Skęsti kompromisuose

Pereinamieji laikotarpiai turbūt yra sunkiausia, kas gali ištikti. Ilgesnį laiką apsistoję viename taške (būtume kalno viršūnėje, gilioje duobėje ar bet kur tarp jų) jaučiamės saugiai, nes būti pažįstamoje, patikrintoje vietoje yra stabilu. Pokyčiai yra judėjimas, vadinasi – kažkas nestabilaus; jau nekalbant, kad judėjimo rezultato paprastai neįmanoma numanyti.

Tokioje situacijoje atsidūrė valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, metų pabaigoje parodęs premjerą „Siūbuojanti žemė“. Pirmą kartą spektaklį ansamblyje statė šiuolaikinio šokio choreografės ir choreografai: režisavo Agnija Šeiko ir Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, choreografiją kūrė Sigita Juraškaitė-Baužienė, Raimonda Gudavičiūtė, Niels Claes ir Mantas Černeckas. Darbo su šiuo kūriniu procesas galėjo iš komforto zonos išjudinti ir pastatymo komandą, ir įvairių pomėgių žiūrovus. Komandą, nes skirtingų krypčių ir patirčių menininkų bendradarbiavimas reikalauja nuolatinių kompromisų su asmenine scenos meno samprata. Žiūrovus, nes „Siūbuojanti žemė“ greičiausiai nepatenkins nei tautinio meno mėgėjų, nei šiuolaikinio šokio mylėtojų.


Nuotraukų autorius M. Vitėnas

„Siūbuojanti žemė“ yra pirmas „Lietuvos“ spektaklis, kurį mačiau gyvai (kadaise per televiziją teko žiūrėti Anželikos Cholinos statytą spektaklį „Zmones:)“), tačiau tautiniai šokiai man nėra nepažįstama erdvė – juos šokau dvylika metų besimokydama mokykloje. Tai buvo mėgėjų kolektyvas, tad stipriai nustebau spektaklyje pamačiusi, jog didelė dalis judesių ir choreografinių sprendimų profesionaliame kūrinyje praktiškai nesiskiria nuo to, ką teko mokytis ar stebėti Dainų švenčių Ansamblių vakaruose (kur „Lietuvos“ šokėjai visuomet atlikdavo solo partijas, supami moksleivių ir studentų kolektyvų). Žinoma, lengvą profesionalių šokėjų atlikimą, sklandžius sukinius, tiesias linijas ir nedingstančias šypsenas nėra kaip palyginti su moksleiviais, kurių daliai būreliai buvo prievolė. Tačiau choreografiniai „Siūbuojančios žemės“ sprendimai nepaprastai panašūs į tai, su kuo pačiai teko susidurti prieš daugiau nei dešimtmetį.

Tikriausiai tą galima pagrįsti spektaklio tematika. Iš principo spektaklis sudėliotas iš vizualiai efektingų masinių scenų (vėl prisimenu Dainų šventę), į kurias įsiterpia duetai (daugiausiai vyrų ir moterų meilės scenos). Programėlėje esančiame apraše skaitome apie lyriškos tautinės kultūros ir ne visuomet estetiškai patrauklaus šiuolaikinio meno kryžkelę, o viena „Siūbuojančios žemės“ linijų paremta „Lietuvos“ įkūrėjo Jono Švedo istorija bei dienoraščiais. Vadinasi, šabloniški judesiai ir scenos gali būti reikalingos, iliustruojant lietuvių tautinės kultūros pagrindus, ansamblio pradžios laikotarpio šokius. Drauge sunku patikėti, kad daugybės metų istoriją turinčio profesionalaus valstybinio kolektyvo nariams įdomu rodyti šablonus spektaklyje, kurio turinys, regis, nesiremia gilesne savirefleksija.

Galbūt susidaro įspūdis, kad iš principo kritikuoju tautinį meną, tačiau taip nėra. Bandau užčiuopti, kodėl „Siūbuojančioje žemėje“ šiuolaikinė ir tautinė stilistikos veikia kiekviena sau tiek choreografijos (judesius paprasta priskirti kuriam nors stiliui, beveik nėra tarpinių variantų), tiek atlikimo atžvilgiu. Tautiniai šokiai – tai istorinis menas, kurio judesiai susiformavo labai seniai. Juose svarbu tikslumas, sinchroniškas atlikimas, vienas planas, aiškūs charakteriai, parodomosios emocijos, pakili nuotaika ir jokio konflikto arba jis kuo nuosaikesnis. Šiuolaikiniame šokyje technika yra pagrindas, o ne meno esmė, jam būdinga improvizacija, daugiaplaniai personažai, filosofinio pagrindo siužetas, dažnai gimstantis analizuojant šokėjų santykį su savo kūnais bei aplinka. „Siūbuojančioje žemėje“ šiuolaikinio šokio elementai atliekami su tokiu santykiu, kokio reikalauja tautinė stilistika, todėl rezultatas glumina. Kiekviename tęstiniame judesyje atsiranda akcentai, kuriuos atlikėjai dėlioja ne prasmės, o judesio intensyvumo atžvilgiu. Koks bebūtų scenos turinys, šokėjai išlaiko lengvai plevenančius, jautrius, nekintančius personažus; požiūris į tai, kas atliekama, taip pat nekinta. Todėl galiausiai matome spektaklį, kuris jau nebėra tautinis šokis, bet dar nėra ir šiuolaikinis. Tarpdiscipliniškumas būtų nuostabus, jei pačiai atlikėjų komandai jis būtų natūralus ir suprantamas.

Nejauku daryti tokias išvadas apie spektaklį, kuris yra svarbus „Lietuvos“ žingsnis atsinaujinimo linkme. Panašius projektus svarbu skatinti, nes pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnių, o valstybinėse įstaigose viskas paprastai užtrunka ypatingai ilgai. Vis dėlto šiame kelyje prasminga pamatyti, kur galima pasistengti labiau, kur suteikti sau daugiau laisvės, kur pravartu plėsti kiekvieno atlikėjo asmenines ribas ir gebėjimą priimti pasaulio įvairovę. Turiu omenyje jokiu būdu ne vien šokėjus, bet ir nedaug sceninės informacijos kūnuose sukaupusius „Lietuvos“ choro ir orkestro narius.

Šiandien „Siūbuojanti žemė“ yra pavyzdys, kaip šiuolaikinio šokio stiliai bando brautis į „Lietuvą“, įgyti reikšmę, praturtinti ansamblio kūrybą formomis ir prasmėmis, tačiau galingi įpročiai ir tradicijos jų neprisileidžia, nes… nauja stilistika įmeta į procesą, kuris nėra stabilus, vadinasi – nesaugus. Būtent tokį įspūdį kėlė spektaklis: žvelgiame į pasaulį, tačiau iš jo priimame tik tai, kas nekelia didelių nepatogumų. Žmogiška prasme tai suprantama ir verta pagyrimo bei paskatinimo dirbti toliau. Tačiau dabartinis kūrybinis rezultatas – veikiau nesusipratimas.


Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau