Vengrų choreografės Adrienn Hód spektaklis „Šalia“ vainikavo vieną iš dviejų 2022-ųjų „Naujojo Baltijos šokio“ programos krypčių. Festivalį atidarė ir uždarė vieni žymiausių pasaulyje šiuolaikinio šokio vardų ir jų odės grožiui, harmonijai, estetiškam menui. O štai dauguma programos vidurio spektaklių socialiai angažuoti, atvėrę žiūrovams netikėtas, nepažintas, todėl mažiau saugias, ne visada jaukias stebėti situacijas. Tokios linijos finišui pasirinktas kūrinys „Šalia“ ne tik išryškino programos veidą; spektaklio išraiška vertė mąstyti apie tai, kaip kūną ir jame šeimininkaujančią sielą veikia bei formuoja siauriausi ir plačiausi kontekstai.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Kaip ir žadėta aprašyme, „Šalia“ – vizualiai ir tematiškai provokatyvus spektaklis. Provokatyvumo lygmuo, be abejo, priklauso nuo individualių įpročių ir jautrumo. Vieniems darosi nejauku vos išvydus scenoje nuogą kūną. Kitus glumina pasakojimai apie tiesmuką intymios fiziologijos panaudojimą scenos reikmėms. Tarp žiūrovų atsidūrusiems atlikėjams greičiausiai suvirpa asmeniniai saviraiškos interesai. O tiems, kurie savo reikmėms piktybiškai panaudoja kitus, turėtų būti pikta ir nemalonu matyti grubiai išreikštas išnaudojamų atlikėjų patirtis. Spektaklio provokacijos pagrindas – kvietimas žiūrovams pasitikrinti, kokio lygmens nuogumą kiekvienas galime pakelti.
Pusantros valandos spektaklyje nėra pertraukų, tačiau raiškos prasme išsiskiria dvi dalys. Pirmoji – lengvesnė, komiškesnė, pritraukianti žiūrovą atpažįstamais jausmais ir situacijomis. Joje – beveik dvidešimt etiudų, kuriuos atlikėjai scenoje balsu dedikuoja žmogui, emocijai, reiškiniui, asmenų grupei, etc. Pavyzdžiui, širma prisidengusi nuoga moteris keletą minučių demonstruoja bandymą iš už jos išlįsti, tačiau visuomet lieka nusistatytose ribose. Etiudui pasibaigus ji pasitraukia nuo širmos ir deklaruoja, kad pasirodymas skirtas cenzūrai. Ilgainiui scenos tampa smagiu žaidimu, skatinančiu spėlioti, apie ką kalba atlikėja(s), kokią žinutę siunčia trumpu pasirodymu, apie ką galvoja atlikdama(s) sceną. Taip menininkai prijaukina publiką ir sulaiko didesnę jos dalį kėdėse vėliau, spektakliui agresyvėjant.
Į antrą dalį spektaklis persirita natūraliai, pamažu nustojant iliustruoti etiudus dedikacijomis ir numeriais. Naiviai atvirai ir ironiškai kūną eksponuojančią pradžią keičia sarkastiška, intensyvi, net brutali išraiška. Daugiau nei pusvalandį atlikėjai vienas po kito veržiasi į sceną, kurioje tarsi be jokios tvarkos atlieka jiems pavestas užduotis: demonstruoja klasikinio baleto žingsnius, klykdami pabėga, stojasi ant keturių, garsiai pasakoja apie reikalavimą atiduoti žindymui skirtą pieną spektaklio reikmėms… Taip pamažu apnuoginamos atlikėjų kūnų patirtys: technikos gebėjimai, milžiniškos pastangos įsprausti į judėjimą kokią nors reikšmę, intymių scenų imitacija bei santykio į ją rodymas. Viską lydi tranki, ritminga muzika, papildyta nuorodas duodančių žodžių įrašais. Ji primityviai iliustruoja temą ir drauge prasmingai užpildo erdvę tarp besikeičiančių dėmesio objektų – artistų kūnų, dešimtimis fizinių ir verbalinių būdų išreiškiančių kito išnaudojimo savo reikmėms temą.
Žmogaus kūnas kaip objektas yra spektaklio ašis ir dviejų jo dalių jungiamoji grandis. Nors šiandien tai skamba banaliai, Hód spektaklyje pasirinkta paveiki ir aktuali išraiška. Choreografės įkurtos „Hodworks“ ir Bremeno „Unusual Symptoms“ komandų nariai ne mandagiai kviečia apsvarstyti kūno kančias, bet tiesiog verčia žiūrovus pačius jas patirti. Atlikėjai primygtinai eksponuoja viską, ką galėtume laikyti tabu: nuogą kūną, fizines ir moralines menininkų kančias kūrybinio proceso metu, sekso ar kankinimo scenų imitacijas, klyksmus, vienodą vyrų ir moterų jautrumą. „Šalia“ atveju visa tai – ne temos, bet išraiškos keliai, kuriais siekiama provokuoti, t. y. išjudinti žiūrovų smegenis ir priversti juos pajusti, ką junta kūnas, priverstas atlikti ir reikšti ne tai, kas jam įprasta ir natūralu, o tai, kas nurodyta. Dviejose spektaklio dalyse matome skirtingas sudaiktinto kūno interpretacijas. Pirmojoje kūnas – tai indas, kuriame patalpintos asmeninės idėjos; jos nėra reikšmingos savaime ir prasmę įgauna tik sąmoningai kažkam dedikuojamos. Antrojoje dalyje kūnas tampa indu kito žmogaus idėjoms; individas, kūno šeimininkas čia neturi teisės rinktis.
Panašiai Lietuvoje spektaklio „Šalia“ atlikėjai buvo panaudoti kaip indai reklamai palankioms idėjoms išreikšti. „Naujojo Baltijos šokio“ organizatoriai kūrinį pristatė, akcentuodami Vengrijos politines ir socialines realijas. Vengrijos pavadinimas šiandien masiškai traukia apsvarstyti šalies politinę kryptį ir deklaracijas bei vertybines nuostatas Europos sąjungos kontekste, tad tokia reklamos strategija nestebina – šiandien mus traukia viskas, kam gresia diktatūra. Derinantis prie aktualijų, reklamuojama ir festivalio organizatorių socialinė atsakomybė.
Užtat spektaklyje politikos aktualijų neteko pastebėti. „Šalia“ kviečia fiziologiją konvertuoti į filosofiją, kūrinys integruoja ir keletą bendrų socialinių klausimų. Jie gvildenami pakankamai abstrakčiai, tad yra artimesni filosofiniams nei socialiniams klausimams. Vadinasi, spektaklį „Šalia“ ir drauge atlikėjų kūnus reklama išnaudojo kaip indą politinei žinutei.
Kita vertus, labai atsargiai Hód spektaklį galėtume pavadinti politiniu. Louisas Althusseris XX a. antroje pusėje įvardino, kaip ideologijos apibūdina subjektą. Pirmoji kryptis teigia, kad tai – „iniciatyvų šaltinis, veiksmų vykdytojas, atsakantis už savo veiksmus“. Antroji atliepia subjekto sampratą „Šalia“: tai – „pavaldi būtybė, paklūstanti autoritetui ir todėl netenkanti visų laisvės formų, išskyrus laisvę pripažinti savo paklusnumą“. Skambėdamos prieštaringai, abi kryptys išreiškia tą patį: ideologijoje veikiantis subjektas yra visiškai laisvas norėti ir išreikšti tai, ko iš jo reikalauja ideologija. Identišką idėją perskaitome spektaklyje, tik čia ideologiją suprantame ne vien politine prasme – tai bet kokioje hierarchijoje atsidūrusio kūno likimas.
Tampa aišku, kodėl kūrinys pavadintas „Šalia“. Jame kalbama apie situacijas, kuriose žmonės negali būti savimi ir savyje, nes jų pareiga – atspindėti tai, kas yra greta, tai, ko iš jų reikalaujama. Kraštutiniais atvejais kito idėjų ekspozicijai gali būti panaudojama net giliausia, intymiausia kūnų esatis. Ir labiausiai spektaklyje baugina priminimas, kad kartais save taip aukojantis žmogus pradeda tikėti, jog jam pačiam tai patinka.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.