Nesibaigiantis tyrimas pagal Lizą Baliasnają ir Grėtę Šmitaitę: Šokio tyrinėjimo platforma „bitės“

Šiais metais formatą ir kryptį atnaujinusi šokio tyrinėjimo platforma „bitės“ menininkus pakvietė kalbėtis nesibaigiančio tyrimo tema. Platformos kuratorės, šokio menininkės Liza Baliasnaja ir Grėtė Šmitaitė sako, kad nesibaigiantis tyrimas atsiperka, o permąstyti šią temą nepakenktų kiekvienam menininkui. Apie tyrimą, „bitėsdance‘22“ bei platformoje dalyvaujančius menininkus, kalbėjomės su kuratorėmis.

Apie naują sumanymą ir pasikalbėkime: tyrinėjimo platformoje tyrinėjate patį tyrimą. Ar tai yra savotiškas grįžimas prie šaknų?

Liza Baliasnaja: Kartu su Grėte  siekėme kad ši platforma pasiūlytų kiek daugiau, nei resursus. Norėjosi sukurti erdvę, kurioje mes galėtume pakviesti dalyvius kartu mąstyti apie tai, ką galėtų reikšti tyrimas šiandien.  Susikaupti ne ties kažkokiais individualiais projektais, ar ką menininkai gali sukurti per du mėnesius, bet ką galėtume atrasti.  Stengėmės apčiuopti ilgesnę menininkų kūrybos trajektoriją: pasinaudoti  „bitėsdance’22“ kaip galimybe mąstyti apie tai, ką jie norėtų toliau tyrinėti, kurti. Į šią platformą siūlome pažiūrėti kaip į kūrėjų meninio vystymosi dalį.

Dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), pastebėjau, kad dabartinei studentų kartai tyrimai iš tiesų yra įdomūs. Todėl nusprendėme orientuotis į jaunus menininkus.

Grėtė Šmitaitė: Noriu papasakoti vieną iš patirčių, paskatinusių galvoti apie nesibaigiantį tyrimą. Kai su Liza pradėjome formuluoti platformos viziją, kaip tik dirbau su 250 litrų slime’u[1] Doris Uhlich kūrinyje „Gootopia“ Vienoje. Mes, šokėjai, šiam pasirodymui atlikti, turėjome išlikti nuolat smalsūs, ištisai tiriantys – slime’as kaip medžiaga  yra  nesuvaldoma ir mes nuolat turėjome prie jos taikytis, kisti su ja. Pradėjau suvokti, kad išsilaikyti prieš žiūrovą ir nepamesti spektaklio temų, yra iššūkis. Supratau, kad  be galo noriu  dirbti su klausimais, neapsimetinėdama,  kad į juos turiu atsakymus. Man buvo įdomu, ar ir kitiems likti su klausimais (kaip sako amerikiečių autorė Donna Harraway – „staying with the trouble“[2]) yra svarbu? Ar nesame retkarčiais (o gal ir labai dažnai) įkalinti įsivaizdavimo, kad viską turime žinoti ir išspręsti, o visos žinios ir sprendimai mus turi pasiekti iki premjeros? Tada iki kitos ir dar vienos premjeros…

Kalbėdamos su Liza pradėjome mąstyti apie nesibaigiantį tyrimą pirmiausiai kaip atlikimo strategiją – kai atlikėjas nuolat dirba su tuo pačiu klausimu: tiek per repeticijas, tiek prieš žiūrovą. Tai paskatino galvoti apie klausimus, kurie nesibaigia, tampa menininko varomąją  jėga visam gyvenimui. Su Doris Uhlich išsikalbėjome, kad jeigu randi tokį, kuriuo degi (kuris tau yra įdomus), į jį niekada neatsakysi vienu projektu ar kūriniu, jis tęsis. Tad norėjome burti jaunus, neseniai studijas baigusius žmones ir kartu mąstyti apie tai, kaip būtų galima tirti be pabaigos.

Šioje tyrinėjimų platformoje dalyvauja penki kūrėjai. Kokios priežastys juos čia atvedė? Papasakokite apie juos.

Liza Baliasnaja: Nemažai paraiškų sulaukėme iš ką tik baigusių studijas kūrėjų, tačiau atsirado ir tokių, kurie jau yra sukaupę nemažą kūrybinę patirtį. Jie žinojo, kad kviečiame jaunus dalyvius, tačiau nepabijojo pabandyti: buvo tikri, kad verta bendradarbiauti su jaunesniais kūrėjais.

