Jei nejauti, kad technologijos tavo kūryboje būtinos, verčiau nekišti prie jų nosies. Taip teigia Suomijoje gimusi ir Prancūzijoje kurianti menininkė Corinne Linder, savo darbuose jungianti šiuolaikinio cirko principus ir virtualią realybę. Gegužės 2-6 dienomis Vilniuje vyko tarptautinio projekto Digital Leap kūrybinės dirbtuvės, kuriose kartu su Lietuvos menininkais ir kūrybinių industrijų atstovais, Corinne buvo pakviesta būti mentore ir padėti kitiems menininkams žengti pirmus žingsnius integruojant virtualią realybę savo sceninėje kūryboje. Pati Corinne prisistato kaip choreografė bei medijas ir scenos meną jungiančių konceptų kūrėja.
Nuotraukų autorius: Dainius Putinas
Aušra. Lietuvoje tokia menų sintezė sutinkama retai. Įdomu, kaip iki jos priėjote?
Corinne. Menininkės karjerą pradėjau kaip oro akrobatė. Prieš septynerius metus kritau ir nebegalėjau tuo užsiimti. Patyrusi krizę, išvykau į Niujorką, kuriame susipažinau su maisto dizainere ir užtrukau ilgiau nei tikėjausi. Su ja pradėjome bendrą projektą apie skonio, kvapo, prisilietimo patirtis meno kūriniuose. Tuo metu ji taip pat dirbo Cirque du Soleil, kuriems reikėjo menininko, galinčio sukurti VR intarpą būsimame spektaklyje. Buvau pakviesta tai padaryti ir taip pradėjau atrasti šį pasaulį.
Po to grįžau į Prancūziją, kur 2017-ųjų pabaigoje įkūriau savo trupę „Fheel Concepts“. Joje jungiu šiuolaikinio cirko ir VR priemones, padėdama žiūrovams pajusti tai, ką pati jaučiau būdama oro akrobate.
Aušra. Tai prasidėjo nuo spektaklio „Hold On“ (liet. laikykis)?
Corinne. Taip, tai spektaklis, kuriame suteikiu publikai progą pabūti mano vietoje – jie yra pakviečiami dalyvauti cirko spektaklio atrankoje, kurioje supasi ant trapecijų. Naudodama virtualios realybės priemones, nerodydama numerių ir neprašydama empatizuotis galiu leisti žmonėms patirti ir suprasti šiuolaikinio cirko riziką bei ką reiškia būti ją prisiimančiais atlikėjais (skaitytojai turės galimybę pamatyti spektaklį „Hold On“ rugpjūčio mėnesį tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ Kaune).
Aušra. Tai labai įdomu. Visgi sužinojusi, kad jungiate VR ir šiuolaikinį cirką, susimąsčiau: juk cirkas savaime yra labai paveikus menas, tad…
Corinne. Kodėl įtraukiu technologijas, ar ne? Viena vertus, scenoje jos atrodo galingos, nenurungiamos. Kita vertus, dinamiška scenos realybė sunkiai sugyvena su pagal nustatymus veikiančiomis technologijomis. Organiška jungtis reikalauja ilgų tyrimų, prie kurių pati užtrukau dvejus metus.
Supratau, kad integruojant technologijas labai svarbu užduoti sau klausimą: kodėl man to reikia? Kitu atveju jos liks prietaisu, o ne išraiškos forma.
Technologijos scenoje egzistavo visais laikais, tik šiandien jos kur kas labiau įtraukios. Papildomi realybės sluoksniai pakeitė menininkų santykį su publika ir požiūrį į ją: publika tampa vis aktyvesnė. Nesakau, kad sėdinti ir stebinti publika nėra aktyvi – kalbu apie fizinį įsitraukimą. Pavyzdžiui, mano spektaklyje žiūrovai valandą ir 15 minučių vaikšto erdvėje, sėda ant trapecijų, šoka… O jei kažkuris nusprendžia sėdėti vienoje vietoje, turi bent jau dairytis aplinkui, ieškodamas vaizdų.
Tokią kūrybą žiūrovai paprastai prisimena ne kaip tai, ką matė, o kaip tai, ką patyrė. Būtent todėl nusprendžiau jungti cirką ir virtualią realybę.
Aušra. Trupės aprašyme nurodote, kad siekiate išlaikyti fundamentalius šiuolaikinio cirko principus. Kokie tie principai?
Corinne. Įsivardiju tris šiuolaikinio cirko fundamentus. Pirmasis – fizinis kūnas, tad visi spektakliai turi turėti fizinį pagrindą.
Antrasis – manipuliacija objektais, nes objektas cirke egzistuoja beveik visada: tai žongliravimo priemonė, akrobatikos įtaisas, vienas kitą pakeliantys žmonės. Cirkas – tai objektų santykis ir jų architektūra.
Trečiasis – cirke svarbūs bendraautorių skirtumai, iš kurių sukuriame tai, kas atrodo neįmanoma. Pavyzdžiui, balete paprastai laimi stipriausios žvaigždės – šis menas yra tarsi rungtynės. Cirke taip nėra, aš nenoriu rungtyniauti. Noriu atrasti ir išryškinti kiekvieno menininko išskirtinumą, manierų spalvų paletę ir palaikyti kiekvieną praktiką, leisdama joms stiprėti savo kryptimis. Man svarbu, kad komandos nariai suvoktų savo stiprybes ir neapsimetinėtų tuo, kuo nėra. Pavyzdžiui, aš kuriu filmą, tačiau negaliu apsimetinėti profesionalia kino kūrėja – juk tokia nesu, niekad šito nesimokiau. Tad net kurdama kiną iš tiesų kuriu šiuolaikinį cirką.
