Kartais žiūrėti spektaklius būna kančia. Paprastai taip nutinka, kai žiūri ilgos trukmės kūrinius, kurių autoriai, besimėgaudami savo išmone, pamiršta ją įprasminti turiniu; taip pat – kai matai darbus, kuriems pasirinkta neįprasta, kanonams prieštaraujanti išraiška. Pastariesiems priskiriu 2022-ųjų Baltijos šokio platformoje Taline matytą „Eden Detail“ – Estijoje kuriančio dueto, neseniai studijas baigusių Jette‘ės Loona‘os Hermanis ir Johhano Rosenbergo spektaklį. Prisiminusi po jo vykusias žiūrovų diskusijas, neabejoju, kad daug kas sutiks: tai buvo keisčiausias programoje matytas spektaklis.
Eden Detail_Eliann Tulve nuotraukos
„Eden Detail“ ypatingas, nes jame matome tai, kas primena visišką nesąmonę, tačiau vis tiek jaučiame sceninę logiką. Į salę besirenkančius žmones pasitinka kubile besimaudanti mergina, vėliau neaišku nei kaip, nei kada dingstanti nuo scenos. Jai besimaudant dešiniajame priekiniame scenos kampe, iš galinio kairiojo išlenda minėtas duetas – ilgomis nosimis prisidengę pusiau ropojantys padarai, estiškai kalbantys į mikrofoną, kuris moduliuoja balsą. Nesuprantantieji kalbos gali ją traktuoti kaip stebuklingo miško būtybių šnektą.
Miškiniai ropoja link aukuro, prie kurio atlieka ritualus. Ilgainiui jų judėjimas perauga į žiūrovams nesunkiai atpažįstamus šokio judesius: folkloro, seksualizuotos popkultūros. Būtybėms nuėmus viena kitai nosis-kaukes, žiūrovai po nedidelio laiko tarpo panardinami į pauzę: apšviečiama nedidelė scenos dalis, skamba muzika, tačiau daugiau nieko nevyksta. Vėliau tai kartojasi: panašu, kad pauzės reikalingos atlikėjams pailsėti ir persirengti.
Po pirmosios jie grįžta groteskiškų žmonių pavidalu – žemakulnius batus avinti moteris vos nulaiko du kibirus, o vyras simboliškai „žaidžia“ kiaušiniais. Staiga jie pradeda dainuoti ir kalbėti rusų kalba (netikėtai dvelkteli Charmso atmosfera), taip pamažu tapdami Zuikio ir Vilko personažais iš animacinio serialo „Na, palauk!“. Ir štai Rosenbergo Vilkas, ištaręs žymiausią filmuko frazę, atskleidžia savo lietpaltį, po kuriuo išvystame ilgą ir styrantį prisisegtą penį. Prasideda vyro savęs tenkinimo ritualai.
Vėlesnėse scenose personažai padeda vienas kitam eiti per džiungles, bando išsipainioti iš juos aplipusių voratinklių, kažkuriuo momentu mergina imasi tatuiruočių adata paišyti drobę, o kiek vėliau – pjauti kolegai koją. Spektakliui artėjant link pabaigos, žiūrovų parteryje pasirodo keliomis kalbomis kalbantis ragiukus prisisegęs vyras nuogu torsu. Tokių keistų, tarpusavyje nesusijusių ir nepaliaujamai stebinančių epizodų spektaklyje – daugybė.
Vis dėlto netvarkos išvengiama. Dramaturgija, kurios autoriai – minėti Hermanis ir Rosenbergas, sudėliota pakankamai tiksliai, tad siužetiškai sunkiai paaiškinami perėjimai tarp scenų yra nuoseklūs, dažnai jų apskritai nejusti (išskyrus minėtas pauzes). Galiausiai – netgi nesuprantant atlikėjų vartojamų kalbų, įmanoma susikurti savo istoriją ir veiksmų prasmes.
Visa tai, ką iki šiol aprašinėjau, pamačiau ne Taline, bet spektaklio įraše. Kitaip sakant, aukščiau aprašytą spektaklį mačiau jau pasiruošusi jo neįprastai raiškai ir kurį laiką apsvarsčiusi savo bei kitų žiūrovų reakcijas, jų galimas priežastis. Gegužės viduryje rodytas Talino performatyviųjų menų centre „Kanuti Gildi SAAL“ spektaklis paliko kitokius įspūdžius.
