Su choreografu Vyčiu Jankausku susirašinėjome laiškais. Norėjosi pasikalbėti apie šiuolaikinio šokio ir karo įtampas; būdus, kuriais įvairūs pasaulio konfliktai koregavo šios šokio rūšies formavimąsi; apskritai apie meno prasmę šiandien. Pradėję nuo karo šokių, nukeliavome iki karo informacijos vartojimo kaip rutinos ir meno kaip seisminių bangų fiksavimo aparato.
Bet pradėti noriu nuo mūsų pokalbio pabaigos:
„Skaitau Tave ir galvoju: ar per daug skambiai pasakysiu, hipotetiškai teigdama, kad, palyginti su kitomis šokio rūšimis, šiuolaikinis šokis – vienas iš informatyviausių šaltinių skaityti pasaulio sociopolitinę istoriją?
Šokis ir politika nuolatos tarpusavyje sąveikavo, ir ta sąveika dažniausiai buvo dvejopa: arba šokis atspindėjo ir įkūnijo politinę galią, arba jai priešinosi per savo santykį su primestomis galiojančiomis normomis ir konvencijomis. Galbūt pagrindinis skirtumas, palyginti su kitomis šokio rūšimis, kad šiuolaikinis šokis yra vienintelis šokis, kuris vystosi nuolat apmąstydamas pats save ir savo ryšį su supančiais kontekstais. Būtent todėl šiuolaikinis šokis gali būti puikiu šaltiniu skaityti XX ir XXI a. sociopolitinę raidą, juo labiau kad dalis paties šiuolaikinio šokio siekia kritiškai apmąstyti savo santykį su šiandienos politika, idant vėl netaptų aklu politinės galios įrankiu.“
Vytis Jankauskas. Butauto Barausko nuotrauka iš asmeninio archyvo
***
Pradžiai norėtųsi bendrai suvokti šokio ir karo sąsają. Kuo apskritai svarbus šokis kaip kūno laisvės forma agresijos fone? Jeigu mąstytume apie menų vaidmenį visuomenės gyvenime karo metais, kokia vieta čia atitektų šokiui?
Iš šokio mokslininkų tyrimų žinome, kad nuo seniausių žmonijos laikų šalia įvairių kitų apeiginių šokių svarbią vietą užėmė „karo šokiai“, kuriuos atlikdavo ir moterys, ir vyrai. Pirmykščiams kariams šokiai turėjo magišką reikšmę ir didelę psichologinę įtaką. Taigi, matome, jog karas, nepaisant naujausių ginklų technologijų, visada buvo ir yra labai kūniška egzistencija bei visada kažkaip sąveikavo su šokiu.
Ši sąveika tęsiasi iki šių dienų, įgydama vis naujų formų. Nežinau, kiek svarbus šokis yra šiandieninio karo Ukrainoje metu. Galbūt pačiu karo metu yra ir būtinesnių, svarbesnių, prasmingesnių veiklų, į kurias patys menininkai, šokėjai gali arba turi įsitraukti, pavyzdžiui: tarnyba kariuomenėje, pagalba medikams, įvairių rūšių savanorystė, labdara, logistika ir t. t. O pačiame šokyje karo metu labiausiai turbūt išryškėja dvi jo funkcijos: terapinė ir pasipriešinimo. Nors pirmomis karo dienomis tiek mano, tiek kitų šokėjų kūnai, kiek teko girdėti, buvo sustingę nuo patirto emocinio ir fizinio šoko. Taip pat turėtume nepamiršti, kad agresorius irgi šoka. Esu matęs vaizdo įrašų, kuriuose jauni rusų kareiviai karo Čečėnijoje metu pertraukėlėse tarp karinių veiksmų sustoję ratu šoka šokius, primenančius breiką. Gali būti, kad tai jie daro ir dabar Ukrainoje.
Kaip manai, kiek tokios praktikos yra karių juokai, ir kiek – neatsitiktiniai, pačių kūnų pasąmoningai kilę ritualai ar net kolektyvinės atminties pėdsakai? Gal čia pat galėtum truputį praplėsti karo šokių istoriją? Kokia buvo jų prasmė ir raiška? Kaip ilgai jie buvo gyvi?
