Žvaigždžių mėtytojai. Pokalbiai su lietuvių šokio kūrėjais

Šios vasaros pradžioje jau daugybę metų meilę viena kitai išpažinusios Neries krantinės Vilniuje, ties Žaliuoju tiltu, persigalvojo: dabar yra svarbesnė tema. Ši tema naujų vėjų atnešė ne tik miestų viešosioms erdvėms, bet ir kūrėjams. Ypač tai jų daliai, kurie aktyviai įsitraukė į protesto ir palaikymo akcijų organizavimą bei atlikimą. Vienas ryškesnių ir aktyvesnių balsų čia buvo lietuviai šokio kūrėjai. Jie sukosi, laikė iškėlę rankas, būrė bendruomenes, savanoriavo. Su tais, kurių darbai buvo matyti viešumoje, ir tais, kurie stengėsi padėti viešai mažiau matomais būdais, ir norėjosi pasikalbėti. Visų pirma apie tai, kodėl svarbu reaguoti. Kodėl kūrėjai renkasi ne tik repetuoti naujus ar rodyti anksčiau sukurtus darbus, bet ir eiti į gatvę ar sceną su konkrečia, taikai ir bendrystei kviečiančia žinia. Taip pat nepaprastai smalsu buvo sužinoti, kaip karas veikia šokėjų kūnus ir protus, norą kurti, ir kokias galimas karo pasekmes menui jie mato.

Pasirinkti pašnekovus buvo labai lengva:

Agnietė Lisičkinaitė yra socialiai aktyvi ir jautri daugeliui temų, tad greitai ir aktyviai įsitraukė į meninę ir nemeninę palaikymo bei protestavimo veiklą sostinėje;

Lora Juodkaitė, daugelio šokio žiūrovų širdyse įsirašiusiu savo jautriu ir daugybę gilių emocijų provokuojančiu sukiniu, dabar gyvena Prancūzijoje ir dalindamasi savo jautrumu kviečia kariaujančios Ukrainos palaikymui jungtis šiam kariniam konfliktui kiek abejingus prancūzus.

Šeiko šokio teatro šokėjai ir choreografai Oksana Griaznova, Inga Kuznecova ir Mantas Ūsas yra ryškūs balsai Klaipėdoje, kur į prasidėjusį karą buvo reaguojama ne tik meninėmis priemonėmis, bet ir fiziniu darbu;

AGNIETĖ LISIČKINAITĖ

Kaip Tau atrodo, ar menininkai kurdami gali atsiriboti nuo to, kas vyksta sociume: ar įmanomas apolitiškas kūrybinis veiksmas?

Gal ir įmanomas, jei negauni valstybinio finansavimo, nesieksponuoji valstybinėse galerijose, nepasirodai teatruose ir neturi santykio su jokiomis institucijomis. Bet tą akimirką, kai Lietuvos kultūros taryba perveda lėšas, kūrinys iškart tampa politiškas. Turinio prasme, žinoma, galima rinktis įvairiausias kryptis. Toli gražu ne visiems privaloma pradėti kurti socialinėmis temomis: menininkas gali rinktis kalbėti vien tik forma, abstrakcija. Bet aš netikiu, kad įmanoma atsieti meną nuo politikos.

Jei jie neatskiriami, gal egzistuoja idealus meno ir politikos santykių modelis? 

Manau, kad menininkams visada svarbu stebėti situaciją, rinkti informaciją. Reikia žinoti, kas vyksta pasaulyje, kad neužsidarytum savo burbule ar nepasikviestum režisuoti, pavyzdžiui, Jano Fabres. Juk kiekvienas veiksmas – net ir ėjimas į atrankas ar tylėjimas prasidėjus karui – taip pat išreiškia poziciją. Šiais laikais, žinoma, nėra lengva pagalvoti apie viską: veikiame daugybėje kontekstų, o pasaulyje yra daug problemų. Nė vienas nesame apsaugotas nuo klaidų.

Agnietės Lisičkinaitės „Hands up – Tai ne tik skaičiai“ Meninių akcijų savaitėje.Martyno Norvaišos nuotr. Iš asmeninio archyvo

Prasidėjus karui, daug kas ore tvyrančią įtampą pajuto ir fiziškai. Man įdomu, kaip tai paveikė Tave kaip šokėją, kurios pagrindinis įrankis yra kūnas. 

