Rugpjūčio 11 – 13 dienomis „ConTempo“ festivalio metu Kaune įvyko dvi Europos kultūros sostines – Kauną ir Ešą – vienijančio projekto „Tribune // Dance Your Self!“ pristatymas. Per tris vakarus buvo parodyti šeši šio projekto darbai – trys Lietuvos ir trys Liuksemburgo kūrėjų. Lietuvos šiuolaikinio šokio žiūrovui puikiai žinomos šokėjos, choreografės Agnietė Lisičkinaitė, Grėtė Šmitaitė ir Vilma Pitrinaitė čia pristatė savo kūrinius. Juos turbūt galėtume vadinti pirmuoju išties brandžiu karantino produktu: iš scenos traukiasi karantinas kaip fenomenas, susietas su pandemija ir specifinėmis jos taisyklėmis, kūrybiniu impulsu tampa izoliacija, jos metu kylančios vidinės būsenos, mintys. Konceptualiuose Lietuvos kūrėjų darbuose, gimusiuose būtent saviizoliacijos, gyvenimo griežtų taisyklių ir vienatvės apribotu metu, atsiranda bendra maišto tema – protesto kultūra, maištas prieš save ir sąlygos maištui kilti.
Gintarės Žaltauskaitės nuotraukos
Protesto kultūrą analizuoja Agnietė Lisičkinaitė vyksme „Hands up“, kuris natūraliai skyla į dvi dalis – vykstančią gatvėje ir vykstančią salėje. Pirmosios dalies metu žiūrovai pakviečiami išsirinkti plakatą, atstovaujantį jų įsitikinimams. Ant grindinio išdėliotų pasirinkimų paletė plati, plakatai reikalauja (o kitoje pusėje ginčija) moterų ir pabėgėlių teisių, kovoja prieš (ir už) homofobiją, rasizmą, eidžismą, smerkia (ir teisina) karinius konfliktus. Žiūrovai su aukštai pakeltais plakatais išeina į Laisvės prospektą tarsi protesto vienijama minia, jie pasiduoda nenuspėjamai gatvės dramaturgijai ir patys tampa jos provokatoriais. Įdomu tapti šios dramaturgijos dalimi, stebėti praeivių reakcijas, kurių dažniausia – priešiškumas pačiam eisenos veiksmui ir iškeltam plakatui, nesigilinant į jo žinutę. Idėjinė kova už savo įsitikinimus netrunka tapti ir fizine, kai po keleto minučių ima svirti plakatus laikančios rankos – fiziškai darosi sunku ginti savo interesą ir nepasiduoti, kad jis būtų matomas iškelto plakato pavidalu.
Gatvėje esame minia, o salėje jau stebime individą, savitą vieno protestuotojo psichologinį portretą. Meditatyvus, beveik letargiškas šokėjos judesys pakeltomis rankomis, besimainančiais, visiems suprantamais gestais (taikos ženklas, vidurinis pirštas), palengva virsta ūmiu, agresyviu galiausiai provokuojančiu. Kaip protestuoti, kad būtum išgirstas? Kaip tai daryti taikiai ir pagarbiai, kai jauti pyktį? Pyktį, agresiją, iš jos kylantį maištingą šokį stebėti įdomu, tačiau pasirodymo finalas neišvengiamai ima silpti. Siekdama perteikti savo bejėgiškumą ne vien tik prasmiškai kintančiu pakeltų rankų simboliu, šokėja graudindamasi dainuoja melancholišką „Do you believe in life after love“ versiją. Originaliai dainininkei Cher priklausanti daina, tapusi nemariu vakarėlių hitu, čia niekaip negeba suskambėti rimtai, paveikti žiūrovo emociškai, ko, panašu, yra siekiama. Tad galvojant apie „Hands up“, atmintyje daug stipriau įsirėžia ir susimąstyti verčia pirmoji pasirodymo dalis, jos metu išgyventas buvimas protestuotoju, nemotyvuotos neapykantos, pašaipų ar paprasčiausio ignoravimo objektu.
Grėtės Šmitaitės kūrinys „Įskilimai“ – lyg salelė tarp dviejų „protestuojančių“ kitų menininkių darbų. Skaitydama savo mirusiam seneliui parašytą laišką, šokėja dalinasi klausimais, į kuriuos niekaip negeba rasti atsakymo: kas yra meilė, kokia ji, kodėl populiariojoje muzikoje ji tokia agresyvi, nešvanki. Atlikėja kalba apie pažeidžiamumą, norą megzti tarpusavio ryšius, jų nesupratimą, klausia, kaip išlikti, kai esi jautrus?
Į laiško skaitymą įsiterpia du šokiai. Pirmasis pagal Beyonce dainą „Drunk in love“, kurios negailestingame ritme atsidūrusi šokėja bando ieškoti savo meilės ir ryšio apibūdinimų. Vos vieną kitą melodingesnę dainos akimirką, lyriškesnio šokio judesį greitai nustelbia trankus, energingas dainos ritmas, paviršutiniški, gašlūs, žmonių tarpusavio ryšį sudaiktinantys žodžiai. Scenoje blaškosi tokio žmonių santykio ir jo išraiškos negalinti suprasti šokėja. Antrasis šokis pagal Franko Sinatros dainą „My way“, skirtas seneliui, yra daug laisvesnis, jame atsiranda erdvės tiek lyriškam judesiui, tiek pasiutusiam vaikiškumui – muzika čia nebe engėja, o sąjungininkė. Įsimintinas šio šokio finalas – Sinatrai dainuojant paskutines, link kulminacijos kylančias dainos eilutes, Šmitaitė energingai šokinėja, su kiekvienu šuoliu rankas atmesdama atgal. Intensyvus judesys, kylanti dainos įtampa kuria ryškią džiaugsmingo katarsio akimirką. „Įskilimuose“ labiausiai dėmesį prikausto šokėjos jautrumas, naivumas. Į Šmitaitę norisi žiūrėti kaip į retą eksponatą, išdrįstantį atsiduoti savo pažeidžiamumui, gėrėtis jos sugebėjimu sukurti tokį grynai nuoširdų kūrinį, kuris peržengia pagraudenimų ir klišių ribas.
