Praėjo jau dešimt metų, kai šokio bei apskritai Lietuvos scenos meno pasaulyje išgirdome apie naujai susikūrusią komandą, kuri savo spektakliuose pritaiko gatvės šokio elementus. Prieš pirmąjį šokio spektaklį, pavadintą „Feel-Link“, startavusį dar Menų spaustuvės „Atviros erdvės‘11“ programoje, jo kūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius prisistatė kiek kitu pavadinimu, tačiau kuriant jau antrąjį darbą „Kelionė namo“, išgirdome apie urbanistinio šokio teatrą „Low Air“. Apie dešimtmečio šokį, istoriją, kuri vyko iki jo, bei subkultūrą, kviečiančią ne kovoti, o šokti, kalbėjomės su Airida Gudaite ir Laurynu Žakevičiumi.
Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ | Šokio spektaklio „Kelionė namo“ motyvais | V. Jokubausko nuotr.
Iš kur toks gilus jūsų abiejų susidomėjimas gatvės šokiu? Kokia ta „Low Air“ priešistorė?
Airida Gudaitė: Esu baigusi septynmetę Rokiškio choreografijos mokyklą, kur pagrindas buvo lietuvių liaudies šokis ir klasikinis. Buvo ir šiuolaikinio šokio disciplina, kuri vykdavo po oficialių pamokų. Šiuolaikinį šokį tuo metu buvo sunku apibrėžti. Paprastai šio šokio mokė jaunesni (ne pagrindiniai) mokytojai, o kūrėme drauge visi kartu. Tai buvo keistas vakarietiškų muzikinių klipų kopijavimas, daugiau ritminiai šokiai. Man rūpėjo, kas gi yra tas šiuolaikinis šokis, kaip jį turėčiau apčiuopti?
Atvažiavau į Vilnių studijuoti, tuo metu čia veikė populiari jaunimo tarpe studija „F. U.“, kuriai vadovavo Kęstutis Baranauskas. Studija pakvietė mokytoją iš užsienio, kuris vedė R&B (ritmenbliuzo) seminarą. Pagal tą muzikinį žanrą mes šokome neapibrėžtus judesius, kurie buvo kažkokie labai kitokie: stilius kampuotas, naudojantis daug izoliacijos, labai ritmingas ir skatinantis improvizuoti. Tai buvo visai kitokia kūno pažinimo leksika. Tada dar tik prasidėjo interneto era Lietuvoje, tad muzikinius klipus, kurie turėtų panašų šokio braižą, siųsdavomės, įrašinėdavom į diskus. Pamenu, kai draugas parsisiuntė Prancūzijoje vykstančio gatvės šokio čempionato „Juste Debout“ įrašą – visus metus persukinėdavau įrašą, mokindavausi, kopijuodavau improvizacinius pasirodymų judesius. Tuomet į Lietuvą buvo atvežti „Elite Force“ – viena iš amerikiečių komandų, kuri gatvės šokiui suteikė tam tikrus pavadinimus. Gatvės šokis pasaulio kontekste nėra labai senas, o Lietuvoje skaičiuoja nepilną keturiasdešimtmetį – vienas pirmųjų kitokio judesio, breiko judesio ieškotojų buvo Vytis Jankauskas.
Didžiausias urban dance renginys Lietuvoje tuo metu buvo du kartus per metus „Forum Palace“ rūmuose vykusios gatvės šokio kovos. Ten pasirodydavau ir aš su merginų komanda. Šis renginys labiausiai ir augino visą gatvės šokio bendruomenę. Kai šios gatvės šokio kovos nutrūko, visa bendruomenė susitraukė. Pradėjo kilti klausimai, ką su tokia šokio kultūra ir pačiu šokiu toliau daryti? Kartu su Laurynu pradėjome ieškoti, kur ir kaip savo gebėjimus galėtume pritaikyti.
Laurynas Žakevičius: Breiką šoku nuo 2001 metų, mane visų pirma užkabino vaizdas. Per muzikinių klipų kanalą „Viva“ pamačiau vieną video, kur šoko breiką, sukosi ant galvos. Susižavėjau, užsimaniau ir pats taip daryti. Nuo tada pradėjau kopijuoti judesius, buvo daug bandymų. Susiformavo draugų komanda, su kuriais pradėjome treniruotis. Visos kitos (ir blogos, ir geros) veiklos iš mano gyvenimo dingo: visą dėmesį susiurbė breikas. Ieškoti labiau meninių sprendimų, teatrinių apraiškų mus traukė prancūzų šokėjų komandos, kurių darbus stebėjome. Jų breiko pasirodymai visada būdavo kitokie: mintis, idėja, scenografiniai elementai. Kai nuo 2001 iki 2007 m. su komanda repetuodavom, mes irgi galvodavom, ką savo pasirodymu norime pasakyti. Visada norėjosi pasirodyti ne tik pogrindyje, bet galbūt ir teatre: žinojau, kad pasaulyje tokie dalykai vyksta. Urban dance bendruomenė tuo metu buvo labai gyvybinga. Pasirodydavome ir Airidos minėtose šokio kovose.
