Jau gerus porą metų stebėdama repetityvumu, monotoniškumu pagrįstus šokio darbus, bandau suprasti, iš ko kyla noras atsisakyti, atrodytų, visko, kas šokio spektakliuose pataikauja žiūrovui. Labiausiai – to poetiško, plataus judesio.
Tema tęsiasi ir šiemet, užduota Anos Marijos Adomaitytės, vėl mane užklupo Claros Furey kūriniuose. Suplakus jos „Dog Rising“ ir Amala Dianor „Siguifin“, atsirado įdomi mintis, jog „vakarietiškasis“ noras valytis, kyla iš to smaugiančio pertekliaus: medijų, patogumo ir tuo pačiu metu – baimės ir siaubo.
Jaunesni kūrėjai lyg nulupa viską, kas galėtų apdengti, suminkštinti paprastą šokio kasdienybę, palikdami scenoje savo kūnus, kovojančius su pačiais savimi, laiku ir nuovargio suvokimu. Apatija ir nuobodulys stebint monotoniškus kūrinius yra ir reakcija, ir priemonė, ir tikslas viename. Svarbu tik mokėti padaryti taip, kad kartotės tuštuma taptų pilna savimi. Ir Furey tai pavyksta. Dar kitoks yra jos performansas „When Even The“, kuriam Mo, mano galva, pritrūko ryškesnio partnerio skulptūros pavidalu.
Ir šalia visų šitų veiksmų atsidūręs „Siguifin“ leido pamąstyti apie tai, jog save apibendrinti ir minimizuoti yra Vakarų prabanga, kurie žino viską apie save ir kiti apie juos – taip pat. O štai ką mes žinome apie Senegalą, Malį ir Burkina Fasą? Ir iš ko mes apie šias šalis sužinome? Kas formuoja mūsų supratimą apie Afriką? Ar ne keista, jog Korėjos mums suprantamesnės? Todėl ir stebint spektaklį galvojau apie tai, jog tokie projektai yra būtini ir sveikintini ir mes turime matyti daugiau pasaulio šalių, kad suvoktume ne tik eurocentristinį pasaulį ir stebėdami „egzotiką“ netyčia nepradėtume elgtis kaip cirke.
Nuotraukos: Dmitrijus Matvejevas (Clara Furey (Kanada) „Dog Rising“ ir solo darbas „Kai net“); Donatas Ališauskas (Compagnie Amala Dianor „Siguifin“).