„Man nereikia skristi į Indiją, kad atrasčiau save – kūrybinis procesas man visada padeda užmegzti intymesnį ryšį su mane supančia aplinka“, – taip šokio pasaulį mato ir jaučia šokėjas, Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ mokytojas Marius Eidrigevičius.
Gruodžio 29 d. Menų spaustuvės scenoje šokio menininkas pristatys savo pirmojo solo spektaklio „Vyrsmas“ pre-premjerą, kurioje stos į akistatą su visuomenėje įsišaknijusiais ir primetamais vyriškumo standartais. Kalbame su M. Eidrigevičiumi apie gatvės šokio kultūrą, saviterapiją kūryboje ir gyvenimo vingius, kurie leido atsidurti ten, kur jis yra šiandien.
Akimirka iš šokio spektaklio „Vyrsmas“ / D. Putino nuotr.
Esi tikrai ne naujokas hiphopo kultūros bendruomenėje. Papasakok apie savo šokio kelionę.
Meilė šokiui gimė dar vaikystėje. Mama man padovanojo kasetę su tuo metu populiaria daina „Freestyler“. Pagal repo ir elektronikos miksą nuolat judėdavau savo kambaryje. Kai buvau šiek tiek vyresnis, mokyklos diskotekoje užgrojo būtent ši mano mėgstamiausia daina – susirinko ratelis ir, visai kaip klipuose, vaikinai pradėjo šokti. Tada nutariau šokti ir savarankiškai išmokti visų įdomių judesių. Po metų prisijungiau prie šių šokėjų. Visgi ankstyvoje paauglystėje tikrąjį šokį apleidau ir atradau jį kitose formose. Tuo metu pradėjau domėtis gatvės krepšiniu. Man atrodo, tai pakankamai artimas dalykas hiphopo kultūrai – stengiesi apgauti varžovą, suklaidinti ir įmesti kamuolį į krepšį. Mėgau improvizuoti – tai tarsi šokis su kamuoliu. Eidavau prie Baltojo tilto ir, kai žmonės žaisdavo krepšinį, aš užsidėdavau ausines, nusisukdavau į pievą ir galėdavau valandų valandas improvizuoti ir kurti įvairias triukų sekas. Po poros metų palaipsniui savarankiškai grįžau prie tikrojo šokio.
Vienas įvykis buvo įsimintinas ir gana lemtingas – su mama žiūrėjome filmą „Honey“. Prisimenu, ji pasakė: „Mariau, gal tu eik šokti“. Tada pradėjau šokius lankyti pas Dainių Žebrauską (Skruzdėliuką), toliau jau su šokėjais būrėmės į įvairius kolektyvus. Prisijungiau prie savo draugų sukurto šokių centro „Ro“, kuriame vienas buvo atsakingas už kūrybinį procesą ir sklaidą, kitas – už muziką ir aplinką, o aš – už edukaciją. Visgi laikui bėgant kolektyvas iširo. Bet šokio pažinimas nesibaigė – keliavau į Švediją, o po ketverių metų prisijungiau prie „Low Air“ komandos.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Koks buvo Vilnius prieš dešimt metų? Kaip keitėsi gatvės šokio kultūra per šį laikotarpį?
Sumažėjo masinių šokio renginių. Žinoma, įvairūs šokių konkursai vis dar aktualūs, tačiau bendras renginių formatas keičiasi. Anksčiau žmonės patys inicijavo daug šokio įvykių, susibūrimai būdavo labiau neformalūs. Pavyzdžiui, visi laukdavo renginio „Urban Dance“, kuriame kiekvienas kolektyvas turėdavo pereiti tam tikrą kelionę ir kovoti šokio aikštelėje vieni prieš kitus. Šiandien dominuoja individualios kovos – du šokėjai prieš du arba vienas prieš vieną. Pastebiu, kad anksčiau šokėjai užsidegę siekė pripažinimo. Turbūt per skirtingas patirtis keičiasi ir šokio filosofija. Dabartiniai mokytojai stengiasi diegti bendruomeniškumą, moko, kad neturi viskas suktis vien tik apie save. Patys šokėjai šiandien taip pat ieško daugiau galimybių už gatvės kultūros ribų. Keičiasi jų prioritetai, todėl matome žymiai mažiau vyresnės kartos šokėjų įvairiose šokio kovų renginiuose.
Apkeliavai dalį Europos ir mokeisi gatvės šokio iš daugelio pasaulio talentingų šokio mokytojų. Kokios tai buvo patirtys?
Kai pradėjau mokytis pas Dainių Žebrauską, skyriau daug finansų savęs tobulinimui. Nuolat ieškojau būdų augti, nenorėjau praleisti progų pasimokyti iš tikrų hiphopo ar house šokio pionierių. Dalyvaudavau įvairiose šokių kovose, seminaruose. Esu baigęs šokio pedagogiką Vilniaus kolegijoje. Pasirinkau šiuolaikinį šokį, kuris man nėra svetimas. Po studijų išvykau į Švediją, kurioje rezidavau „Åsa Folkhögskola“ šokio mokykloje. Ten rinkausi gatvės šokių kursus, skirtus šokėjams, kurie nori tobulinti pedagogines ar tiesiog šokio atlikimo kompetencijas. Kadangi esu atviras visiems gatvės šokio stiliams, mane labiausiai sudomino „Five styles“ šokio programa. Nors mano šokio pagrindas yra hiphopas ir house, aš tikiu, kad reikia kaupti įvairų šokio bagažą, kurį galėtum pritaikyti ir įgalinti šokyje. Švedijos mokykloje mokėmės po 3 valandas 5 dienas per savaitę, likusias dienas – sportas ir namų darbai. Man asmeniškai tai buvo lūžio taškas: supratau, kad noriu visas pastangas paskirti šokiui ir įgyti stabilumo.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gruodžio 29 d. pristatysi savo pirmą solo spektaklio „Vyrsmas“ pre-premjerą. Scenoje pasidalinsi mintimis apie vyro vidinę emocinę kelionę – iš stereotipais grįsto vyriškumo į savęs supratimą ir priėmimą. Kodėl nusprendei nagrinėti būtent šią temą? Kuo ji tau artima?
Nes gyvenu pasaulyje, kuriame dominuoja jėga ir valdžios troškimas, kuris kyla iš vidinės frustracijos. Vyro emociniai poreikiai gali būti nepatenkinti, jeigu vaikystėje neturėta tvirtos atramos iš tėvo. Suaugusiems alkoholikų vaikams dažnai tenka susidurti su daugiau iššūkių, nei tiems, kurie augdami jautė tvirtą moralinį autoritetą, matydami savo artimųjų pavyzdį.
Aš esu ne išimtis. Esu vienturtis ir vaikystėje praleisdavau daug laiko vienas arba su seneliais. Mano abu tėvai daug dirbo, o tėtis vartojo alkoholį. Kai pradėjau gyventi savarankiškai, šalia vis atsirasdavo autoritetingų žmonių, kurie padėdavo man suformuoti tam tikrą pasaulėvaizdį, tačiau su laiku atsiranda vidinis kritinis mąstymas, kuris filtruoja kitų žmonių, visuomenės, medijų pateikiamą informaciją.
Tėtis prieš dešimt metų nutraukė savo priklausomybę ir šiandien jis įkvepia mane. Jo dėka supratau, kaip svarbu augti, nepaisant to, ką esi patyręs gyvenime.
Kaip tu supranti vyriškumą? Kas kartais varžo vyrus būti savimi? Kaip išsilaisvinti iš primetamų stereotipų?
Iš vyresnės kartos vyriškumas skamba kaip pareigybių rinkinys, kurį įvykdžius, pasijus sėkmė. Tačiau nepatenkinus savo emocinių poreikių ir užsidarius nuo pasaulio, tas žmogus neturės jėgų pasirūpinti savimi ir tuo labiau artimaisiais. O tada nuo santykio einama prie „pagalbinių priemonių“ tokių kaip alkoholis, narkotikai ir panašiai. Tad gaunasi tarsi užburtas ratas. Tai socialinė medija ir televizija tikrai nepadeda būti savimi, o tik prisideda prie kelionės link to siekiamo miražo. Kelias, siekiant išsilaisvinti iš primetamų stereotipų ir būti savimi, tikrai nėra lengvas, kadangi vyriškumo idealo besivaikantys vyrai iš tiesų siekia trumpalaikės sėkmės jausmo.
Pirmas žingsnis išsilaisvinimo link – susivokti, ko žmogus nori iš gyvenimo, tačiau turi nepamesti ir realybės pojūčio ir nepulti į kraštutinumus. Vyras nėra už viską atsakingas, bet jis gali rinktis, ar būti budriu, ar svajoti ir nematyti, kas jam prieš akis. Žmogus yra atsakingas tik už save ir savo reakcijas.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mono-spektaklyje – visas dėmesys tik tau. Kaip išlaikyti ir prikaustyti žiūrovo dėmesį? Ar tai sudėtinga užduotis? Kodėl pasirinktas toks spektaklio formatas?
„Vyrsmas“ yra pirmas mano savarankiškas darbas. Nuo pat 18 metų svajojau sukurti spektaklį. Per pirmąjį karantiną prisiminiau savo užsibrėžtą svajonę ir supratau, kad esu pasiruošęs pristatyti solo spektaklį.
Manau, kad kiekvienas šokėjas, kuris moko kitus, turi turėti tikros šokio patirties. Aš jos turiu, bet iki šiol nebuvau sukūręs nieko, kur turėčiau ginti savo idėją ir tai, kas esu. Man nereikia skristi į Indiją, kad save atrasčiau. Šokis, kūryba, susitikimai su žmonėmis – tai mano augimas. Tarsi užsimezga naujas, intymesnis santykis su pasauliu.
Spektaklio „Vyrsmas“ kūryba yra tarsi asmeninė terapija. Man svarbus ne rezultatas, o pats procesas, kurio metu tam tikra prasme gyju ir augu. Man kaip šokėjui yra dar daug ką nuveikti. Pristatydamas šokio spektaklį profesionalioje scenoje noriu rodyti pavyzdį jaunesnei kartai, kad profesiniame gyvenime yra kai kas daugiau nei šokio kovos ir varžybos, galima studijuoti tai, ką mėgsti ir yra didesnės galimybės, nei tik šokis vakarais. Iš šokio tikrai galima gyventi. Pasaulis suteikia vietos, jeigu turi stiprios vidinės motyvacijos mokytis. Nors procesas nelengvas ir ilgas, dažnai tenka kovoti su vidiniais demonais – džiaugiuosi, kad pasirinkau šį kelią.
Kai pristačiau „Vyrsmo“ eskizą „Naujojo Baltijos šokio“ metu, jaučiau, kad neriu visai į kitus vandenis, stoviu prieš teatro kritikus, vadybininkus, prodiuserius ir kitus stiprius menininkus. Man tai yra būdas stiprinti save. Džiaugiuosi, kad išdrįsau daryti tai, ką darau šiandien.
Akimirka iš šokio spektaklio „Vyrsmas“ / D. Putino nuotr.
Ką norėtum, kad žiūrovas išsineštų iš šio spektaklio?
Noriu, kad susiburtume, pabūtume kartu ir suprastume, kad tobula gali būti tai, kas natūralu ir visiškai netobula. Kiekvienas turime savo unikalų kelią, kurio nereikia spartinti. Tikėkime kiekvienu savo žingsniu.
***
Premjerą pristato ir globoja Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ .
Pamatykite: gruodžio 29 dieną, 19:00 val., šokio mini festivalyje „Pūga“ metu, Menų spaustuvėje, Vilniuje.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
