Tarptautinį šokio festivalį „Aura‘32“ uždaręs Izraelio trupės „Kibbutz“ spektaklis „Prieglobstis“ (Asylum) prikaustė akis ir sielą bei privertė sušukti nuoširdų „Bravo!“. Prisipažinsiu, kad taip mintyse įvertinti spektaklį galiu sau leisti vos keletą kartų per metus. O tai pasakyti dar ir garsiai – itin retai. Sunku patikėti, kad tokio aukšto lygio spektaklį buvo galima pamatyti Kaune. Tai gilus ir stipriai paliečiantis pasaulyje pripažinto choreografo, trupės meno vadovo Rami Be‘ero žvilgsnis į šių dienų aktualijas – namų netektį.
Organizatorių nuotraukos
Nors spektaklis minimalistinės stilistikos, jis stipriai žadina emocijas ir vaizduotę, lydinčias į nelengvą įsivaizduojamą kelionę ne tik po nualintą Ukrainą, savo paties patirtį ir nerimą, bet ir kur kas giliau, paliečiant fundamentalius egzistencinius klausimus. Pilkais kostiumais vilkinčius šokėjus vaizduotė nuspalvina įvairiomis spalvomis, leisdama juose išvysti bet kurio žmogaus portretą ir jo pastangas surasti tą erdvę, kurią būtų galima pavadinti namais. Neabejoju, kad dėl šios priežasties spektaklį kiekvienas žiūrovas supras vis kitaip, ypač skirtingose šalyse.
Ne veltui „Kibbutz“ laikoma viena žymiausių šiuolaikinio šokio trupių pasaulyje. Įspūdingas techniškai puikiai pasirengusių šokėjų šokis ir netikėta, išgryninta, dinamiška choreografija nėra spektaklio esminis rezultatas, kuriuo galima gėrėtis ir kurio ne viena trupė siekia metų metus. Regis, trupei tai savaime suprantamas dalykas, jiems kur kas įdomiau, ką galima nuveikti daugiau. Pats scenografiją ir apšvietimą kūręs choreografas scenoje laisvės, priespaudos, tremties ir prieglobsčio temas perteikia ne vien judesiais ir jų kompozicijomis, bet sceną suskaidydamas į daugiamatę realybę, kuriamą muzikos ir apšvietimo.
Ypač išsiskiria apšvietimas ar tiksliau – jo galimybių išnaudojimas. Spektakliui panaudota daugiau nei 200 lempų, sceną apšviesti galinčių visais rakursais: ir iš viršaus, ir iš apačios, ir iš šonų. Įsiplieskusios vienu metu, lempos sukuria įspūdingą kubo formos erdvę, leidusią pasijusti lyg būtumei stipriai suvaržytas ar patekęs į lemtingą akistatą su baisia nuojauta, kad galbūt žmogus iš esmės negali turėti tikrųjų namų, ne tik dėl karų ar emigracijos, o dėl savo prigimties. Scenoje persidengia ne viena šių dienų kasdienybės versija ir paralelinės realybės anapus mūsų erdvės bei laiko suvokimo. Žiūrovui paliekama laisvė susitelkti į vieną kurią jų ar jas visas stebėti vienu metu. Paradoksalu, minimalistiniai ir beženkliai scenos elementai, kurie nenukreipia nė į vieną konkretų laikmetį, vietą ar asmenybę, sceną paverčia kino ekranu, it stebėtumei mokslinės fantastikos filmą, kuriame vaizduojamos paralelinės visatos, pasitelkiant naująsias technologijas.
Spektaklyje leidžiamasi į nesibaigiančią prieglobsčio paiešką. Šokėjų kuriami personažai jo ieško individualiai, kas sau, poromis ir burdamiesi į bendruomenes. Galima išvysti įprastas sąvokos „namai“ apibrėžtis: ten, kur gimei, ten, kur traukia širdis, ar ten, kur atsidūrei priverstiniu būdu, ieškodamas saugumo ir tinkamų sąlygų išgyventi. Ir tai gali būti fizinė erdvė, emocinė būsena, o galbūt tarpusavio santykiai. Rami Be‘eras papildo: namai nėra vien tai, kas siejasi su ramybe ir komfortu, tai – laikina (ar įsivaizduojama) užuovėja amžinoje kovoje. Švysteli nuo paprastų, it vaikiškuose piešiniuose vaizduojamų, šokėjų „piešiamų“ mažų, šiltas emocijas keliančių namelių siluetų iki neapibrėžtų, svetimų erdvių. Kelionę prieglobsčio link lydi nuolatinės prieštaros: jei ne nepalanki socialinė, politinė aplinka, tai pačiuose žmonėse slypinti amžinoji dvikova tarp priešingų pradų. Tai ypač atskleidžia šokėjų duetai, vienu metu perteikiantys meilės, vienybės siekį ir smurto proveržį. Prieglobsčio neranda niekas.
Šokėjai scenoje jo neranda taip pat. Nepasitaiko nė vienos akimirkos, kai jie galėtų rasti atokvėpį, jie visada yra judesyje. Šviesūs, gyvi, apnuoginti jų kūnai kontrastuoja su juodai pilka scenos ir kostiumų palete. Kartais ima atrodyti, kad kūnai – atskiras organizmas. Nesvarbu, kas vyktų aplink, ką žmogus jaustų, tiek vyriško, tiek moteriško kūno patrauklumas yra nepalaužiamas.
„Prieglobsčio“ premjera įvyko prieš keturis metus, tačiau šiandien, kai visai netoliese vyksta karas, jame apmąstomos temos ir klausimai tapo dar aktualesni. Karas šiandien, karas istorijos puslapiuose, karas… galima keliauti laiku atgal iki Didžiojo sprogimo ir, jei tik leidžia fantazija, ir toliau, bandant surasti esminę visų karų priežastį. Ir tą daryti grožintis žmogumi bei jo galimybėmis, be jokių pagražinimų.
___
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.