Dalyvauja trys  menininkai  iš Lietuvos. Elmyra Ragimova, LMTA baigusi bakalauro šokio studijas, daug dirba kaip šokio pedagogė, atlikėja. Ji ieško savarankiškų būdų kurti. Viktorija Ambrazaitė su Elmyra  buvo bendrakursės. Šiuo metu Viktorija gyvena Stokholme,  stažuojasi  pas Pavle Heidler – švedų menininką, rašytoją,  aktyvistą. Viktorija  domisi ne tik šokio kūryba, bet ir tyrimu bei rašymu. Trečiasis dalyvis iš Lietuvos  – Denisas Kolomyckis, tarpdisciplininio meno bei šokio kūrėjas. Jis nusprendė sustabdyti nemažai savo projektų bei susikoncentruoti ties vienu.  Denisas atėjo,  vedamas klausimo,  kurį nori išsiaiškinti pats: ką ir kaip toliau daryti.

Grėtė Šmitaitė: Labai smagu matyti, kad vyresni menininkai vertina bendradarbiavimą su jaunaisiais kūrėjais: jaunieji  labai smalsūs, energingi, nestokoja idėjų ir yra labai sąžiningi –  tai tolygūs meninio dialogo partneriai. Šioje komandoje taip pat yra du nariai iš užsienio. Belgijoje kuriantis Kevin Fay  kilęs iš USA), jis daug metų šoka, taip pat  reflektuoja ir rašo. Per paskutinius keletą  metų   Kevin tyrė  patriarchalizmo išraiškas anglų kalboje,  nes kalba  iki šiol tebėra patriarchalizmo įrankis. Kita dalyvė iš užsienio – Sointu Saraste, baigusi studijas „Trinity Laban“ muzikos ir šokio konservatorijoje Londone. Ji  studijavo pagal mainų programą čia, Vilniuje (LMTA), o šiuo metu  dalyvauja šokio kvalifikacijos tobulinimo programoje  Bolonijoje. Sointu  labai domisi choreografija.

Liza Baliasnaja: Visi programos dalyviai yra labai skirtingi. Norime  paskatinti juos tais skirtumais dalytis, kad jie keistųsi idėjomis. Kūrėme intymią, šiltą ir saugią erdvę, nes iš esmės  šiuos du mėnesius esame maža bendruomenė.

„Bitėsdance‘22“ programa: kaip atrodo šie du nesibaigiančio tyrimo mėnesiai?

Liza Baliasnaja: Programą suskirstėme į dvi dalis. Vasario mėnuo  – intensyvus seminarų ciklas su mumis bei užsienyje kuriančiais menininkais. Kovas – individualus dalyvių darbas su jų tyrimais, taip pat kassavaitinės mentorystės sesijos su mumis ir visa grupe. Individualiam darbui menininkams skiriama studijos erdvė Kirtimų kultūros centre Vilniuje.

Grėtė Šmitaitė: Mūsų su Liza seminarų tikslas – padėti kūrėjams mąstyti apie jų kūrybą. Nuo pat pradžių pasiūlėme dalyviams kiekvieną dieną po penkiolika minučių rašyti apie tai, kas jiems  įdomu ir smalsu – vesti tam tikrą dienoraštį. Kartu su Liza paruošėme  užduotis ir užsiėmimų metu dalyvius skatinome pirmiausia pastebėti dalykus, kurie jau vyksta, tuomet suvokti, ko trūksta: ko jiems reikia, kad galėtų „užkurti“ savus kūrybinius procesus.

Liza Baliasnaja: Taip pat per vasario mėnesio seminarus   susitikome su keturiais labai skirtingais menininkais: austrų choreografe Doris Uhlich, belge Christine De Smedt, Prancūzijoje gyvenančia amerikiečių choreografe DD Dorvillier ir Vienoje reziduojančiais kūrėjais Krõõt Juurak su Alex Bailey. Mūsų sesijos su kiekvienu iš šių menininkų  trukdavo po tris valandas. Pusantros valandos su dalyviais žiūrėdavome įvairius  vaizdo įrašus, tekstus, kuriuos su Grėte parengdavome apie konkretų kūrėją, su kuriuo netrukus susitiksime, tuomet  tas menininkas prisijungdavo nuotoliniu būdu prie mūsų susitikimo  ir mes bendrai  diskutuodavome.  Visada stengėmės diskusiją pakreipti nesibaigiančio tyrimo link  – koks to reiškinio  vaidmuo jų kūryboje?