Vilmos Pitrinaitės „Tai ne tavo sapnas“ žaidžia maišto elementais, analizuoja sąlygas jam kilti. Scenoje regime hiperbolizuotą „kietos“ maištininkės, taisyklių laužytojos figūrą – Pitrinaitė dėvi treninginį kostiumą, jos džemperis apsiūtas grandinėmis. Jos įvaizdis kontrastuoja su scenos tuštuma, šokėjos-reperės maištas vyksta izoliacijoje bei dėl jos – maištaujama savame kambaryje, kuriame taip išsiilgtos bendruomenės jausmą kuria tik pačios atlikėjos balsą galinti atkartoti ir dauginti garso mašina.
Šokėja dar tik besirenkančius žiūrovus pasitinka monologu, kviečiančiu maištauti ir netiesiogiai kvestionuojančiu kiekvieno žmogaus asmenines laisves: esame skatinami laužyti visas buvimo stebėtoju normas, mums teigiama, jog galime garsiai valgyti, komentuoti, ploti kai nereikia, daryti viską, kas įprastai teatrinėje aplinkoje nedera. Pitrinaitės kūrinys – nesibaigiantis minties srautas, žodinis šokis čia daug įdomesnis už judesį. Žiūrovą tiesiog užgriūna nepertraukiamas kalbėjimas, kuris dominuoja – girdime greitai besiliejančius monologus apie bendruomenę, sistemą ir ką reiškia joms priklausyti. Neilgai trukus žodžiai pradeda užsikirtinėti, atsikartoti, skilti į pavienius skiemenis ar garsus, įgauti naujas reikšmes, o kartu į šias žodžių ir minties srautų metamorfozes reaguoja judesys. Stebime įspūdingą ir labai komišką bei žaismingą hiperaktyvios, „užsivedusios“ šokėjos būvį, jos kūną, visiškai užvaldytą minties srauto ir kūrybinio impulso. Pitrinaitė kuria improvizacijos įspūdį, sunku patikėti, kad jos atliekamas tekstas nėra kuriamas čia ir dabar – šokėjos minties srautas liejasi ypač organiškai.
Spektaklio „rimtoji“ (kaip pati šokėja pradžioje įvardina) dalis – tai išvirkščioji žaidimo žodžiu ir judesiu pusė, požeminė srovė. Šokėjos veidą pridengia džemperio gobtuvo šešėlis, scenoje įsivyrauja prieblanda. Šioje pasirodymo dalyje kalba šokėjos kūnas – besiblaškantis, neramus, kovojantis su mums nematomu priešu. Į chaotišką muzikinį foną įsimaišo atsikartojantys atlikėjos balso įrašai, garsai, šūksniai pavieniai žodžiai. Tarp jų ir subtiliai (ir būtent dėl šio subtilumo ypač paveikios) įtrauktos pastarojo meto aktualijos, neramumų aidai – iš triukšmo ir muzikos palengva išsivysto skanduojamas baltarusių pasipriešinimo šūkis „uchadi“ bei ukrainiečių liaudies daina. „Tai ne tavo sapnas“ – nepaprastai įtrauki kalbos ir judesio sintezės patirtis. Maištavimo tema čia jungia tiek žaismingas visuotinės vienatvės akimirkas, impulsą maištauti prieš savo rutiną, tiek gyvenimo pastarųjų metų neramumuose tamsą, kurioje maištas gali nulemti visos tautos ateitį.
Šiuos tris kūrinius buvo įdomu stebėti ir vertinti Liuksemburgo kūrėjų darbų kontekste. Kadangi kiekvieno vakaro metu buvo rodoma po vieną abiejų šalių spektaklį, iškart matėsi ryškus skirtumas tarp dviem kultūros sostinėms priklausančių kūrėjų darbų. Lietuvos ir Liuksemburgo kūrėjai – visiškos priešingybės. Galbūt tai tik atsitiktinis šio projekto metu susiklostęs įspūdis, o galbūt užuomina, leidžianti aiškiau apibrėžti šių šalių šokį ir jo specifiką. Kauno darbams buvo būdingas solo pasirodymas, monospektaklis, kurį atlieka pati jo autorė. Ešo programos dalyje – vien duetai, daugumoje jų pats choreografas nedalyvauja. Lietuvos kūrėjos renkasi socialines problemas, jas narsto, pasitelkdamos ne tik šokį, bet ir nemažai sakytinio teksto, rekvizito, menininkės bendrauja su žiūrovais, kviečia juos įsitraukti. Liuksemburgo kūrėjai tarp savęs ir žiūrovų išlaiko „ketvirtą siena“, o pasirinktas temas atskleidžia nebyliai – į akivaizdesnį virtuoziškumą sutelktu šokiu, paveikia ir estetiška šviesa bei muzika. Tad šio projekto, o galbūt ir pačios Lietuvos rėmuose Kauno programa išsiskiria kaip linkstanti į eksperimentus, tarpdiscipliniškumą ir naujų formų bandymus, labiau norinti iškelti ir spręsti aktualias problemas nei telktis į estetikos paieškas.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.