Galvojant apie subkultūras ir tam tikrus judėjimus – pati labai ilgą laiką priklausiau vienai iš jų. Pamenu, tai buvo labai sąmoningas priešinimasis mainstream’ui ne tik išvaizda (daug dėmesio kreipdavome į tai, kaip atrodome, kad nebūtume „kaip visi“), bet ir per muziką, taip pat visapusiškai save prusinom, daug skaitėm, supratom, jog norint gyventi kitaip, nei tai siūlo populiarioji kultūra ar televizija – reikia žengti intelektualesniu keliu. Tokios buvo mano subkultūros pasipriešinimo formos. Tuomet, toje ankstyvoje jaunystėje atrodė, kad mūsų pasirinktas kelias adekvatesnis, „teisingesnis“. O kokiais būdais jūsų subkultūra priešinosi? Kokios buvo jūsų pagrindinės žinutės, būdai?
Airida Gudaitė: Mes priešinomės labai panašiomis priemonėmis: visų pirma stilius, merginos plačiais rūbais (sau rūbų ieškodavau vyriškų drabužių parduotuvėje). Aišku, muzika: repas, hiphopo šokėjai, graffiti (kas jais domėjosi), vizualieji menai, bet intelektualiniam išprusimui fokuso turbūt buvo mažiau; galbūt šio judėjimo atstovams tai ir trukdė sparčiau stūmėtis pirmyn. Mes daugiau koncentravomės į muziką ir judesį. Kai kas iš šios subkultūros atstovų pasuko sportiniu keliu, kai kam ši meno forma tapo labiau kvestionuotina – svarbiausia jiems buvo, kas padarys įdomesnių judesio triukų. Tačiau domėjimasis ne tik savimi, bet ir aplinkiniu pasauliu liko kiek nuošalyje.
Laurynas Žakevičius: Šis susikoncentravimas į save tam tikram laikui pristabdė visą gatvės šokį ir jo judėjimą. Įtraukti, įsileisti į save, kartu integruotis ne tik per muziką, bet ir per šokio sklaidą – to trūko. Kadangi ši subkultūra gimė gana agresyvioje aplinkoje, griežtas atsakymas, instinktyvi savigyna visad buvo greta. Su nesibaigiančios kovos požiūriu gatvės šokis ir augo. Tikiu, kad kultūriniai mainai tarp gatvės šokio atstovų, teatro, vizualiųjų menų, dizaino, architektūros yra būtini, kad pažintume vienas kito meno ir kultūros sritis. Taip vieni kitus įkvepiame ir praplečiame savo sritį bei suvokimą.
Airida Gudaitė: Svarbus buvo politinis klausimas, žinoma, ir rasizmo momentas.
O ar jūs, kaip baltieji europiečiai, nesate sulaukę kritikos dėl to, kad atstovaujate gatvės šokiui? Juk būtent šios subkultūros klausimas, iš kur ji kilusi, dabartiniais laikais atrodo itin jautrus, paženklintas, neatsiejamas ir nuo įvykių Amerikoje, vykusių pastaruosius kelis metus. Ką apie tai manote? Kaip įrodyti, kad turite teisę domėtis ir dirbti su šia subkultūra?
Laurynas Žakevičius: Pastaruoju laikotarpiu šie klausimai vis dažniau keliami. Baltaodžiai šioje subkultūroje laikomi svečiais, jie dažnai kaltinami, kad gatvės šokį sėkmingai eksploatuoja. Bet aš su tuo nesutinku., Manau, kad viskas vystosi mainų būdu, o rasių, jų kultūrų sąjunga viena kitą tik augina. Ir čia tikrai neturimas omeny afroamerikiečių diskriminacijos toleravimas. Panaši situacija dabar egzistuoja ir džiazo bendruomenėje, tai labai jaučiasi.