Aušra. Jūsų spektakliuose nurodytos žiūrovų amžiaus ribos. Nuo ko jos priklauso?
Corinne. Kartais – nuo spektaklių turinio ir pobūdžio. Turime siūlančių trumpą, lėtą, malonią, meditatyvią patirtį, kurią vaikai supranta ir joje gerai jaučiasi. Sudėtingesniuose spektakliuose atsiranda problemų: mažesni vaikai nesupranta, kas vyksta, arba net nemato VR vaizdo, kadangi sistema reikalauja tam tikrų fizinių duomenų. Žmogaus regėjimas nėra tobulas, jis mato ne viską, tad tam tikras dalis kompensuoja „patyrusių“ smegenų vaizduotė. Mažiau patyrusiųjų smegenys negali kompensuoti trūkumo.
Kitas dalykas – žmonėms augant, jų akys šiek tiek tolsta viena nuo kitos. Vaikų akys yra arčiau, todėl kai kurie VR akiniai gali neleisti mažiesiems tinkamai sufokusuoti vaizdo. Smegenys stengiasi suprasti, kas vyksta, tačiau negali ir tada jiems skauda galvą.
Be to, VR akinių instrukcijose dažniausiai nurodoma rekomendacija naudoti ne jaunesniems nei 13 metų žmonėms.
Taip pat dalyje spektaklių yra bauginančių patirčių, dėl kurių vaikai gali išsigąsti, o mes nespėsime jų laiku ištraukti iš veiksmo.
Aušra. Ar teisingai suprantu, kad VR patirtyje publikos nariai negali vieni kitų matyti? Galbūt tai leidžia jiems įsidrąsinti ir veikti, skirtingai nei įprastesniuose spektakliuose?
Corinne. Šiandien gali būti visaip. Kai kūriau „Hold On“, nebuvo technologijų, kurios įgalintų VR akinius dėvinčius žiūrovus vieniems kitus matyti. Bent jau tokiame formate, kokio man reikėjo. Dabar tai įmanoma ir priklauso nuo menininko pasirinkimo bei finansinių galimybių.
O apie žiūrovų savijautą ir saugumą galvojame nuolat. Eidami į renginius turime sau įprastus ritualus, kurie VR spektakliuose visai kitokie. Pavyzdžiui, kino teatre nusiperki spragėsius ir išsijungi mobilųjį telefoną; pas mus esi paprašomas šone palikti daiktus, o tada tave apakina. Tokiose neįprastose aplinkybėse žmonės šoka, juda. Tad keturi atlikėjai turi užduotį keliolikai žmonių sukurti saugią erdvę, kad padėtų paleisti vieną realybę ir atsiduoti kitai.
Aušra. Koks pasiruošimas reikalingas tokiems atlikėjams?
Corinne. Aš dirbu su šokėjais ir cirko artistais – žmonėmis, kurie pažįsta savo kūnus, todėl moka skaityti kitus. Tai svarbu, nes pasirodymų metu turime stebėti, ar žmonės gerai jaučiasi, ar jiems nepradeda suktis galva. Žinoma, to išmokti užtrunka.
Aušra. Ar kada pagalvojote, jog virtuali realybė yra tarsi pabėgimas iš realaus pasaulio?
Corinne. Bet argi pabėgimas nebūdingas bet kuriam menui? Menai visuomet siūlė patirti alternatyvią realybę ir keisti požiūrio tašką.
Man VR yra mediumas. Nenoriu įtraukti žmonių į video žaidimų pasaulį, atsargiai vertinu feisbuką ir metaversą. Manau, kad jų paplitimas labai pavojingas, nes dar nesuprantame, ką technologijos daro su mūsų kūnais. Jos vystosi greitai ir jas naudojame nespėję gerai pažinti, nepaskyrę pakankamai dėmesio moksliniams tyrimams. Štai jau matome, kaip jos veikia koncentraciją – jauni žmonės nespėja pažinti dalykų, o jie jau nusibosta.
Beje, spektaklio „Hold On“ pabaigoje atlikėjai praneša žiūrovams, kad tai, ką jie patyrė, buvo repeticija, o tikrąją riziką jie patirs realiame gyvenime.
Aušra. Vadinasi, kurdama VR spektaklius koncentruojatės ne tik į vizualinį įspūdį bei smagias patirtis, bet ir į turinio gylį?
Corinne. Be abejo. Pavyzdžiui, šiuo metu rengiu projektą apie geriamą vandenį. Vanduo – gyvybiškai svarbus ir ne visos šalys yra juo tinkamai apsirūpinę. Gimusi Suomijoje tokių problemų niekad neturėjau, tačiau žinau, kad Kinija aktyviai importuoja žemės ūkiui reikalingą vandenį. Pietuose gresia sausra, kuri paskatins emigraciją.
Svarbiausia yra žinoti, ką nori pasakyti, o technologijos tėra priemonė. Labai sudėtinga, sunkiai perprantama priemonė, prie kurios verčiau nekišti nosies, jei nejauti, kad tau jos būtinai reikia.
—
Interviu parengtas Lietuvos šokio informacijos centro iniciatyva, projekto Digital Leap kūrybinių dirbtuvių Vilniuje metu. Lietuvos šokio informacijos centro veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė.