Ji yra viskas

Kai choreografo Benjamino Kahno ir šokėjos Cherish Menzo spektaklis „Sorry, But I Feel Slightly Disidentified…“ (Belgija)  buvo pirmą kartą parodytas festivalyje „ConTempo“ Kaune,  pasigirdo džiaugsmai: tai – aukštos kokybės, europinio festivalio lygio kūrinys. Darbas išties išskirtinis – jis palieka stiprų momentinį įspūdį ir drauge pateikia klodus medžiagos norintiems kūrinį prisijaukinti.

Pati išėjau iš spektaklio jausdama, kad „Sorry…“ yra eilinis geras spektaklis. Galbūt „eilinis“ nėra tinkamas žodis geram spektakliui apibūdinti, nes tokie sukuriami nedažnai. Konceptualus (ne stiliaus, o idėjos prasme), nuoseklus, nebūtinai aiškus, skoningai derinantis visus naudojamus scenos elementus, atliekamas turiniui akivaizdžiai subrendusios atlikėjos. Spektaklis, kuriame nejauti diskomforto, jei kažko nesupranti, ir kurio turiniui išgyventi pakanka kinestetinės empatijos. Skamba tarsi elementarūs kokybės kriterijai, tiesa?

Martyno Plepio nuotraukos

„Sorry…“ rodomas trijose scenose. Spektaklio įžanga vyksta pakeliui į salę (Kaune – „Romuvos“ kino teatro koridoriuje), kur bet kurių čiabuvių totemą ar šventiką primenanti figūra atlieka ritualą ir pamažu nusimetinėja kontekstus generuojančias kostiumo detales.  Netrukus ji pakviečia žiūrovus persikelti į profesionalią sceną: žiūrovų kėdėmis apjuostą balta šokio danga išklotą teritoriją, kurios trečdalį užima iš keturių standartinių pakylų sudėliota keliolikos centimetrų aukščio scena. Tarsi metascena – scenos reprezentacija scenoje.

Kol žiūrovai renkasi vietas, „totemas“ laukia, sėdėdamas ant metascenos krašto. Išskyrus kostiume likusias nuorodas, jo kūne nebelikę nieko šventa – išskėtęs sulenktas kojas ir pasirėmęs į jas rankomis tai tėra kiemais besišlaistantis vyras, kurio tokio – su treninginėmis kelnėmis ir užsimetusio gobtuvą – gatvėje greičiausiai vengtume. Atsisėdus paskutiniams svečiams, figūra kyla užimti scenos. Pirmiausia ji persikelia ant kitoje scenos pusėje pastatytos kėdės, kurioje lukštenasi iš šimtmečių ir dešimtmečių senumo rūbų bei aksesuarų. Paskutinis sluoksnis – prigimtinis jaunos moters ilgais, į daug kasų supintais plaukais pavidalas.

Išlindusi iš istorinio paveldo ir atskleidusi savo pačios pavidalą, Menzo juda toliau – bando save formuoti pagal populiarius XXI a. reprezentacijos standartus. Ji leidžia grožėtis pasyviai (fizine, ne energijos prasme) besisukančiu savo kūnu, atlieka techniškai sudėtingus pop ir kitų stilių šokio judesius, apnuogina krūtinę, žodžiais artikuliuoja poziciją, naudoja balsą moduliuojantį aparatą, būna grubi, būna laiminga, būna mandagi, būna seksuali… Ji būna viskuo.

Toks turinys nėra unikalus – monospektaklių, kuriuose viena(s) atlikėja(s) iliustruoja milžinišką kontekstą ir/ar įkūnija tai išgyvenantį žmogų, yra daug. Vienas pavyzdžių, kuriuos matė Lietuvos publika – 2021-aisiais „Naujajame Baltijos šokyje“ rodytas Moritzo Ostruschnjako „Tanzanweisungen (tai nesitęs amžinai)“. Spektaklį atliko Danielis Conantas, citavęs žinomus  šokius , judesius , klišes . Tik  anuo atveju atlikėjas veikiau viską mokėjo. Kitaip nei Menzo, kuri scenoje buvo viskas. Jos kūnas spektaklio metu  tampa įvairiomis kultūromis, identitetais, madomis. Per valandą laiko ji ne parodo, bet pabūna viskuo, ką pasirinko drauge su Benjaminu Kahnu.

Paradoksalu, kad spektaklio pavadinime kalbama apie identiteto stygių, nes akivaizdu, kad atlikėja puikiai žino, kas ji yra. Tvirtas savęs pažinimas yra būtinas, siekiant įkūnyti daugybę identitetų ir sklandžiai slinkti nuo vieno prie kito, kiekvienam atiduodant visą tuo metu turimą energiją. Svarbu, kad Menzo nerodo kančios – panašu, kuria taip pat ne per kančią. Tai nėra vargšė mergina, bandanti nepaskęsti klasikinių ir šiuolaikinių reikalavimų, taisyklių, madų maišalynėje. Tai – tvirta savo kūno šeimininkė, lengva ranka jį trumpam „skolinanti“ idėjoms materializuoti. Todėl energija ir kontekstai spektaklyje skleidžiasi per techniką, o ne „drožiant“ save ir tikint, kad informaciją perduosi tik ja tapusi.

Pàprasta „Sorry…“ interpretuoti kaip žmogaus bandymą sukurti save, iš pradžių matuojantis aplinkoje siūlomus veidus. Daugybę jų atlikėja išgyvena,  kad atrastų savąjį. Tik sunku pasakyti, ar pabaigoje jai pavyko tai padaryti. Po beveik valandos trukmės paieškų Menzo apsivelka ilgą rožinį megztinį, pilkus džinsus ir ramiai šypsosi žiūrovams tol, kol užgesta šviesa. Ar atlikėjos ramybė reiškia, kad ji pagaliau atrado save? Galbūt. Kita vertus, „paprasta mergina“ ir „buvimas savimi“ – šių dienų klišės, tad lengviau patikėti, kad Menzo „išsivystė“ ne iki savęs, bet iki dabartinės mados. Spektaklis baigiasi šiandien ir atrodo atviras tolesnėms identiteto paieškoms. Tad nenustebsiu, jei bėgant laikui „paprasta mergina su rožiniu megztiniu“ nuo finalo pasislinks į vieną iš savęs paieškos etapų.

Tiesa, spektaklis jau yra tęstinis: tai – pirmoji Kahno trilogijos dalis. Nesu mačiusi kitų, tačiau noriu tikėti, kad jose atlikėjų kūnai spinduliuoja tokią pat turinio ir technikos brandą, kaip Menzo Kaune rodytame „Sorry, But I Feel Slightly Disidentified…“ Tai yra retas grožis ir malonumas. Tai yra eilinis kokybės standartas.


Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau