Britų tapytojas Francis’as Baconas labiausiai žinomas dėl savo paveiksluose užčiuopto siaubo, nejaukios, gąsdinančios atmosferos. Pagrindinis Bacono tapybos objektas – žmogus, kurio figūra visad deformuota, brutaliai išskaidyta, nebaigta. Tačiau daugelis menininko draugų yra pastebėję, jog tapytojo darbai kažkuo aiškesni, tikslesni už realybę, tad sutikus jo atvaizduotą žmogų atrodydavo, tarytum netikras. iš tiesų yra žmogus, o ne jo portretas.
Šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ spektaklis „Niekur, bet ne čia“, įkvėptas Bacono darbų, panardina į abstrakčius, sunkiai perteikiamus žmogaus kismus, savojo „aš“ paieškas. Pirmoji užuomina į spektaklio įkvėpėją pasitinka vos įžengus į salę – patogiai žmogų įrėminti galinti siena primena vieno pirmųjų Bacon’ą išgarsinusių darbų – triptiko „Trys studijos prie krucifikso pagrindo“ (angl. Three Studies for Figures at the Base of a Crucifixion), drobę. Ji tuščia, dar tik padengta oranžiniu pagrindu ir tampa ryškiu, su aplinka kontrastuojančiu, kone švytinčiu objektu, kuris kelia savitą nejauką.
Lauros Vansevičienės nuotraukos
Prieš ją pasirodo šokėjo figūra lyg dar gyva iki nugulimo į drobę, ji kuria siurrealią sizifišką savęs ieškojimo kelionę – į sieną trankosi, bando ją perlipti, įžvelgti, kas yra už jos. Pamažu, sienai ir šokėjui pradėjus bendrauti, realybės ribos subtiliai išsitrina, įprasta pasaulio logika susvyruoja. Sienos priedanga leidžia atlikėjui kurti iliuzijas, deformuoti save – pasidaryti labai aukštu, ištęsti savo rankas ar kojas, perėjus sieną tapti visai kitu. Palengva vienas šokėjas tampa dviem, trim, keturiais, pamažu atitolstama nuo mistikos. Keturi šokėjai– Marius Pinigis, Adrian Carlo Bibiano, Andrius Stakelė ir Mantas Ūsas – savo judesiais išreiškia vienišas paieškas, nuolatinės kaitos atspindžius, tarpusavio santykius, konfliktus, vienas kito palaikymą.
Tai tvarkingas, techniškas šokis, tačiau sunku būtų įvardinti jį kaip įtraukų. Be Bacono paveikslui būdingos oranžinės spalvos sienos bei lengvo, prislopinto nejaukos ir tamsios mistikos jausmo daug tapytojo inspiracijų čia nerasime. Šokio ir cirko pasaulyje išpopuliarėjusios ir mėgstamos galūnių ištęsimo iliuzijos čia neišvengiamai pasirodo nuvalkiotos. Tačiau įdomią sceną sukuria trys šokėjai, aplink sieną susikibę į Henri Matisse’o paveiksle „Šokis“ vaizduojamą ratelį – priešingai negu Matisse’o kūrinyje jų judesys niūrus, lėtas, netgi gąsdinantis, atmosfera artimesnis būtent šio spektaklio įkvėpėjui Baconui. Nulenkę galvas, įsitempę ir persikreipę, jie lėtai slenka aplink sieną, kurią trise vos gali apimti. Čia iliuzija paveiki – sunkus judėjimas, staiga nuo šokėjo kūno dingstančios ir atsirandančios kostiumo dalys destabilizuoja realybę, kuria sapno nenuoseklumo ir nuolatinio nenuspėjamo kismo įspūdį.
Spektaklis netikėtai atgyja, pasigirdus Vilmos Pitrinaitės balsui – ši šokėja ir choreografė išsiskiria gebėjimu šokį ir žodį jungti į žaismingą, reperišką sintezę, (ryškiausias pavyzdys – šokio spektaklis „Tai ne tavo sapnas“). Čia girdime ją tariant pavienius, tarpusavyje loginių sąsajų nekuriančius ir savaime nieko neapibūdinančius žodžius („gal“, „kaip“, „galbūt“ ir pan.). Šokėja varijuoja tariamų žodžių greitį,, tankį, ištęstumą bei savo intonacijas. Kiekvienu savo tariamu garsu Pitrinaitė verčia šokėjus judėti, pasiduodant žodžio skambesiui, prarasti valią prieš garso impulsą. Pitrinaitės tariami žodžiai patys savaime kuria judesio, šokio efektą.
Ypatingą įspūdį palieka ir Manto Ūso solo – šokis plaukais. Nuo šokėjo judesių ilgi plaukai atgyja, visas kūnas pajungiamas, kad jie gebėtų šokti. Viso spektaklio kontekste stebėti plaukų bangavimą, tekėjimą ir gyvą, natūralų judesį yra netikėta ir įtraukianti patirtis – lyg galimybė akimirkai atsitolinti nuo žmogiškos nejaukos ir pažvelgti į labiau gamtai priklausantį peizažą, kuriame retai randamos klaidos ar bjaurumas.
Spektaklis „Niekur, bet ne čia“ – siureali, lengvu ir maloniu nejaukumu pasižyminti žmogaus vidinio pasaulio, jo gelmės bei mechanizmų interpretacija. Ji skleidžiasi iš lėto, apgaulingai ir nepastebimai įtraukdama į fantasmagoriškus, kažkuo nepaaiškinamai gražius paveikslus. Kaip ir Bacono darbuose – čia žmogaus atvaizdas tikresnis už jį patį.
___
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.