O jei kalbėsime apie edukaciją, mes, bandydami supažindinti su gatvės šokiu, visada pasakojame jo istoriją ir kontekstą. Istorijos juk niekas nepaneigs. Domimės tuo, ką mėgstame, o svarbiausia – kad istorijos faktai nebūtų iškraipomi ir kad tradicija būtų tęsiama. Kas yra šio judėjimo pradininkai, kur jie atsirado – būtina žinoti.
Airida Gudaitė: Gatvės šokio bendruomenėje, pavyzdžiui, „Juste Debout“ renginyje, visada po pasirodymų būna organizuojamos diskusijos. Ne vienoje diskusijoje buvo užvirę debatai, pavyzdžiui, europiečiai (buvo kalbama apie prancūzus) šią subkultūrą paverčia didelio mainstream’inio renginio dalimi, šis šokis tampa labai sportiškas dėl kovų kaip pasirodymo idėjos. O taip dingsta pagrindinė jo socialinė žinutė, kad šokis skirtas ir bendravimui, buvimui kartu: kad šokiu galima dalintis ir geriau šokti drauge nei kovoti vienas prieš kitą. Man visada juodaodžiai šokėjai buvo įkvėpimo šaltinis. Tiesiog labai įdomu stebėti jų energiją, ritmo pojūtį, groovą. Vienomis ar kitomis aplinkybėmis dažnai nuskambėdavo juodaodžių priekaištas, kad mes, baltieji, per mažai žinome šios subkultūros istoriją, kad mes ją norime tik pardavinėti, o ne iš tikrųjų gyvename tomis idėjomis ar toje bendruomenėje. Bet iš tikrųjų kiekviena šalis turi labai skirtingą kontekstą. Man, kaip ir Laurynui atrodo, kad visa ko pagrindas yra ryšio ieškojimas, o ne kažkokia atskirtis.
Vasaromis Čekijoje vykdavo tokios SDK Europe[1] stovyklos, kur suvažiuodavo stipriausi mūsų mokytojai, pirmiausia – hiphopo atstovai, juodaodžiai amerikiečiai. Seminaruose pamokų metu vykdavo mokinių varžybos. Tiems, kurie pamokose veikdavo aktyviausiai, mokytojai suteikdavo tam tikrus ,,pagarbos“ žetonus. Laimėjus tam tikrą jų skaičių, į kitą stovyklą galėjai važiuoti nemokamai. Ir man šioje stovykloje iš kiekvieno savo mylimiausio mokytojo yra tekę gauti po žetoną. Man tai buvo didžiulis įvertinimas. O ypač dėl to, kad esu baltoji mergina.
Apšilus norisi keliauti prie „Low Air“ dešimtmečio: pabandyti nužymėti esminius taškus. Veikiausiai būtų galima išskirti du etapus: „Low Air“ kaip underground’o atstovai, ir kitas etapas, kai apie „Low Air“ pradėjo žinoti visi. Atrodo, kad žinomumo prasme per šį dešimtmetį įvyko tam tikras lūžis. O kokius jūs esminius akcentus sudėliotumėte?
Airida Gudaitė: Man atrodo, kad pagrindinė mūsų stiprybė yra tęstinumas. Net jeigu ir kažkas nepasiseka, stengiamės tą periodą išbūti. Juk niekada nėra taip, kad visada vienodai sekasi: viskas banguoja. Mūsų metai susideda iš tęstinumo, žinojimo, kur tu eini, ir atsidavimo savo darbui, net jei kažkas nepasiseka.
Laurynas Žakevičius: Per dešimtmetį kaita buvo tikrai didelė, tačiau manau, kad dirbome nuosekliai. Visada norėjome turėti savo trupę, kur visi šokėjai kartu kuria. Svajojome suformuoti ratą žmonių, su kuriais galėtume dirbti kartu. Po to į savo darbus po truputį pradėjom įtraukinėti jaunuosius kūrėjus, kurie vienaip ar kitaip galėtų ir norėtų būti asocijuojami su trupės vardu. Visuose savo darbuose siekiame išlaikyti ryšį su profesionalais. Mūsų naujausiame spektaklyje „Savoj krūvoj“ yra sąmoningai parinkti paaugliai atlikėjai ir paaugliai žiūrovai: siekiam, kad suformuota žinutė pasiektų jų kartą, o taip pat ir tęstų šių jaunų šokėjų kelią. Norime parodyti, kad jie irgi gali tapti trupės dalimi.