Kaip  kviestinių menininkų darbuose tai atsispindi? Ką šie pavyzdžiai atskleidė?

Grėtė Šmitaitė: Į platformą kvietėme tuos menininkus, kurie mus įkvepia dirbti be pabaigos, kurie drąsiai atsispiria komercinio meno sistemai, susikuria savo sąlygas ir aplinkybes. Kurdami kiekvienas  susidūrė su įvairiais iššūkiais. Tačiau dalis  iššūkių ilgainiui tapo menininkų darbo varikliais.

Susitikimams  abi su Liza pasirinkome skirtingas darbo strategijas. Aš norėjau peržiūrėti visą menininkų kūrybą: spektaklių įrašus, rašto darbus, norėjau suvokti, kada menininkas atrado savo nesibaigiančius klausimus, temas ir kokiu būdu jas tęsė. Peržiūrėjau Doris Uhlich ir Kroot Jurak bei Alex Bailey kūrybą, ją pristačiau dalyviams, moderavau pokalbius su kūrėjais.

Liza Baliasnaja: Mano strategija buvo šiek tiek kitokia: pasirinkau du šokio/choreografijos projektus, kurių esminis bruožas yra tai, jog jie neturi galutinės estetinės formos,  jie nuolat keičiasi,  priklausomai nuo pasirodymo konteksto. Vienas iš jų, Christine De Smedt projektas  „9×9“ , kuriame ji tyrinėjo masių fenomeną ir dirbo bei kūrinius pristatė su skirtingomis žmonių grupėmis įvairiuose pasaulio miestuose. Kitas projektas, tai DD Dorvillier darbas  „A catalogue of steps“. Šiame projekte menininkė naudoja savo praeityje sukurtų darbų įrašus. Juos ji yra padalinusi į 300 fragmentų, kurie sudaro katalogą. Kiekvieną kartą rodydama  darbą, ji su šokėjais naudoja skirtingus šio katalogo fragmentus.

Kodėl jums atrodo svarbu šiandien galvoti apie nesibaigiantį tyrimą?

Liza Baliasnaja: Mes norime  skatinti tiek tyrinėjimo platformos dalyvius, tiek save galvoti apie alternatyvius kūrybinius procesus. Jaučiu, kad šiais laikais mums vis sunkiau ilgesnį laiką išlikti prie vieno klausimo. Dėl to kad jaučiame  nuolatinį poreikį keistis ir kaskart kurti kažką naujo. Kvietimas mąstyti apie klausimus, kurie negali būti atsakyti vienu  kūriniu, yra tam tikras pasipriešinimas darbo sąlygoms, kuriomis šiandien esame priversti dirbti.

Grėtė Šmitaitė: Kai suvokiame kaip ir ką mums svarbu tirti ir kurti – randame savo vietą, savo finansavimą bei savo žiūrovą. Turime susikoncentruoti į tai, kas atrodo svarbu, ką trokštame sukurti. Būtent tai ir reikia daryti. Daryti ilgą laiką.

O kaip turėtų atrodyti šis nesibaigiantis tyrimas po dviejų mėnesių? Ko jūs galbūt tikitės iš dabartinių dalyvių?

Liza Baliasnaja: Norėčiau, kad šitos platformos dėka dalyviai pajustų nesibaigiančio tyrimo meninę vertę.  Kad ji atsiperka. Noriu kad jie pajustų abipusį menininko ir bendruomenės ryšį. Tai, ką darome kurdami, tampa bendru žinių lauku. Noriu, kad jie svarstytų: kokiu menininku aš norėčiau tapti? Ką galėčiau atiduoti savo bendruomenei? Šokio sferai?

Grėtė Šmitaitė:  Suvokti, kad galime nuolat dalintis žiniomis, papildyti vieni kitų keliamus klausimus, skatinti vienas kito kūrybą. Siekiame individualumą ir konkurenciją  keisti tarpusavio ryšiais  ir vienas kito skatinimu. Siekiame kurti be pabaigos.

[1] Dirbtinėmis gleivėmis

[2] Likti su bėda


Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau