrovas pajustų visą jausmų paletę, kad jam būtų juokinga, kad graudintųsi, galvotų, kas čia per nesąmonė, įsitemptų. Noriu, kad spektaklio laikas jam būtų pliūpsnis pačių įvairiausių jausmų. Detektyvo žanro vizitinė kortelė – emociniai šuoliai – santykių drama, siaubas, absurdas.

„Kill, Baby, Kill“ premjera gruodžio 11 d. „Menų spaustuvėje“, Vilniuje ir gruodžio 14 d. „Kultūros fabrike“, Klaipėdoje. Bilietus platina Tiketa.

Apie spektaklį:

Gražiuose namuose gražų gyvenimą gyvena gražios seserys trynės. Vyriausioji Arvyda domisi visomis konspiracijos teorijomis, Regina yra aistringa golfo žaidėja, o jauniausioji sesuo Elžbieta atsidavusi astrologijai. Ji, ištyrinėjusi savo ir seserų horoskopus žino, kas jų laukia ateityje, žino kuri mirs, žino, kad ateis detektyvė, kuri atskleis po mandagių šypsenų fasadu slypinčias paslaptis. 

Įkvėptas daugybės detektyvo žanro kūrinių nuo Agathos Christie apsakymų apie Miss Marpl ir Hercules Poirot iki Davido Lyncho „Tvin Pykso“, spektaklis įtraukia ne tik mistika dvelkiančiu siužetu, bet ir jautriu šiuolaikinio šokio atlikimu. Laviruodamas ant parodijos ribos, šis darbas kalba apie blogio prigimtį, keistus žmones ir jų kuriamą beprotišką pasaulį.

Choreografė: Inga Kuznecova kartu su šokėjais

Dramaturgė: Kristina Steiblytė

Kompozitorius: Andrius Stakelė

Scenografė, kostiumų dizainerė: Giedrė Brazytė

Šviesų dizaineriai: Justas Bø, Aurelijus Davidavičius

Šokėjai: Dovilė Binkauskaitė, Niels Claes, Oksana Griaznova, Mantas Černeckas, Viktorija Zobielaitė, Gintarė Marija Ščavinskaitė

Teatro meno vadovė: Agnija Šeiko

Prodiuserė: Goda Giedraitytė

Produkcijos komanda: Darius Berulis, Greta Seiliūtė, Austėja Laurinavičiūtė, Edita Aliochno

Skaityti daugiau