Ir visada norėjome tapti neatsiejama miesto dalimi. Kai gavome Vilniaus miesto teatro titulą, tas poreikis labai sustiprėjo, padidėjo ir atsakomybė. Taip plinta bendradarbiavimas su muziejais, dalyvaujame aikščių ir pan. atidarymuose. Dalyvauti kultūriniuose reiškiniuose mums visada buvo labai svarbu ir įdomu, nes per tai pažįstame kitų sričių atstovus, pažįstame kaip kitaip šokis gali būti skleidžiamas. Žinoma, tai atitraukia nuo scenos, bet šiais veiksmais sustipriname idėją, kad šokis gali būti integruojamas ir populiarinamas per įvairius kanalus. Siekiant plėsti ir auginti auditoriją, privalu išeiti už scenos. Tokie papildomi projektai yra šokio populiarinimo ir mūsų, kaip trupės žinomumo didinimo dalis. Tai, ką kuriame, ir tai, kaip bendraujame, kaip prisistatome, yra vienodai svarbu. Norime, kad miesto bendruomenė įsitrauktų į šokį. Darbas su bendruomenėmis mus visada džiugino, ir tai darėme nuosekliai nuo pat pradžių: bendruomenę kūrėme visada.
Dar nekalbėjom apie „Low Air“ šokio mokyklą. O juk ji irgi yra vienas esminių jūsų dešimtmečio pasiekimų ir, kiek suprantu, kur kas didesnė atsakomybė, negu tiesiog buvimas scenoje.
Airida Gudaitė: Pirmiausia mes su Laurynu buvome pedagogai. Ir tik vėliau atkeliavome į Menų spaustuvės „Atvirą erdvę“, nuo to prasidėjo mūsų kūrybinis etapas. Labai lengva ta kūrybine veikla užsisupti, todėl kalbant iš šiandienos perspektyvos, labai vertinu kūrybiškai augantį mokinį. Po pamokų išeinu labai stipriai pasikrovusi, pažinusi, pabendravusi. Labai didelis džiaugsmas ir grąža po dešimties metų sulaukti savo mokinių padėkų už tai, ką šis užsiėmimas jų gyvenimuose keitė arba išsprendė. Šokis daug duoda žmogaus kūrybiškumui, laisvei, visai kitokiam požiūriui į profesinius dalykus.
Laurynas Žakevičius: Arba tokiam mokiniui Kanuose atsistoję ploja žiūrovai, nors jis dar net nėra profesionalas. Jis vis dar mokinys, bet džiaugiamės, kad šioje bendruomenėje jis save atranda. Kai dirbome su pirmaisiais spektakliais, tada sąmoningai įkūrėme „Low Air“ šokio mokyklą. Daugelis mus identifikuodavo atskirai: brėždavo ribas tarp teatro ir mokyklos. Džiaugiamės, kad abu šie dariniai sistemingai vystėsi.
Asmeniškai džiaugiuosi, kad kita mano interesų kryptis – socialiniai mokslai ir socialinė pedagogika – atrado vietą „Low Air šokio“ veiklose ir tapo vieniu. Tiek spektakliuose, tiek pedagogikoje, tiek įtraukties projektuose.
Airida Gudaitė: Tai mums davė ir tam tikrą auditoriją mūsų teatre: per savo šokio mokyklą pasiekėme tuos, kurie į kitus teatrus neateina. Ratas apsisuka: tie, kas domisi mūsų teatru, po pamatytų spektaklių nori ateiti šokti į mūsų mokyklą. Pavyzdžiui po šokio spektaklio „Savoj krūvoj“ šiemet „Low Air“ mokykloje mokosi rekordinis skaičius paauglių. Nemanau, kad tai yra atsitiktinumas. Scenoje jie pamatė perspektyvą: pamatė, kad gali būti ne tik šokti repeticijų salėje, bet ir tikroje scenoje.
Mūsų pokalbyje jau ne kartą nuskambėjo mintis, jog jums yra labai svarbu išlaikyti urbanistinio šokio tradiciją. Tačiau taip pat jau ne kartą užsiminėte, kad kai kalbame apie „Low Air“ kūrybą – jums įdomu sudarinėti galimas naujas stiliaus jungtis. Tuomet kaip išlaikyti tradiciją bei kada jūs sau kaip kūrėjai nusprendžiate pasakyti „stop“ vardan to, kad tam tikros šokio tradicijos apraiškos, jos pajautimas jūsų darbe išliktų?