Karas visus paralyžiavo emociškai. O stiprios emocijos jaučiamos ir fiziškai. Aš, kaip, tikiu, ir dauguma, kelias dienas negalėjau nieko daryti: tik sėdėjau ir skaičiau naujienas. Bet paskui reikėjo atsistoti, eiti ir dirbti savo darbą. Čia man pagelbėjo prieš kurį laiką plačiai pasklidusi istorija apie žydę, kurios pasipriešinimas blogiui Antrojo pasaulinio karo metu buvo kasdienis kavos gėrimas dėvint savo puošniausias sukneles. Šis pasakojimas mane įkvėpė veikti, daryti kiek galiu daugiausia, bet nepamiršti ir savo gyvenimo.

Kas iš tikrųjų buvo paralyžiuota, tai gebėjimas kurti naujus darbus. „Hands Up“ atliepiau ir situaciją Baltarusijoje, ir protestus Lenkijoje, tad ir prasidėjus karui norėjau kaip nors sureaguoti. Bet neradau kaip: ištiko per didelis šokas. Tuo metu su manimi susisiekė vaizdo menininkas Marius Paplauskas, siūlydamas „Hands Up“ pritaikyti Ukrainai, bet aš du mėnesius negalėjau nieko padaryti. Pati situacija ir skausmas, nors ir artimas, tačiau yra ne mano, tad ir reakcija į tai, kas vyksta, turėtų išryškinti ne mane. Net ir Meninių akcijų savaitės (MAS) metu, prieš pat atlikdama savo pasirodymą, jaučiau abejonę, ar ne per daug dėmesio taip atkreipiu į save ir tolstu nuo problemos. Nors toks pavojus visada yra, bet karo kontekste jis dar aštriau jaučiamas ir labiausiai stabdė kūrybinę veiklą.

Prasidėjus neramumams Baltarusijoje, viename interviu filosofas Gintautas Mažeikis pastebėjo, kad meno bendruomenė labai vangi, ir tokiose situacijose į visuomeninį veiksmą įsitraukia minimaliai: Baltarusijos įvykių kontekste buvo parodyti vos keli kūriniai. Ukrainos atveju buvo akivaizdu, kad reikia situaciją keisti. Bet man pačiai dar net nepradėjus veikti per kūrybą, įvairių akcijų pasipylė kaip iš gausybės rago.

Kaip manai, ar tokios meninės akcijos gali ką nors keisti visuomenėje? O gal jos turi kitokią prasmę?

Tai, kad aš laikau aukštyn iškėlusi rankas, tikrai nenuvers nė vieno diktatoriaus ir nesustabdys karo. Bet šiuo veiksmu galiu priminti praeiviams, kad konfliktas vis dar tęsiasi. Mes visi šio karo metu aiškiai pajutome, kaip lengva pavargti nuo naujienų, nustoti domėtis. O pamačius, kaip Rūta Meilutytė plaukia kruvinu tvenkiniu, vėl visiems sudreba širdys. Todėl menininkai tokiose situacijose, kaip yra dabar, gali tapti savotišku aliarmu: skambinti varpais, primenančiais, kad karas tebevyksta.

Tokios akcijos sulaukia ne tik palaikymo, bet kritikos. Visų pirma dėl menkos jų meninės vertės. Kaip manai, ar jas galima vertinti estetiniais kriterijais? 

Ne. Man atrodo, kad labai svarbu atskirti spektaklį, performansą ar bet kokį kitokį meno kūrinį nuo meninių akcijų. Su Greta organizuodamos ir pristatydamos Meninių akcijų savaitę, visur ir visiems stengėmės akcentuoti, kad kontekstas, iš kurio mes ateiname, yra meno, ir priemonės, kurias mes naudojame, yra meninės, bet tai, ką mes atliekame, yra akcija. Jos tikslas – kuo aiškiau ir paprasčiau atliepti pasirinktą problemą. Žinoma, akcijų būna įvairių. Net ir mūsų renginyje jų įvairovė buvo didelė. Kai kurios buvo gerai apgalvotos, turėjo apgalvotą meninę formą, kitos buvo spontaniškesnės. Mano pačios planuota akcija ant Žaliojo tilto turėjo prisidėti prie diskusijos apie sovietinio paveldo ištrynimą. Bet prasidėjus karui negalėjau jos įgyvendinti tokios, kokia planuota.

Daug dėmesio ir net kritikos dėl pasirinktos estetikos sulaukė protesto akcija prie Prancūzijos ambasados „France in Trance“. Didžioji jos dalyvių dalis buvo ne menininkai, buvo atliktas visuomeninis vyksmas. Kaip ir kokius tam galima taikytis meninius kriterijus?

Ar tuomet būtų teisinga sakyti, kad meninės vertės klausimų kėlimas atitraukia dėmesį nuo to, kodėl tos akcijos rengiamos? 

Taip. Pavyzdžiui, aš karui prasidėjus gavau pasiūlymą atkurti vienos rusų menininkė aktyvistės performansą Lietuvoje, taip parodant, kad ir Rusijoje yra besipriešinančių. Bet juk ne apie Rusiją dabar laikas kalbėti.

Karas labai stipriai pakreipė viešąjį diskursą. Kaip manai, šie pokyčiai atsispindės ar jau atsispindi meno kūrimo praktikoje ir turinyje?

Manau, kad net jei menininkai patys ir negalvoja apie karą kurdami naujus darbus, žiūrovai vis tiek negali atsiriboti nuo šio konteksto. Meninių akcijų savaitę mes pradėjome planuoti dar praėjusį rugsėjį. Jos metu norėjome prisiliesti prie daugybės temų. Pavyzdžiui, Gretos akcijoje kalbama apie savižudybę, veikiančiojo ir stebinčiojo santykį, galios poziciją. Bet ar dabar joje ką nors kita nei Ukrainą buvo galima įžiūrėti? Ne!

Ir patiems menininkams nuo konteksto atsiriboti sunku. Ypač jei jų darbai kaip nors susiję su karu, smurtu, netektim: dabar daugumai reikia sustoti, pergalvoti, ką ir kaip pasakoti scenoje.

Agnietės Lisičkinaitės „Hands up – Tai ne tik skaičiai“ Meninių akcijų savaitėje.Martyno Norvaišos nuotr. Iš asmeninio archyvo

O kaip manai, ar keičiasi visuomenės lūkesčiai menininkams tokių krizių metu?

Visų pirma pastebiu, kad žmonėms vis mažiau reikia kultūros. Ir ne tik jos: prasidėjus karui ištiko paralyžiuojanti, nuo daugybės veiklų stabdanti baimė, kuri tik po truputį atsileidžia.

Kita vertus, net jei ir nuskambės egoistiškai, man asmeniškai nėra svarbu, ko žiūrovai iš manęs tikisi. Tai nereiškia, kad savo publiką ignoruoju ir ji man nerūpi. Menas yra gyvas, visuomet reikia stengtis kurti ryšį ir pasiekti žiūrovų emocijas ar protus. Bet tikrai nesakyčiau, kad galvoju apie tai, ko jie tikisi. Ir savo akcijas rengiu, dalyvauju protestuose ne dėl to, kad kažkas iš manęs to tikisi, o todėl, kad taip sako mano tvirtas įsitikinimas. Be to, šiuo metu protesto menas man apskritai yra įdomus. Matau daugybę neišmėgintų būdų ir priežasčių jį kurti.

Pandemijai prasidėjus atrodė, kad teatras pasikeis negrįžtamai. Bet stebint procesus dabar taip nebeatrodo. Kaip manai, ar taip arti mūsų vykstantis karas pakeis scenos menų kūrimo praktikas arba turinį?

Dramos teatre, žinoma, viskas vyksta kitaip, o štai šokio bendruomenei pandemija atnešė daug pokyčių. Kuriantys kolegos pradėjo ieškoti keisčiausių naujų formų ir labai išpopuliarėjo solo pasirodymų kūrimas: gyvenom visi atskirai ir po vieną dirbom. Lietuvoje tai dar mažai ištyrinėta sritis, nes seniau po vieną šokdavo Lora Juodkaitė, Rūta Butkus. O dabar solo pasirodymų premjeros pasirodo viena po kitos.

