32-ajame tarptautiniame šokio festivalyje „Aura“ viešėjęs Italų šokio trupės „Ritmi Sotterranei“ spektaklis „Saugant šilumą“ grąžino į pačios šokio prigimties apmąstymus: ką mums reiškia patirti judančių kūną estetiką? Ką tai estetikai duoda ne iš intuityvių kūnų atėjusios, bet protu sugalvotos dramaturginės reikšmės? Kas šokį papildo, o kas nuskriaudžia? Ir kodėl apskritai šokis nori kažką reikšti, užuot tiesiog atsidavęs žiūrovų akims savo fizinės raiškos totalumu? Visi šie klausimai kilo stebint spektaklio „Saugant šilumą“ judesį kaip objektą ir kažkodėl atskirai – kitus spektaklio objektus, kurie įsiterpė į šokio vientisumą, jį pažeisdami.
Organizatorių nuotraukos
Tačiau iš pradžių norisi pakalbėti apie „Saugant šilumą“ patirtą šokio kaip meno gelmę. Kūrėjai rašo: „Spektaklis gimė iš intymaus troškimo vėl susitikti, išmatuoti save, susilieti. Spektaklyje regimas gilus noras rūpintis šokiu ir jo apgyvendinta erdve, pasitelkiant kūnų bei juose esančių sielų šilumą.“ Nors aprašymas skamba mistiškai, tačiau neaišku kokiais būdais būtent tai ir jaučiama spektaklyje: gilus noras rūpintis šokiu ir jo apgyvendinta erdve čia yra ne skambi metafora, bet beveik pirštais užčiuopiamas reiškinys. Rodosi, kad šokėjai iš tiesų saugo šilumą: tarp delnų, tarp pėdų, tarp susiliečiančių kūno dalių, tame ore, kurį skrodžia sinchroniškai ir tokioje tarpusavio dermėje, kad trys kūnai atrodo lyg vientisas ląstelių junginys. Raiškiame, sodriame plaštakų žaidime iš tiesų spėja susikaupti šilumos molekulės, išsiliejančios į raumenis, kurie vėliau supa tas molekules šokdami it tos pačios krypties vėjo pustomi augalai. Sunku nupasakoti, kiek daug sveria grynasis šokis šiame spektaklyje, tačiau jis čia – įklampinanti materija, tamsioji visatos medžiaga, kurią nelengva įžodinti ir net aptikti, jauti tik jos poveikį, nors nežinai, kas tai. Trys šokėjos – Matilde Cortivo, Vanessa Guidolin, Viola Pantano – skęsta tokiame viena kitos įsiklausyme, lyg visą laiką išsaugotų stichišką, gamtišką kūnų ryšį. Lyg vienos oda reaguotų į kitos praeinant sukeltą oro dalelių judesį. Šie mikrosąryšiai ypač jautriai skleidžiasi tada, kai visas krūvis sutelkiamas tik į iš po kelnių kyšančias pėdas, tik į iš po švarkų išslystančias rankas, kažką labai smulkaus ir retai kada scenoje išnaudojamo.
Nebesiplėsiu – viliuosi, kad iš to jau aišku, koks sunkiasvoris ir gilus yra choreografės Alessia’os Gatta požiūris į grynąjį šokį. Tačiau spektaklyje „Saugant šilumą“ ilgainiui atsiranda svetimkūnis: reikšmė. Arba mėginimas įvilkti kūną į kokį nors aiškios definicijos rūbą, kuris tarsi praplėstų šokio prasmę (nors čia to tikrai netrūksta). Būna spektaklių, kuriuose papildomi ženklai, siužetai, dramaturginės linijos sustiprina šokį, nes jam pačiam neužtenka tvirtybės ir krūvio. O Gatta’os šokis, man regis, sueižėja kaip tik tada, kai jo kūnų kalbą užteršia burnų kalba (to understand the wheather is to understand the universe), kai nuogą judesio spalvą sunaikina sintetinis plastiko ir folijos koloritas. Kai ant gyvybe pulsuojančio veido uždedama mėlynuojanti kaukė, o į rankas šokėjui įdedamas tėkmę sustabdantis būgnas. Visi šie objektai, turį komunikuoti su žiūrovu, perima žodį ir tarsi padeda parašą po spektaklio poveikiu, nors vienintelė mintis, ateinanti spektaklio metu, skamba taip: duokite šokiui ramybę.
Klimatas, oro sąlygos, atmosferos reiškiniai ir jų veikiamo kūno reakcijos savaime yra įdomu. Tačiau šiame tikrame kūnų patyrime susikelti šaltį plastmasinėmis snaigėmis, melsvos polietileno plėvelės „šalčiu“ ar karštį – auksinės folijos lakšto tviskėjimu – yra melaginga, netikra, liūdna. Nors teatras mus geba įtikinti bet kuo, šalia tokios kūnų gyvybės joks melas nebetinka: visi scenografiniai atributai ir jų nuorodos į titaną Atlasą, laikantį dangaus skliautą, ir sniego deivę Čionę rodosi atitempti ir padėti ne vietoj. Tame dviejų susijungusių plaštakų šilumos saugojime dieviškumo, jėgos ir klimato atšilimo yra daugiau, nei bet kokiame titaniškame įvaizdyje ar aukso jūros kaitriame raibuliavime.
Šiam spektakliui tinka abstrakcijos ir didesni masteliai: kai du kūnai susijungia į vieną plačiai gulintį kūną, kai du kūnai susijungia į vieną labai aukštą, lėtai vaikštančią žmogystą, lyg apžiūrinėtų žemę iš aukštai ir labai plačiai, tuomet suvokimo prasme irgi persikeli į kitą zoną. Tačiau užtenka šokėjoms staiga atsibusti ir pradėti daryti viena kitai dirbtinį kvėpavimą – ir vėl grįžta sintetika, suvaidinto teatro jausmas. Kita vertus, gal kaip tik per tokį susmulkėjimą išryškėja anoji didybė.
Vis dažniau pastebiu, kaip spektakliuose tarsi veikiantysis išnaudojamas kostiumas: jei seniau tai būdavo daroma užkulisiuose, dabar nurenginėjimas / persirenginėjimas tampa reprezentatyviu ir rituališku. Šiame spektaklyje žaidžiama švarkais, ypač rankovėmis: nuvilkti švarką kitam, apvilkti – tai vėlgi saugoti šilumą. Ir didžiulė balta striukė, staiga paslėpusi šokėjos kūną, ir vėliau sijonu virtusi auksinė folija, pagaliau įgavusi kūnišką, o ne mistinę prasmę – visa tai brėžia šilumos globojimo izotopiją. Šilumos ieškojimas ir kaupimas tampa beveik spektaklio žmonių mantra.
Jau seniai žiūrėjau spektaklį, sulaikiusi kvapą – o „Saugant šilumą“ tas sulaikymas reguliariai pasikartodavo. Ir nors sakrali, bežodė kūnų tyla nebuvo išsaugota, vis dėlto galiausiai šokis viršijo, užplūdo ir nugalėjo. Šiluma perduota.
___
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.