Kaip jautiesi savo kūne? Pasitikinčiai? Žinai, kas esi? O galbūt kaip tik junti pasimetimą tarp visų „izmų“ šiais laikais? Galbūt mada užvaldė viską ir mes aklai sekdami ja einame tolygiu stereotipų takeliu? Šiuos ir panašius klausimus kėlė tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ pristatyto performanso „Sorry, but I feel slightly disidentified…“ autorius Benjamin‘as Kahn – iš Belgijos kilęs šokėjas, choreografas ir šokėja Cherish Menzo, kuri atliko solo pasirodymą.
Martyno Plepio nuotraukos
Kauno kino centre „Romuva“ vykęs performansas pirmiausia pakvietė į holą apžiūrėti ten stovėjusio manekeno lyg iš parduotuvės „Mažoji Indija“ – nejudančią šokėją juosė skaros, papuošalai, galvos apdangalai, raštuoti drabužiai iš įvairių viso pasaulio šalių. Suskambus muzikai, žiūrovai pakviesti į intymesnę sceną, kurioje ir prasidėjo pasirodymas.
Jau juodai vilkinti šokėja pirmąsias akimirkas neatskleidė nei savo rasės, nei lyties, todėl ją vertinti galėjome vien iš jos rytietiškų apdarų, Micheal‘o Jackson‘o pirštinių ir sportinių kelnių. Po truputį ši neidentifikuojama persona pradėjo nusirenginėti. Vienas po kito audiniai paliko jos kūną, kol ji liko tik su apatiniais ir marškinėliais ant petnešėlių. Žvalgydamasi į žiūrovus ir šypsena gaudydama žvilgsnius, ji pakilo ant pakilos ir pradėjo šokti airių stepdance (šokio stilius, kurio pagrindas – tradicinis airiškas šokis. Paprastai jam būdinga standi viršutinė kūno dalis ir greiti bei tikslūs pėdų judesiai), kuris pamažu virto į ispanų flamenko su baleto atspalviais ir taip rutuliojosi iki Afrikos regionams būdingų ritualinių šokių.
Kiekvienas judesys atspindėjo Europos, Afrikos ir kitų žemynų tradicinius šokius ir leido mums keliauti šiais žemynais šokių žingsneliais. Po kolonializacijos juodaodžiams sunku save priskirti kažkuriai tautai. Tam, kad vergovėje neprarastų savasties, jie atsidavė menui – kūrė dainas, šoko, išreikšdavo save per meninę prizmę. Pasak pasirodymo bendraautoriaus B. Kahn, kad ir kas bebūtume, mūsų kūnas neša tam tikrą istoriją, palikimą, stereotipus. Šokėja Ch. Menzo pasirodymo metu atskleidė tąjį kūno palikimą ir mumyse esančią tautos istoriją, ir tai galima laikyti stipriausiu spektaklio aspektu.
„Keliaudamas“ tokiais energingais šokiais pavargsti, tačiau C. Menzo gilus fizinio nuovargio kvėpavimas, kuris sklendė visoje salėje, rodėsi itin artimas. Atrodė, kad muzika keliavo įkvėpimu, iškvėpimu, oro lašeliais. Apsirengusi juodai šokėja, regis, transformavosi į 1990-ųjų Amerikoje gyvenantį juodaodį, kurio muzikinis skonis buvo jo rasės kuriami repai. Iš repo pereinama į hip hopą ne tik melodija, bet ir judesiais, kuriais keliaujama nuo vergovės pradžios iki XXI a. Seksualūs judesiai (sėdmenų kraipymas, liežuvio rodymas) pabrėžė, kaip įsivaizduojame pagal tokią muziką šokančius žmones. Pereidama link erotikos, C. Menzo beveik išsirengė nuogai – apsiavė aukštakulnius, užsisegė korsetą, apnuogino krūtinę ir parodė, kaip mes esame linkę matyti moterį scenoje – ilgomis kojomis, liaunu liemeniu, išryškinta krūtine. O po to ji visas mūsų stereotipizuotas mintis dekonstravo – it ragana pradėjo baubti į mikrofoną ir gąsdinti. Ši akimirka prilygo gimimui – skausmui, kurį patiria moteris gimdymo metu. Gimus „naujajai jai“, šokėja apsivilko įprastus džinsus, megztinį ir pavirto paprasta mergina.
Visgi pasirodymui trūko galutinio išpildymo. Atrodo, jog visos kūrybinės pastangos buvo sudėtos į pirmąsias keliasdešimt pasirodymo minučių, o toliau viskas vyko pernelyg greitai. Anksčiau minėta šokėjos metamorfozė vyko dinamiškai ir neleido mėgautis lėta kaita. Susidarė įspūdis, kad šokėja suskubėjo išdėstyti konceptą ir paleido žiūrovus į daug ką tinkamai neįsigilinusius. Taip pat stereotipus bandoma dekonstruoti jau kelis dešimtmečius įvairiuose meniniuose pasirodymuose, tačiau to vis dar neužtenka, kad mūsų mąstymas pilnai pasikeistų. Tad kūrėjų lūkestis, jog išėję iš spektaklio, kuris dar gi stipriai nepaveikė, iš karto išsivaduosime iš stereotipų, nepasiteisino.
—
Pirmą kartą įvykusi Contempo jaunųjų kritikų programa suteikė galimybę jauniesiems Vytautas Magnus University (Vytauto Didžiojo universitetas) Menų fakulteto menotyrininkams labiau pažinti šiuolaikinius scenos menus.
Festivalio išvakarėse universitete vyko kritikos tekstų rašymui ir mažiau Lietuvoje tyrinėjamoms teatro kryptims skirtos paskaitos, kurias vedė žinomi šalies kritikai. Festivalio metu jauniesiems kritikams suteikta galimybė lankytis visuose pasirodymuose ir rašyti labiausiai įsiminusiųjų recenzijas.