Karas taip pat neišvengiamai turės įtakos. Bet kaip ir pandemija – ne visiems. Kita vertus, karas kiekvieną iš mūsų Lietuvoje asmeniškai paliečia dėl kolektyvinės traumos, bet šiaip juk gyvename labai patogų ir saugų gyvenimą. O Ukrainos meną, manau, verta tyrinėti ir dabar, ir kas jame vyks po karo: ten tikrai pasipils naujų versmių.

LORA JUODKAITĖ

Mačiau Jūsų, šokančios Ukrainos palaikymo renginyje Paryžiuje, vaizdo įrašą. Norėjau paklausti, kas paskatino dalyvauti? Juk ne visiems, ypač esantiems toliau nuo Ukrainos ir Lietuvos, toks sprendimas atrodo savaime suprantamas.

Reaguoti į karą ir viešai išreikšti savo nuomonę šiandieninėje situacijoje man atrodo savaime suprantama. Juk žmogus negali nereaguoti į kitų skausmą. Žinoma, karui Ukrainoje lietuviai yra kur kas jautresni nei, pavyzdžiui, prancūzai. Visos postkomunistinės šalys šį konfliktą ir santykius su Rusija supranta visai kitaip nei kiti pasaulio kraštai, nes mūsų sovietinė patirtis dar gyva. Pati iš vaikystės atsimenu tėvų šnabždėjimąsi, kaip ko nors paklaususi sulaukdavo keistų atsakymų. Tik gerokai vėliau suvokiau, kodėl taip buvo: jie juk bijojo kalbėti garsiai.

Grįžtu prie Jūsų klausimo: į tiek daug mirčių ir kančios nereaguoti, mano galva, būtų nežmogiška. Deja, bijau, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmogiškumo sparčiai mąžta. Mus supa tiek daug technologijų, kad jautrumas, atjauta, nesavanaudiškas noras padėti kitam pro jas vis sunkiau prasiskverbia. Suvešėjo egoizmas: žmogus nori gyventi pats sau, niekam neįsipareigodamas ir nieko nemylėdamas. Nes mylėti kitą yra pernelyg brangu. Bet menininkas taip gyventi negali. Juk ir kurti žmogus gali tik todėl, kad turi jautrią sielą. Todėl kūrėjams į karą reaguoti yra svarbu ir dėl politinių, ir dėl žmogiškų priežasčių.

Lora Juodkaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš asmeninio archyvo

Lietuvoje šiuo metu gausu ir meninių, ir socialinių akcijų, skirtų Ukrainos žmonėms palaikyti. Jos įgyja įvairiausių formų – nuo visai paprastų, iki subtilių, paveikių ir estetiškų. Kaip Jūs pasirinkote palaikymą išreikšti šokiu?

Esu labai jautri, greičiausiai todėl ir šoku: kitaip nesugebėčiau išgyventi šiame pasaulyje. Šokis man padeda atsitiesti po visų gyvenimo sukrėtimų.

Vasario 24 d., sužinojusi, kad prasidėjo karas, nebegalėjau miegoti. Buvo labai baisu. Tuomet paskambinau choreografui ir „Chaillot“ teatro vadovui Rachidui Ouramdaneʼui. Su juo kartu dirbame jau keturiolika metų, gastroliuodami su spektakliais apkeliavome visą pasaulį. Ir asmeninis mūsų ryšys artimas. Paskambinusi jam pasakojau apie prasidėjusį karą, mirštančius žmonės, prisipažinau, kad nebegaliu kurti ir būti laiminga. O Rachidas papasakojo, kad teatre organizuoja poezijos vakarą, kurio metu Ukrainos rašytojų kūrinius skaitys garsūs prancūzų aktoriai, ir pakvietė mane prisijungti. Kadangi mes seniai kartu dirbame, mums buvo lengva sugalvoti, ką darysime, kaip formuluosime palaikymą Ukrainai, žinią už taiką. Lengvai atėjo ir Maxo Richterio muzika.