Airida Gudaitė: Į šį klausimą pati sau labai dažnai bandau atsakyti. Ir visada sau pasakau, kad visa technika ir urbanistinio šokio tradicija manyje jau yra, ir to niekas iš manęs nebeatims. Man įdomu, ką į mano šokio judesį atneša šiandienos kontekstas: pirmoji nuojauta, emocija, galbūt tam tikra dabartinė problematika. Labiau sau leidžiu būti kontekste, nei išlaikyti tą tradiciją bet kokia kaina. Jeigu dirbu su jaunesniais žmonėmis, kaip, pavyzdžiui, „Savos krūvos“ atveju, mes daug reflektuojam: kodėl pasirinkta vienokia ar kitokia judesio forma, kokia žinutė atnešama į šį kontekstą, ir kaip tą tradiciją šiam kontekstui būtų galima pritaikyti?
Laurynas Žakevičius: „Stop“ atsiranda tada, kai supranti, apie ką nori kalbėti ir jau privalai žengti „pro“, o ne „į“ judesio stilistiką ir matyti šokį kaip formą, per kurią pasakosi savo idėjas. Jeigu darbo scenoje tikslas yra pristatyti judesio žodyną ir šokio istoriją – žengi autentiško judesio keliu, jeigu tikslas yra parodyti ir papasakoti problematiką, ieškai priemonių, kurios padėtų. Tuomet konkreti stilistika gali kartais riboti. Todėl mums įdomu jungti ir ieškoti.
O kas jums, kaip kūrėjams, yra įdomu dabar?
Airida Gudaitė: Taip palankiai sutapo, kad visą Covidinį laikotarpį daugiausiai dirbome su jaunais žmonėmis. „Savos krūvos“ atvejis parodė, kad spektaklis įdomus ne tik paaugliams, bet ir suaugusiesiems, todėl norisi ir toliau eiti šia kūrybine linkme.
Mums abiems įdomiausios yra skirtingų disciplinų jungtys. Mūsų naujausiame darbe „Mėlyna, mėlyna“ tokios jungtys taip pat matosi: Simonas Nekrošius, Daina Dieva dalinsis savo muzikiniais atradimais ir tvarumo idėjomis, mes eksperimentuojame per judesį. Mūsų kiti darbai būdavo labai aiškiai išbaigti; prie to artėdavome ilgai. Su šiuo darbu yra visai kitaip: mes, penki kūrėjai (Airida Gudaitė, Laurynas Žakevičius, Ieva Lapelytė, Simonas Nekrošius, Daina Dieva), buvome sumesti į vieną krūvą, šiuo metu prisijungė dramaturgė Kristina Steiblytė ir šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis. Per penkias dienas susiformavo smagus ir įdomus kūrybinis procesas, kurio nebesinorėjo paleisti. Norisi jį plėsti, vystyti, eksperimentuoti: mums patinka tyrinėjimo procesas, todėl nesinori padėti galutinio taško. „Mėlyna Mėlyna“ žymi mūsų dešimtmetį, tačiau galbūt parodyta premjera dar nėra galutinis variantas. Šiam spektakliui suteiksime tolimesnę kelionę: su juo norime keliauti po galerijas. Šis darbas atliepia visą karantininį laikotarpį – naująją realybę ir mūsų santykį su daiktais.
Laurynas Žakevičius: Man dabar viskas yra „Mėlyna Mėlyna“. Viena iš kūrėjų naujausiame darbe pasidalino mintimi, kad noizas gydo sielas. Noizas, kitaip suprantamas, kaip triukšmas muzikos kontekste. Aš labai džiaugiuosi, nes kas dar vasarą atrodė neįmanoma, šiandien yra įgyvendinta ir jau artėja prie pabaigos. Festivalis LOW AIR 10 FEST su daugiau nei tūkstančiu žiūrovų, edukacinių susitikimų, gastrolės Korėjoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, visos premjeros ir nauji kontaktai. Aš didžiuojuosi tuo ką darome, didžiuojuosi tais, kurie dirba drauge , ir tikiu, kad galime nuveikti daug įdomaus ir prasmingo darbo šokiui ir kultūrai.
[1] Pasaulinis gatvės šokių festivalis, vykstantis vasaros metu, Čekijoje.
Galerijoje pristatomos Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ spektaklių „Feel-Link“, „Kelionė namo“, „Šventasis pavasaris“, „Žaidimas baigtas“, „Su(si)tikimas“, „Mėlyna-mėlyna“, „Savoj krūvoj“ nuotraukos bei „Locked Signs“ akimirkos iš šokio čempionatų. Nuotraukų autoriai: A. Motorichev, A. Brazaitis, A. Tishevsky, A. Skulskytė, L. Vansevičienė, T. Falkauskas, D. Matvejev, D. Putinas.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
