Sužinojusi, kad į 32-ą kartą rengiamą tarptautinį šokio festivalį „Aura“ atvyksta Akramo Khano trupė, sureagavau panašiai, kaip kadaise išgirdusi apie Eltono Johno vizitą Vilniuje: nuostabu, tik gaila, kad žvaigždžių sulaukiame nuslopus jų aktualumo pikui.
Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi Akramo Khano šokio trupė tarptautiniu mastu žinoma jau dvidešimt metų. Tai pasiekti leido ne tik aukštas kūrybos bei komandos meninis lygis, bet ir choreografo pasirinkimas jungti Tolimųjų ir Artimųjų Rytų tradicijas su Vakarams būdingesniais reiškiniais. Jo spektakliuose susiduria Azijos filosofija ir šiuolaikinis Europos mentalitetas: sodri Khano choreografija užpildo juos skiriančią prarają ir nutiesia kelią susitikimui, leisdama žiūrovams jį stebėti.
Organizatorių archyvo nuotraukos
2016-aisiais Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje nuskambėjo Khano pareiškimas, kad jis nemato būtinybės didinti moterų choreografių kiekį. Vyrai, neva, iškyla natūraliai, o ne dėl seksistinės kultūros, tad moterų integracija būtų dirbtinė ir žalinga šokio laukui (angliškai reiškinys vadinamas tokenism). Ir štai 2019-aisiais, statydamas spektaklį „Pergudraujant velnią“, šįmet parodytą „Auros“ festivalyje, choreografas tarsi nusprendė paneigti savo internalizuotą seksizmą. Spektaklio repeticijose apsilankiusiai BBC televizijai jis pasakojo, kad „Pergudraujant velnią“ įkvėpė menininkės Susanos Dorothea‘os White paveikslas „Pirmoji vakarienė“ (The First Supper), komentuojantis žymųjį Leonardo da Vinci kūrinį. Jame vietoj apaštalų matome dvylika skirtingoms kultūroms atstovaujančių moterų, kurių centre – Australijos aborigenė.
Šiandien spektaklio aprašymuose randame kitą įkvėpimo šaltinį – Gilgamešo epą, kurio herojai, žinoma, vyrai. Spektaklio centre taip pat atsiduria svyruojantis ir kenčiantis vyras. Vis dėlto likimo šeimininkės jėga čia atiduota moteriai. Vienos iš aštuonių klasikinio Indijos šokio formų Kathak atlikėja Pallavi Anand stovi už kiekvienos būtybės, su kuria susiduria stebuklingame miške atsidūręs žmogus, ieškantis tarsi artimos sielos, tarsi pats savęs. Sutrikusio vyro kelyje į nežinomybę deivė išnyra lyg Žinojimas, savo nuožiūra galintis kenkti arba padėti.
„Pergudraujant velnią“ iš tiesų primena didingą epą. Pirmoje spektaklio pusėje atlikėjai nepaliaujamai augina energiją, tarsi ji neturėtų ribų. Su ja auga įtampa, neleidžianti žiūrovui įkvėpti. Tai – grynas šokio teatras, kuriame mainosi draminės vaidybos išraiška ir įvairios šokio technikos. Nors Khanas renkasi pažįstamus, netgi ilgametes tradicijas puoselėjančius stilius, šokio ir dramos jungtis spektaklyje leidžia pajusti skirtumą tarp žmonijos ir to, kas dieviška. Stilizuota ir sulėtinta draminė išraiška iliustruoja tai, kas artima mūsų buičiai. Šokio technikos ir gigantiškos ištvermės reikalaujančios choreografijos atlikimas prieinamas ne kiekvienam, tad jį galime pajusti kaip dievišką galią, dar stipriau išryškėjančią greta minėtos buities.
Spektaklį apibūdinau kaip dviejų būtybių kovą, tačiau scenoje pasirodo šeši šokio menininkai. Dalis jų veikia tarsi katalizatoriai, dirgikliai, stebuklingi kūnai, įkvepiantys klaidžiojančiam vyrui norą gyventi arba spaudžiantys jį kentėti. Regis, „Pergudraujant velnią“ – tai amžini kontrastai tarp kraštutinumų, kuriuos skiriančią duobę užpildo nesenkanti atlikėjų energija ir choreografija, neleidžianti paleisti kone fiziškai juntamos įvykių tėkmės. Ir štai grįžau ten, nuo ko pradėjau: Khanas sugeba išjausti ir atskleisti gyvybingą sūkurį tarp to, ką žmonija supranta kaip priešingus polius.
Sūkurys toks gyvybingas, kad pati spektaklį patyriau svyruodama tarp dviejų požiūrio taškų. Viena vertus, kūrinys nepaprastai stiprus, daugiausiai paveikus, profesionalus, įspūdingas. Kita vertus, jį žiūrint nepaliko jausmas, kad tai – praeities šokio teatras, kurį šiandien išgyvename kaip aktualaus meno atgarsius, o ne perspektyvą.
Minėjau Khano ir jo komandos gebėjimą išlaikyti aukštą įtampą ir kelti ją net tada, kai žiūrovui, regis, trūksta oro. Vis dėlto kaskart jai nuslopus, susidomėjimą keičia nuovargis, tad ilgainiui spektaklis tampa nuobodus. „Pergudraujant velnią“ – tai bendražmogiškas kūrinys, išvengiantis ryškesnės šių dienų interesų suformuotos interpretacijos. Kalbu ne apie iliustratyvią aktualijų ar inovatyvesnių šokio technikų integraciją – stilistiškai kūrinys vientisas ir tvirtas, tad tokie papildiniai greičiausiai atrodytų neskoningai. Turiu omenyje šiuolaikinį mąstymą, tolstantį nuo to, kas tvarkinga ir visuotinai priimtina. Šiandien tvarkingos ir teisingos išraiškos besilaikantys kūriniai primena nekvestionuojamą klasiką, kurią lengva įvertinti protu, tačiau sunku patirti empatiškai.
Įdomu ir tai, kad ilgai brandintas „Pergudraujant velnią“ (jo bendraautoriai teigia, kad Khanas spektaklius tobulina net įvykus jų premjeroms) nepasibaigia laiku. Praėjus pirmajai valandai prasideda ilga įvykių atomazga, kurios metu išgyvename bent tris kūrinio pabaigas. Tikėtina, kad tai susiję su pasirinkimu remtis siužetu: tokiais atvejais dažnai gimsta poreikis aptarnauti literatūrą, neleidžiantis atsisakyti scenų, kurios spektakliui nėra reikalingos. Kitaip sakant, vadovaujamasi poreikiu istoriją iliustruoti tiek, kiek diktuoja užrašytas tekstas, o ne scenos laikas. Atsižvelgiant į literatūrai ilgus metus tarnavusio dramos teatro sąvokas, tokį spektaklį galima pavadinti literatūriniu šokio teatru.
Bet kuriuo atveju, Akramo Khano šokio trupės vizitas Kaune labai svarbus Lietuvai, ypač šiuolaikinio šokio gerbėjams. Tokie spektakliai priartina šalies publiką prie didžiųjų Europos šokio scenų, pristatydami šiuolaikinio šokio grietinėlę. Kita vertus, nesu tikra, ar užsienio šokiu aktyviai nesidomintiems žiūrovams festivalis pakankamai aiškiai pristatė trupės statusą – reklamos, kurioje būtų aukštinamas žvaigždžių vizitas nepastebėjau. Jei taip ir buvo, labai gaila neišnaudotos progos parodyti skeptiškiau nusiteikusiems, koks epinis gali būti šiuolaikinis šokis. Nes „pataikiusieji“ ateiti gavo kokybišką, gyvybingą ir pakankamai saugų spektaklį, rizikingą techniškai, bet ne temos ar formos prasme.
___
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.