Aš tikiu, kad net mažiausias žingsnis, kaip, pavyzdžiui, mano šokis, pasiekia visatą ir prisideda prie visų kitų balsų, siunčiančių tą pačią žinią. Juk svarbu net ir vieno žmogaus mintis. Yra pasaka apie jūros žvaigždes: jūroje kilo audra ir labai daug jūros žvaigždžių buvo išmesta į krantą. Žmonės ėjo pro šalį, žiūrėjo į tūkstančius, milijonus išmestų žvaigždžių, kai kurios net buvo pradėjusios džiūti, bet jie nieko nedarė. Tik vienas berniukas pradėjo jas mėtyti į jūrą. Praeiviai klausė: „Ką tu darai, juk į jūrą tikrai nesumesi visų, dauguma – numirs.“ Berniukas atsakė: „Aš bent jau kelias išgelbėsiu. O jei prisijungsit – išgelbėsime jų dar daugiau.“ Taip pamažu gelbėti žvaigždes prisijungė praeiviai, kurie iš pradžių buvo abejingi. Ir dauguma žvaigždžių buvo išgelbėta. Nes žmonės dirbo ta pačia kryptimi, tuo pačiu tikslu. Bendrame darbe, mintyje glūdi jėga. Didžiulė jėga.

Prasidėjęs karas daugeliui kūrėjų bent trumpam atėmė žadą, paralyžiavo norą kurti. Sakėte, kad ir Jūs iš pradžių taip jautėtės. O kaip yra dabar? Ar noras kurti grįžta?

Po pasirodymo Ukrainos palaikymo vakare apie įvairias akcijas kalbėjomės su Prancūzijos lietuviais, bet aš negalėjau prie jų prisijungti. O tada netikėtai išgirdau lopšinę dainuojančią ukrainietę. Ir supratau, kad man reikia šitos dainos, noriu su ja dirbti. Juo labiau kad apie lopšinės naudojimą būsimam darbui jau anksčiau buvau kalbėjusi su Arkadijumi Gotesmanu. Taigi, ilgai ieškojusi, susiradau dainavusią ukrainietę ir dabar laukiu jos atvykstančios į Prancūziją. Jau turiu ir kūrinio viziją: suksiuosi su ilga medžiaga, kurią suvyniosime kaip kūdikį rankose. Prisijungti pasikvietėme ir Paryžiuje gyvenančią lietuvę kompozitorę, grojančią smuiku. Spektaklį kurti ir organizuoti pradėjau neturėdama net kur rodyti. Bet kai jau sutarėme, kad tikrai norime šią idėją įgyvendinti, kitą dieną paskambino iš „Teatro 14“ ir pakvietė dalyvauti jų festivalyje. Jiems buvo svarbu, kad dalyvaučiau, ir nesvarbu, su kokiu kūriniu. Papasakojau apie karą, apie tai, kaip jaučiuosi, ir kokią naują idėją turiu. Jie sutiko parodyti šį darbą festivalyje, nors net repetuotas nebuvo. Paryžiuje pasirodysim birželio 20 dieną, liepą turime planų atvykti į Lietuvą.

Labai džiaugiuosi kad šį darbą pavyks parodyti, nes noriu pamėginti prisibelsti į prancūzų širdis. Čia nesijaučia, nesigirdi, kad vyksta karas. Nei vėliavų, nei pokalbių apie jį. Yra ir net visai atsainiai į tai reaguojančių. Man tokia situacija nepatinka, todėl noriu pabandyti šiek tiek praverti jų širdis, prisiliesti prie žmogiškumo. Mes gal ir negalėsime daug padaryti, bet gal pavyks išprovokuoti mintį, galbūt kas nors nuspręs paaukoti pinigų. Tikrai užtenka vien minties.

OKSANA GRIAZNOVA, INGA KUZNECOVA, MANTAS ŪSAS

Vasario pradžioje visai netoli Lietuvos prasidėjo karas, kurio įvairiausias pasekmes jaučiame ir mes. Kaip į įvykius Ukrainoje reagavote jūs?

Mantas: Pirmomis karo savaitėmis atrodė, kad viskas yra tik apie jį: spektakliai, filmai, dainos. Kiekviena kasdienybės spraga ar erdvę interpretacijai atveriantis kūrinys užsipildė karu. Todėl pirmomis dienomis buvo labai sunku dirbti. Juo labiau kad kuriant meną dažnai tenka susidurti su beprasmybės jausmu. O šioje situacijoje jis dar labiau sustiprėjo.