Nuo seniausių laikų egzistuoja daugybė karo šokio pavyzdžių. Mokslininkai teigia, kad būdingiausias karo šokių bruožas – tikslus mūšio scenų atvaizdavimas. Karo šokiuose jaunuoliai mokėsi naudotis ginklais, dalyvauti mūšyje, ugdė ištvermę ir jėgą. Žinoma, daug pavyzdžių, kada mūšis prasidėdavo abiejų pusių šokiais, siekiant psichologiškai paruošti karius. Ypatingą vaidmenį karo šokiai vaidino ir iškilmingose ceremonijose nugalėtojų garbei. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos indėnų skalpo šokis, kur kariai su fakelais ir priešo skalpais šokdavo penkiolika parų be pertraukos. Karo šokiai buvo laikomi šventais, jais gydė ligonius ir gelbėjo nuo nelaimių. Moterys, likusios namuose karo metu, šokdavo magiškus šokius, pamėgdžiojančius mūšį, siekdamos suteikti drąsos savo vyrams ir užtikrinti sėkmę bei pergalę. Šokius atlikdavo dieną ir naktį be pertraukos – kol vyrai grįždavo namo. Apskritai, manoma, jog karo šokiai buvo vieni iš pačių reikšmingiausių senovės genčių gyvenime.
Šiandien pilnas internetas šokių karo metu vaizdo įrašų, kuriuos atlieka rusų, ukrainiečių, čečėnų ir kiti kariai. Kokią reikšmę šokis turi šiandien šiems kariams, sunku pasakyti, tai galėtų būti atskirų tyrimų tema. Galime tik spėlioti, kad tai gali būti priklausymo etninei grupei, sinchronizacijos, mobilizacijos, pramogos, iškrovos, gedulo, agresijos ir kitokios išraiškos. Ir tikriausiai tu teisi, jog šių šokių šaknys veda kažkur į seniausius žmonijos laikus, tik šiandien mes matome naujas netikėtas to išraiškas bei formas.
Skaitant apie šokį pasaulinių karų metu, susidaro įspūdis, kad šokinė raiška, kitaip nei kitos meno rūšys, agresijos laiku net suintensyvėdavo. Žinoma, daugiau kalbama apie žmonių būrimąsi, laisvas šokio praktikas; pasakojama ir apie faktą, kad Antrojo pasaulinio karo metais radijas ypač gausiai transliavo šokių muziką. Tačiau abiejų karų metu gimė ir naujų pramoginio šokio rūšių, tad panašu, kad intensyvu buvo ne tik mėgėjų bendruomenėse, bet ir profesionaliame šokyje. Kas šių karų metu vyko ką tik pradėjusio formuotis šiuolaikinio šokio pasaulyje? Ar karas kaip fenomenas kada nors kaip nors paveikė šiuolaikinio šokio formavimąsi, būtį?
Taip, kai vartojame sąvoką „šokis“, turėtume prisiminti, kad vartojame žodį, talpinantį savyje gausybę įvairiausių šokio praktikų ir kontekstų. Tai, pavyzdžiui, socialiniai, etniniai, religiniai šokiai, šokio terapijos praktikos bei profesionalus, vadinamasis Vakarų teatro šokis, kuris vėlgi gali būti skirstomas į klasikinį bei šiuolaikinį ir kt. Todėl vartodami šią sąvoką visada turėtume patikslinti, kurią konkrečią šokio sritį turime omenyje, nes visos jos tuo pačiu metu gali labai skirtingai reikštis ir funkcionuoti. Antrojo pasaulinio karo metu šokio terapija kaip specifinė šokio praktika dar nelabai buvo atsiradusi, tačiau nesąmoningas terapinis poreikis tikriausiai jau egzistavo ir tai lėmė įvairių socialinių šokių suklestėjimą, kurie buvo populiariosios kultūros dalis, o ši kultūra turbūt geriausiai padėjo žmonėms nors šiek tiek užsimiršti karo baisumų aplinkoje. Be to, džiazo muzikos ir šokio spartus populiarėjimas Europoje buvo susijęs su bendra amerikietiškosios kultūros mada bei sklaida pasaulyje, kas taip pat iš dalies buvo karo išdava.
Šiuolaikinis šokis visada buvo labai jautrus istoriniams, socialiniams, politiniams kontekstams, todėl ir karas kaip viena iš baisiausių žmonių sambūvio formų visada stipriai šokį veikė. Pirmasis pasaulinis karas paliko didelį atgarsį to meto vokiečių modernaus šokio kūrėjų kūryboje. Ryškiausiai tai atsispindi Mary Wigman kūryboje, pavyzdžiui, kompozicijoje „Totenmal“ („Apraudojimas“, 1930), kurioje apraudami žuvę vokiečių kariai, taip pat Kurto Jooso „The Green Table“ („Žaliasis stalas“, 1932), kuris dažnai vadinamas pacifistiniu kūriniu, protestavusiu prieš karo beprasmybę. Antrojo pasaulinio karo pėdsakų galima matyti amerikietės choreografės, dainininkės, kompozitorės Meredith Monk antifašistinėje operoje „Quarry“ (1976), vaizduojančioje sergantį vaiką, kurio liga progresuoja kartu su diktatoriaus iškilimu ir aplinkoje vis labiau įsivyraujančia beprotybe. Žymiosios vokiečių choreografės Pinos Bausch kūrinyje „Cafe Muler“ (1978), atsispindi pačios autorės vaikystės patirtys karo metu.
Tačiau svarbu paminėti, kad po Antrojo pasaulinio karo modernus šokis kuriam laikui beveik išnyksta iš Europos kultūrinio peizažo. Šokio istorikai tai sieja su tuo, jog po karo baisybių žmonės norėjo „lengvesnių“ menų, taip pat su tuo, kad europiečiams modernus šokis dažniausiai asocijavosi su vokiečių kultūra, o po karo ji buvo tarsi atšaukta, panašiai kaip rusų kultūra šiuo metu. Vietnamo karo atgarsių galime matyti XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo pradžios JAV postmodernaus šokio kūrėjų darbuose. Pavyzdys galėtų būti Yvonne Rainer „Convalescent dance“ („Sveikstančiojo šokis“), kuris buvo atliktas „Angry Arts Week“ metu – menininkų inicijuotame proteste prieš Vietnamo karą 1967 m. Niujorke, kur dalyvavo daugiau nei 500 menininkų ir apie 62 tūkst. kitų dalyvių. Taip pat Steveʼo Paxtono kūrinys „Collaboration with Wintersoldier“ („Bendradarbiavimas su žiemos kareiviu“), sukurtas 1971 m. kartu su nepritariančiais Vietnamo karui veteranais. Belgų choreografė Anne Teresa De Keersmaeker 2002 m. sukūrė solo darbą „Once“ („Kartą“), kuris išreiškė jos pasipriešinimą JAV karinei invazijai į Iraką ir kalbėjo apie žmonių tarpusavio priklausomybę ir jų atsakomybę vienas už kitą. Williamo Forsytheʼo kūrinys „Three Atmospheric Studies“ („Trys atmosferos tyrimai“), sukurtas 2006 m., taip pat atsirado Irako karo kontekste. Jame šis karas nagrinėjamas kaip humanitarinė katastrofa, daugiausia dėmesio skiriant įvairioms sielvarto išraiškoms, o pati kūrinio choreografija yra susijusi su trapia ir mirtinga žmogaus kūno sandara.
Ir tai – tik nedidelė dalis pavyzdžių, kaip įvairūs karai atsispindėjo ir veikė šokio menininkų kūrybą. Tačiau taip pat labai svarbu paminėti, kad tiek JAV postmodernaus šokio atstovai, tiek vėlesnės šokėjų kartos, kaip, pavyzdžiui, 1981 m. įkurta organizacija „Dancers for Disarmement“ („Šokėjai už nusiginklavimą“), savo politines pažiūras reiškė ne tik meninėje kūryboje, bet ir buvo aktyvūs įvairių pilietinių bei politinių akcijų, protestų dalyviai. Tai rodo, kad šokio menininkai tapatino save ne tik su autonomiška estetine meno šaka, bet ir ėmė užimti ir išreikšti savo pilietinę bei politinę poziciją kasdieniame gyvenime už meno pasaulio ribų.
Šokio raidą Lietuvoje taip pat stipriai veikė Antrasis pasaulinis karas ir po jo vykusi mūsų šalies okupacija. Dalis šiuolaikinio šokio pradininkų buvo priversti emigruoti, o pats šokis buvo nustumtas į saviveiklinio meno paraštes. Kaip žinome, profesionaliais šokio žanrais sovietmečiu buvo pripažįstami tik klasikinis baletas ir sceninis liaudies šokis. Visavertė šiuolaikinio šokio raida vėl prasidėjo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Vytis Jankauskas. Butauto Barausko nuotrauka iš asmeninio archyvo
Kaip manai, ar lietuvių šokio kūrėjai pakankamai aktyviai reiškia savo pilietinę ir politinę poziciją? O gal matai daugiau susitelkimo į šokį kaip autonomišką, su politika nekoreliuojančią meno formą?
Matome, kad pastaruoju metu Lietuvoje vyksta nemažai įvairių meninių akcijų, kuriose dalyvauja ir šokėjai. Tai liudija jų pilietinį ir politinį aktyvumą, ir tai yra puiku. Tačiau, jeigu lygintume, pavyzdžiui, Vokietijos ar Belgijos menininkus su Lietuvos, pamatytume skirtumą. Užsienio menininkai protestavo ir prieš karą Irake, Afganistane, Sirijoje, protestuoja ir dabar prieš karą Ukrainoje. Mūsų menininkai suaktyvėjo tik dabar. Ar tuo mes norime pasakyti, kad ukrainiečių gyvybės yra svarbesnės, vertingesnės nei irakiečių ar sirų? Manau, kad ne. Galbūt tai tiesiog liudija tam tikrą bendrą mūsų pažiūrų nenuoseklumą ir vis dar gilesnio politinio sąmoningumo ir atsakomybės stoką.
Galvoju apie nacionalinio identiteto, šokio ir karo sąsajas. Savo atsakymuose minėjai „amerikietiška džiazo muzika ir šokis“, „vokiška modernaus šokio kilmė“. Man įdomu, kiek karas kaip reiškinys istorijos prasme suaktyvindavo atskirų tautų identiteto stiprėjimą (o kitais atvejais – sąmoningą silpninimą) ir to raišką per šiuolaikinį šokį? Kaip karų istorija koregavo atskirų tautų šiuolaikinio šokio raiškos žemėlapius?
Kaip minėjau, po Pirmojo pasaulinio karo buvo juntama didelė karo įtaka vokiečių modernaus šokio kūrėjų tapatybei ir meninei raiškai, kuriai buvo būdingas emocinių patirčių įkūnijimas šokyje. Vėliau, į valdžią atėjus naciams, moderniam šokiui Vokietijoje ateina labai geri laikai. Nacių valdžia gana stipriai rėmė modernų šokį, tačiau ne iš begalinės meilės šokiui, o norėdama panaudoti jį saviems tikslams, bandydama sukurti ir propaguoti tobulos arijų rasės kūniškumą. Nemaža dalis šokio kūrėjų, vieni daugiau, kiti mažiau, sutiko bendradarbiauti su naciais, tie, kurie nesutiko, buvo priversti emigruoti. Beje, mūsų išraiškos šokio pradininkė Danutė Nasvytytė 1939 m. Berlyne baigė Juttos Klamt šokio mokyklą, o Jutta Klamt buvo labai atsidavusi nacionalsocialistų partijai ir taip pat propagavo tik arijų rasei skirtą Europos modernų šokį. Po Antrojo pasaulinio karo, kaip minėjau, modernus šokis tam tikrą laiką beveik išnyko iš Europos kultūrinio peizažo dėl jo tapatinimo su tuo metu nepageidaujama vokiečių kultūra.
Jungtinėse Valstijose po karo, kurį laimėjo, atvirkščiai, vyko nepaprastai dinamiški šokio raidos procesai. Pradžioje įsivyrauja abstraktusis šokis, vėliau randasi nauja postmodernistų karta, kurios meninės praktikos ir savimonė glaudžiai susijusios su pokario JAV visuomenėje vykusiais demokratiniais judėjimais už žmogaus teises, tapatybės politiką: seksualinę, lytinę, etninę, rasinę, taip pat antikariniais protestais. Tuo pačiu metu labai suaktyvėjo amerikietiškosios kultūros ekspansija į Europą. Šalia tuo metu labai populiaraus abstraktaus ekspresionizmo dailėje buvo aktyviai pristatoma ir žymiausių modernaus šokio atstovų kūryba. Prisiminkime žymiąją Marthą Graham – ji buvo tapusi vienu iš amerikietiško meno simbolių. Tai buvo sąmoninga vieno iš pasaulinio karo nugalėtojų – JAV – užsienio politikos dalis, taip dar kartą parodant pasauliui savo galią bei įtaką. Po karo Sovietų sąjungoje šiuolaikinis šokis buvo nepageidaujamas, nes buvo siejamas su kapitalistine, buržuazine kultūra ir todėl buvo pašalintas iš profesionalaus meno lauko.
Septintajame dešimtmetyje šiuolaikinis šokis Europoje ima atgimti. Tuo metu į Angliją, Prancūziją ir kitas šalis iš JAV atvykę Marthos Graham, Merceʼo Cunninghamo, Alwino Nikolais trupių šokėjai ima steigti šokio mokyklas bei naujas trupes ir taip tampa vienais iš pagrindinių šio atgimimo iniciatorių bei padaro didžiulę įtaką Europos šokiui, supažindindami jį su savo meninėmis idėjomis. Pasibaigus šaltajam karui ir 1989 m. griuvus Berlyno sienai, šiuolaikinis šokis ėmė vėl sparčiai vystytis Vidurio ir Rytų Europos šalyse, o tolesni ekonominiai ir kultūriniai globalizacijos procesai bei masinių informacijos priemonių sklaida lėmė, kad šiuolaikinis šokis šiandien yra po visą Žemės rutulį pasklidusia, pripažinta ir populiaria kosmopolitine meno šaka.
Turbūt ne aš viena pastaruoju metu daug mąstau apie meno prasmę, ypač – apie dokumentinio ryšio su dabartimi neturinčių kūrinių galią atitraukti nuo „karštųjų naujienų“ ir ne tiek suteikti užuovėją, kiek pakeisti perspektyvą, nureikšminti save ir savo patirtį, tiesiog pakeisti fokusą. Kokią matai skirtį tarp realybę fiksuojančių ir grynai grožinių kūrinių? Ir kaip karo fonas veikia tavo paties kūrybą? Ar tokia realybė atima kūrybinį balsą, ar kaip tik suteikia?
Sutinku su tavimi, kad svarbu turėti galimybę gebėti pakeisti fokusą, kitaip mūsų psichika neatlaikytų. Tačiau apskritai neturiu kategoriškų įsitikinimų, koks turėtų būti menas. Pastebiu, kad pats asmeniškai pastaruoju metu neturiu jokio noro kurti scenines fikcijas, galbūt todėl pastariesiems mano kūriniams būdingas performatyvumas ir konceptualumas. Mane patį žavi labai įvairūs kūriniai, taip pat ir dalis populiariosios kultūros. Atskirčiau sąvokas „aktualijos“ ir „aktualumas“. Man svarbesnis yra aktualumas, kuris nebūtinai yra susijęs su mus supančia realybe. Taip pat, manau, yra svarbu, kad menas ne tik atspindėtų realybę, bet ir kurtų, siūlytų idėjas ar vizijas to, koks galėtų būti pasaulis.
Pastebiu, kad šiuo metu, po trijų karo mėnesių, karas tapo netgi tam tikra rutina, kai kasdien, reguliariai per žinias sužinai karo suvestines: kiek per dieną yra žuvusiųjų, sužeistų, išprievartautų, nukankintų žmonių, sugriautų miestų, ir gyveni toliau, ir tai taip pat yra baisu. Choreografė Yvonne Rainer karo Vietname metu rašė: „Tai atspindi dvasios būseną, kuri su siaubu ir netikėjimu reaguoja į per televizorių rodomą nušautą vietnamietį ne dėl jo mirties, o dėl to, kad po to televizorius gali būti išjungtas kaip po blogo vesterno.“ Šiuo metu patiriu, kad tikrovė yra stipresnė, paveikesnė nei daugelis meninių įvykių. Tai vėl kelia daug klausimų apie meno vaidmenį, vertę, prasmingumą šiandieniniame pasaulyje. Kodėl, nepaisant visų mūsų kultūrinių, meninių pastangų bei savimonės, žmonija vis tiek kartoja tas pačias klaidas?
Taip pat manau, jog karas visada yra tik pasekmė, tam tikra karštoji stadija, kulminacija prieš tai jau įvykusių subtilesnių procesų tarp valstybių, tautų, religinių grupių, žmonių ir t. t. Vis dėlto menininkai yra lyg tam tikri seismografai, kurie iš anksto liudija mums apie šių procesų virpesius ir perspėja apie ateityje gresiančius pavojus, todėl turėtume atidžiau įsiklausyti į jų siunčiamus ženklus daug anksčiau, nei tai tampa karo realybe. Dabartiniu atveju galime kalbėti apie dalį rusų menininkų, kurie jau prieš daugelį metų atvirai kalbėjo apie savo valdžios autoritarizmą ir galimas to pasekmes ateityje. Ir apskritai visais laikais viso pasaulio menininkai kalba apie žmonių susvetimėjimą, priešiškumą kitam, netoleranciją kitokiam, negebėjimą mylėti ir atjausti, egoizmą, tuštybę, baimę, kompleksus, žiaurumą, empatijos ir kritinio mąstymo stoką, laisvę. Visi šie dalykai ar jų stoka visada gali išvirsti, transformuotis į tiesioginį karą.