Ugnės Dievaitės „500 MOONS“ – išskirtinės estetinės švaros jausmą keliantis šokio filmas. Tai ne sterilus, bet grynas darbas, suteikiantis galimybę labai artimai, net intymiai susiliesti su filmo pasauliu. Stambus planas, į garso takelį inkrustuotas kvėpavimas, atviras moteriškumo temos išskleidimas pritraukia kūrinį taip arti, kad jauti jo pulsą ir žmogiškus virpesius. Žinodami choreografės, šokėjos požiūrį į šiandienos vakarietės moters būtį ir jos kritiką XXI amžiaus sociumui, moterį vis dar pakuojančiam į patogią pakuotę, filme galime įžvelgti priešinimąsi dirbtinai sukurtoms normoms, atsidavimą laukiniam jausmui, mėnulio ciklams. Kitaip tariant, grįžimą į save.
Filmo dramaturgija paprasta: regime dviejų moterų (šokėjos Ugnė Dievaitė ir Natalia Garcia Graus) kelionę per skirtingus etapus, iš miško tankmės į laukų laisvę. Iš suvaržytų, susipynusių kojų į atvirą erdvę, kurioje niekas nekliudo žengti žingsnio ir neužstoja horizonto. Archetipinė ir nuspėjama judėjimo trajektorija (iš niūrumos – šviesos link), kaip, beje, ir jau gerokai pabodęs miško kaip vidinio pasiklydimo analogijos motyvas, už akies kliūna tik tol, kol analizuoji kūrinį protu. Vis dėlto ilgainiui atsitrauki nuo loginio mąstymo, ir nejučia ima smelktis pojūtis, kad vis artėji prie meno kūrinio realybės, imi regėti šviesos atspindžius odoje, gali beveik paliesti audinių faktūrą, kone užčiuopti augalų tekstūrą, pajausti vėją žolynuose ir kvėpavimo tankumą. Tai – visų pirma gausiai naudojamo stambaus plano ir intuityvaus, darnaus garso takelio (kinematografas Mikas Zabulionis, kompozitorius Vidal) poveikis. Visų antra, man regis, žiūrovą artyn prisitraukia ir Ugnės pasirinkimas filmuoti filmą ir jame šokti dar nesulaukus kūdikio gimimo, o būtent užfiksuojant esamą retą kūno būklę – nėštumą.
Teatre ir šokyje nėštumas paprastai slepiamas. Moteris, būdama tokioje padėtyje, atsitraukia nuo veiklos kaip nebetinkama vaidmeniui ar kūriniui. Tuo metu ji, esą, turinti užsidaryti namuose ir susitvarkyti, o kai vaikas nebekels problemų, kai grįš kūno formos ir iš krūtinės, atėjus žindymo laikui, nebekapsės pieno lašai, bus galima pareiti ir kurti toliau. Tai – realybė, nepaisanti individualios moters savijautos ir unikalių poreikių.
Būtent dėl šios stigmos Ugnės Dievaitės kūrinys man pirmiausia yra drąsos žingsnis: šokti su kūdikiu įsčiose, įamžinti ypatingą moters gyvenimo laiką kaip legalų, nebegėdinti ir nebesidangstyti, o atvirai suteikti teisę nėščiam kūnui išlikti meninės raiškos pilnatvėje – tokią misiją atlieka „500 MOONS“. Šio laikotarpio sakralizavimui choreografė renkasi sukurti besilaukiančio kūno kaip augalų skulptūros įvaizdį. Filme pati Ugnė, apsčiai ir gausiai apkaišyta rykštenių, šermukšnių, hortenzijų, liepų šakelėmis, lyg pulsuodama šoka vidury pievos, tarytum būtų pasiekusi dar ne derliaus, bet aktyviausio lapojimo ir žydėjimo laiką. Lyg būtų kamienas, pilnas gyvybės, vis dėlto sunkiai glėbyje, pažastyse, tarp kojų laikantis vešlių augalų naštą.
Ši gamtinė ir drauge labai kūniška, choreografiška skulptūra – man aukščiausias filmo taškas, gamtos ir meno susijungimo kulminacija. Šiame filme apskritai gamta, kitaip nei daugelyje kitų šokio filmų, nėra tik gražus atvirukas kūnui įrėminti: čia natūralūs tyrai yra medžiaga, šaltinis buvimui autentišku. Nuo gamtos abi šokėjos atsispiria ir per ją savęs klauso, atsižvelgdamos į jos ritmus juda. Ir vis dėlto tai – ne žemės menas, o kūno kaip to, kuris per žemę juda savaip, meninis koncentratas. Ugnės tikslas – susitelkti į natūralų kūno judėjimą per etapus, ciklus, patirtis, erdves ir pasitraukti iš natūralumą niokojančio šiuolaikinio miestų ritmo – kaip tik šiuose skulptūriškuose kadruose virsta tikrove: vietomis kūno per augalus nebesimato, lyg būtų nebesvarbu matytis. Kitaip nei miestuose, kur matymasis yra privalomas.
Natalia Garcia Graus kūrinyje labiau susitelkusi į vidinės kovos jausmą: jis akivaizdus ne tik jos kūno raiškoje, bet ir įtaigioje veido mimikoje, net plaukų kritime. Jei Ugnės kuriamai Jai būdinga savotiška ramybė ir dvasinio stuburo tvirtumas, Natalia’os Ji turi daugiau savistabos, tarsi judėjimas jai pirmiausia būtų gili savianalizė, ir tik tada – karingumo išraiška. Drauge jos abi – tarsi akylos viena kitos stebėtojos ir saugotojos, einančios per skirtingus moters gyvenimo etapus, tačiau susijungiančios per tas pačias samanas, tą pačią ražieną, saulės kritimo kampą ir, žinoma, kvėpavimą, ciklus, mus-visas-unikalias-ir-tas-pačias.
Visas filmas man pilnas laukimo: kol baigsis miškas, kol pasisuks saulės šviesa, kol augaluose įvytas kūnas išlaisvės, kol gims tas, kurio buvimas filme matomas tik iš pasikeitusio pilvo odos reljefo. Ypatinga filmo pabaiga: stambus planas priartėja iki tokio lygio, kad galime sekti nuo drabužio atsispindinčios saulės šviesos mirgėjimą ant odos, fiksuoti vis kylančią rankų įtampą ir girdėti vis tankėjantį kvėpavimą. Akimirksniu nukrintanti įtampa net ir žiūrovui savaime atpalaiduoja kūną: ir kaip tik čia supranti, kad filmą jau žiūrėjai nebe akimis, o plaučiais, pojūčiais, raumenimis.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