Inga: Prasidėjus karui, visi buvo sutrikę. Bet mūsų profesija tuo metu atrodė itin keistai: kaip ir kodėl mes turėtume eiti ir šokti spektaklius? Todėl pasinaudojome tuo, kad darbų grafikas nebuvo įtemptas, ir puolėme stačia galva į savanorystę. Aš, tiesą sakant, net persistengiau: nieko kito nemačiau ir negirdėjau, rūpėjo tik kuo daugiau padėti. Dabar, praėjus kuriam laikui, suprantu, kad negalima taip išbraukti viso gyvenimo: reikia ir savo darbus dirbti, ir nepamiršti ilsėtis. Todėl šiuo metu esu šiek tiek atsiribojusi nuo naujienų apie karą. Nebėgu nuo jų, bet laikausi tolėliau, nes žinau, kad kitaip ir vėl grįžčiau į tą pačią būseną.

Jūsų surengta Ukrainos moterų palaikymo akcija gimė vos per naktį. Vilniuje įvairių palaikymo akcijų kurį laiką buvo tikrai gausu, dalį organizavo menininkai. Bet ne visi joms pritarė: buvo pasirodę ir kritikos dėl meninės kokybės stokos bei per dažno jų organizavimo. Kaip atrodo jums?

Oksana: Tikrai buvo laikas, kai viena akcija sekė kitą, susigrūdo laike. Buvo kalbų, kad reikia pradėti jas dozuoti. Ypač tokias, kuriomis renkama parama: juk negali žmonės kasdieną jose dalyvauti ir aukoti. Bet ne visų tikslas buvo rinkti paramą. Pavyzdžiui, ta, kurią rengėme Ukrainos moterims, buvo skirta kartu pabūti, padainuoti.

Inga: Atėjo Klaipėdoje gyvenantys ukrainiečiai, kuriems reikėjo palaikymo ir bendrystės, dainavo savas dainas, stovėjo apsikabinę.

Oksana: Tą pačią savaitę vyko didelis paramos koncertas Žvejų rūmuose. Kadangi ir mes norėjome dar kuo nors prisidėti, sugalvojome antrą akciją. Ja norėjome ne ką nors pareikšti, paskatinti veikti, o vėl pakviesti žmones pabūti kartu, ne sukritus į naujienų srautą. Skambant ukrainietiškai muzikai, parodėme pasirodymą Kultūros fabriko languose, o po jo kvietėme visus užsukti į „Raketą“, kur tą dieną tiektas ukrainietiškas maistas. Atėjo Klaipėdoje studijuojančių ukrainiečių, kuriems toks žmogiškas pabuvimas kartu buvo reikšmingas ir brangus.

Inga: Ukrainiečių bendruomenė Klaipėdoje yra nemaža. Daug čia atvykusių studijuoti. Turime su ja ryšių, todėl žinojome, kad jauni žmonės net valgyti pamiršta, taip yra įsitraukę į įvykius. Tikėjome, kad svarbu padėti jiems.

Kaip manote, ar tai, kad karas vyksta netoli, kad tiesiogiai ar per medijas ir mes susiduriame su jo padariniais, pakeis meno kūrimo priemones ir procesus?

Mantas: Jei kas nors ir keisis, tikrai ne iš karto: turi praeiti dešimtmetis ar keli. Kol kas patirtys per šviežios, ne visi kūrėjai ir žiūrovai yra „suvirškinę“ ir išgyvenę dabartinius įvykius.

Bet aš asmeniškai norėčiau, kad niekas nesikeistų: kad nesustotume daryti to, ką darome, kad toliau galėtume visuomenei būti naudingi tuo, ką mokame geriausia. Tie, kas nekariauja, yra atsakingi išlaikyti įprastą gyvenimo tėkmę ir struktūrą. Žinoma, nepamiršdami to, kas vyksta visai šalia.

Oksana: Manau, kad pokyčių yra, bet jie bus trumpalaikiai. Pavyzdžiui, tai, kad Lietuvoje šiuo metu yra daug pabėgėlių, kad karas vyksta visai netoli, verčia užduoti klausimus, kurių seniau kūrybinio proceso metu nekildavo: „Ar dabar turime teisę statyti spektaklį, kokį planavome? Ar ne per daug jame smurto? Ar etiška spektaklyje naudoti dirbtinį kraują?“ Juk dar prieš metus niekas to neklausdavo. Kita vertus, tiems, kurie yra arčiau karinių veiksmų, kuriuos jie asmeniškiau liečia, gerokai ilgiau užtruks suvirškinti patirtą traumą, todėl pokyčiai ten ateis ir vėliau, ir bus ilgiau išliekantys.

Mantas: Tikiuosi, kad klausdami, kaip kurti, kolegos nepradės dvejoti, ar reikia kurti apskritai: scenos meno kūrėjams reikia kalbėti. Visais laikais jų funkcija buvo reaguoti į esamą situaciją ir sukviesti bendrai temai, per ją suvienyti nepažįstamų žmonių bendruomenę. To mums visiems dabar labai reikia.

Oksana: Karų metu teatras ir kiti menai įgauna daug didesnę vertę, nes jie suteikia žmonėms taip reikalingos bendrystės bei žmogiškumo ir padeda pamiršti visur aplinkui tvyrantį žvėriškumą.

Mantas: Neretai keliamas klausimas, ypač tarp politikų, kam tas menas reikalingas. Bet kai nutinka kas nors blogo – netenki artimo ar prasideda karas – arba, priešingai, nutinka kas nors labai gero, – menas, pasiūlydamas emocijų, su kuriomis galima tapatintis, padeda suprasti save ir savo jausmus.

Mantas užsiminė apie meno ir politikos santykį. Kaip manote, ar egzistuoja idealus, siektinas meno ir politikos santykių modelis? 

Oksana: Man asmeniškai atrodo, kad reikalingas ne vienas idealus modelis, o skirtingų santykių ir skirtingų kūrinių įvairovė.

Kita vertus, netikiu, kad menininkui įmanoma atsiriboti nuo politikos. Net ir pasiskelbimas, kad esi apolitiškas, yra politinė pozicija. Juk mes gyvename ir kuriame terpėje, kurioje visur yra politikos, ir norim ar nenorim, atspindime tai, kas vyksta aplink mus. Juk ir pramoginiai renginiai turi politinę žinutę, net jei jų autoriai nenori jos pripažinti ar išsakyti viešai.

Inga: Meno politiškumas priklauso ne tik nuo paties kūrėjo ar kūrinio, bet ir nuo pasirinkto žiūros kampo. Pavyzdžiui, klaipėdietė žurnalistė Sondra Simana, pamačiusi naująjį Pale Granhøj darbą Šeiko šokio teatre, sakė, kad jis šaltumu ir pilkumu primena sovietmetį. Nors niekas iš kūrėjų komandos tokių asociacijų sąmoningai nekūrė.

O Tau pačiai kuriant svarbus socialinis ir politinis kontekstas ar jo reprezentavimas?

Inga: Maniau, kad nelabai. Bet kai prasidėjus karui turėjome rodyti šokio detektyvą „Kill, Baby, Kill“, aiškiai pajutau, kad nuo konteksto atsiriboti negaliu. Visi ir taip jau buvo įsitempę nuo kraujo ir žudynių, o mes ruošėmės rodyti darbą, kuriame taškomasi krauju ir vaizduojamas lavonas. Kilo klausimas, ar apskritai etiška rodyti tokį spektaklį šiuo metu? Teatre buvome pasimetę, daug diskutavome, net planavome į darbą įterpti naujų, politinių akcentų. Vis dėlto apsisprendėme spektaklio rodymą nukelti.

Šeiko šokio teatras neseniai pristatė premjerą, kurioje šokate ir jūs visi trys. Spektaklį kūrėte karui jau prasidėjus. Kaip vyko kūrybinis procesas tokiu metu?

Mantas: Spektaklio statymas mums buvo savotiškas pabėgimas. Juo labiau kad porai savaičių išvažiavome į Daniją, kur užsidarėme kūrybiniame burbule. Karo tema, žinoma, nebuvo pamiršta, bet ji kasdienybėje nebedominavo.

Oksana: Danijoje gyvenome vienkiemyje, tad išskirtinai aštriai pajutome, kaip kitaip ten reaguojama į karą: visi įvykiai žymiai mažiau reikšmingi. Lengvai pasimiršta, kad jis iš viso vyksta. Lietuvoje taip būti negali, nes mes esame geografiškai arčiau. O ir sovietmečio patirtis dar gyva. Net ir tie, kurie patys jo savo kailiu nepatyrė, dar gyvena aplinkoje, kur galioja daug tuo laiku suformuotų taisyklių apie tai, kas galima ir kas ne, ko bijoti reikia ir ko ne.

Skaityti daugiau