Baltijos šokio platformoje matyto „Eden Detail“ scenografija buvo turtingesnė nei įraše, užfiksavusiame vieną pirmųjų rodymų. Pavyzdžiui, anksčiau stebuklingo miško iliustracijai pakako prie vienos sienos sustatyto rekvizito, o dabar jis praturtintas gausiau sienas puošusia augalija. Scenografijos dalimi tapo ir keletas žiūrovų, atsisėdusių artimuosiuose scenos kampuose pastatytose kėdėse. Prie pat jų atlikėjai taškėsi skysčiais, atliko seksualizuotus judesius, personažai bandė bendrauti akis į akį. Netipiškos, todėl kiek bauginančios išraiškos, spektakliui tai suteikė dar daugiau provokacijų – tarsi atlikėjai sąmoningai stengtųsi sukelti žiūrovams atmetimo reakciją ir pažiūrėti, kaip su ja bus susitvarkyta.
Be to, Baltijos šokio platformoje rodytame spektaklyje nebeliko raguotojo vyro, visas epizodas buvo pakeistas. Vietoj dalinai interaktyvaus keliolikos minučių velnio pasirodymo parteryje atsirado vyresnio amžiaus raganos personažas, scena be didesnės motyvacijos, be papildomo turinio ištęsta iki maždaug pusvalandžio. Netikėtumo jausmas išblėso per pirmas kelias minutes, tačiau kūrėjai scenos nepaleido ir su spektakliu, regis, nelabai ką bendro turėjusi dalis tapo dar viena pauze – laiko tarpu, kuriame pagrindiniams atlikėjams reikėjo pailsėti ir persirengti, ir kurį publikai teko tiesiog išlaukti.
Visgi kalbant apie skirtumus tarp „Eden Detail“ įrašo, pagal kurį jį atrinko tarptautinė Baltijos šokio platformos komisija, ir to, ką pamatėme Taline, įdomiausias yra žiūrovo suvokimo klausimas. Žiūrint spektaklį pirmą kartą, buvo nepaprastai sunku jį priimti. Be aiškios logikos vienas kitą keitę veiksmai ir sprendimai priminė režisūrinę netvarką, o artistų judėjimas (išskyrus atpažįstamų stilių choreografijos scenas) neleido suprasti, kiek ironiškai reikėtų žiūrėti į tokį „išsidirbinėjimą“. Drauge buvo nesunku pajusti, kad pagrindinis spektaklio atlikėjų duetas veikia visiškai rimtai – seniai atlikėjų būvyje teko matyti tiek pasitikėjimo tuo, kas daroma, nors daroma tai, kas būdingiau ekranams, o ne teatro scenai. Šis spektaklis yra pavyzdys, kaip normų neatitinkantį darbą profesionalus atlikėjų požiūris gali paversti nekvestionuotinos kokybės kūriniu. Atlikėjų pasitikėjimas savimi kėlė pasitikėjimą spektakliu.
Man „Eden Detail“ liko formos spektakliu – išskirtinės išraiškos kūriniu, privertusiu svarstyti apie savo santykį su tuo, ko nesu pratusi matyti profesionalioje scenoje. Tuo tarpu kūrėjai teigia spektaklyje kvestionuojantys Baltijos šalių tapatybę, istoriją, folklorą. Tai žinant, nesunku atrasti paserinktą temą atspindinčias detales – bent jau žiūrint antrą kartą, tai yra, jau susitaikius su forma. Tik šiuo atveju pati įžvelgiu vien problemų iliustraciją, o ne jų kvestionavimą: spektaklyje „Eden Detail“ atsiskleidžia satyriškas, groteskiškas požiūris į buitines normas (santykių aiškinimąsi, leidimą vienai pusei dominuoti, susikaupimą ties beprasmiškais dalykais, maisto paieškas, etc.), tik nematyti siūlymo jas persvarstyti iš esmės. Nebent lyčių vaidmenis, kuriuos kūrėjai didžiąją spektaklio dalį labai sėkmingai niveliuoja.
Savo ir „Eden Detail“ pažinties istorijos išvadas matau. Pirmoji: spektaklis patvirtino ankstesnius pastebėjimus, kad sceninė kūryba dažniau auga ne priauginant papildomas scenas, bet nuimant tai, kas nereikalinga, tai yra, švarinant darbą. Antroji: pasirinkus provokuojančią, išskirtinę, neįprastą kontekstui išraišką, reikia susitaikyti su tuo, kad nusimatytų temų didesnė publikos dalis greičiausiai neperskaitys, kadangi smegenys bus užimtos bandymu suprasti, kas vyksta. Tačiau jei menininkai yra pakankamai sąmoningi, kad leistų žiūrovams tvarkytis su savo mintimis ir nereikalautų konkrečios interpretacijos, tokios pasekmės neturėtų būti problema.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.