Choreografės, šokėjos Gretos Grinevičiūtės spektaklis „Šokis objektui ir vaikui“ (2021) tai trečioji spektaklių trilogijos dalis, kurioje atsiskleidžia gyvenimo ir kūrybos santykis bei psichologiškai išnagrinėtos buvimo vaiku/ vaikų (ne)turėjimo temos. Spektaklis stebina ne tik tuo, kaip plačiai atskleidžiama tema, bet ir šokio sąvokos nagrinėjimo kryptimis bei sumaniai pasitelktomis medijomis, kurios virsta vienu iš spektaklio veikėjų „Šokis objektui ir vaikui“ yra sukurtas po dviejų (beveik) monospektaklių „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ (2018) bei “Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ (2020), tačiau egzistuoja kaip atskiras, pilnavertis kūrinys – ne tik kaip Gretos, bet ir gausios komandos bendros kūrybos rezultatas.
Man šį kūrinį teko stebėti gerokai po premjeros, dėl to turėjau galimybę prieš spektaklį patirti Gretos 2022 metais sukurtą instaliaciją „Šokis objektui ir šeimai“, kuri apibendrino autorės šokio spektaklių trilogiją. Menų spaustuvės hole, dar neįžengus į salę, lankytojai galėjo nukreipti savo išmaniojo telefono kamerą į nuotraukas ant sienų ir pamatyti jose užkoduotus istorijų fragmentus.
„Šokis objektui ir šeimai“, Dainiaus Putino nuotr.
Įdomu tai, kad vėliau išmaniojo telefono kamera spektaklyje figūruoja kaip vienas iš personažų – įėjus į salę čia ji jau nukreipta į besirenkančius lankytojus ir savo mechanine akimi priartina veidus, kuriuos komentuoja dvi aktorės. Jos, vertindamos kone kiekvieną atėjusį, ieško tinkamų kandidatų – tobulų tėvų, kurie galėtų išauginti sveiką vaiką. Kitame veiksme kamera įkūnija vaiko žvilgsnį, kurio matymo trajektorija yra tiesiogiai transliuojama į žiūrovus atsuktus ekranus. Spektaklyje kameros vaidmuo nepastovus, jis mainosi iš menamo vaiko žvilgsnio į objektyvų stebėtoją, kuris fiksuoja tai, ko vaikas nemato, kas galimai lieka jo pasąmonėje, už tėvų grimasų ir šypsenų. Scenoms keičiantis šis žvilgsnis tampa visiškai nuasmeninamas pokalbių laidos metu, kai patenka į televizijos kameros poziciją. Verta paminėti, kad beveik visada (su retomis išimtimis) kamera yra valdoma pačios choreografės, kuri šį kartą, priešingai nei pirmuose dviejuose spektakliuose, ne pasakoja savo istoriją, o pasislėpusi už kameros tarsi koliažą dėlioja kitų pasakojimus.
„Šokis objektui ir vaikui“, Dainiaus Putino nuotr.
Panašia dinamika spektaklyje mainosi ir aktorių rolės, o scena ima panėšėti į žaidimų aikštelę, kurioje trinasi ribos tarp gyvenimo ir darbo, vaidybos ir tikrų emocijų. Spektaklio naratyvas primena minčių kratinį, kuriame tarsi žemėlapyje nugula įvairios vaikų turėjimo ar neturėjimo problemos, stereotipai bei neišpildyti lūkesčiai. Keliaujant per kontrastingas scenas, nuo itin saldžios pokalbių laidos prie buitinių situacijų, nuo asmeninių išpažinčių prie reivą primenančių ir transo būseną atspindinčių šokio epizodų išsiskleidžia gausybė skirtingų perspektyvų. Nei viena pozicija neapsieina be kaltės ar nusivylimo aspekto: kalbant apie vaikų turėjimą išryškėja tėvų neišpildyti lūkesčiai sau, bei įsivaizdavimas, kokie turėtų būti jų vaikai; sprendimas neturėti vaikų yra temdomas kaltės jausmo prieš visą pasaulį, o ypač tuos, kurie negali susilaukti vaikų; pastarųjų situacija atspindi identiteto krizę, kai tėvystė sukuria pagrindą žmogaus asmenybei, o negalėjimas tapti tėvu tampa pretekstu tapti niekuo.
„Šokis objektui ir vaikui“, Dainiaus Putino nuotr.
Spektaklio eigoje po truputį pradeda ryškėti tam tikri temos aspektai, kurie tarsi peržengia vaiko klausimus ir persmelkia net spektaklio struktūrą ar pačius personažus. Naratyvas gvildenamas su subtiliu žaismingumu, netikėtais elementais ar smagiomis aktorių išdaigomis. Tačiau spektaklio kūrimas, panašiai kaip vaiko auginimas taip pat neapsieina be neišpildytų lūkesčių, krizių, nesutarimų bei kaltės. Vienas iš Pauliaus Markevičiaus personažų pratrūksta ar pradeda elgtis neadekvačiai, kvestionuoja savo, kaip aktoriaus darbą ar reiškia nusivylimą role, kuri neatskleidžia jo potencialo bei įdėtų pastangų. Kai aktorius atsiprašo choreografės, tampa neaišku ar matome dramaturginį sprendimą, ar užkulsių elementą, kurį komanda nutarė įtraukti į spektaklio eigą.
„Šokis objektui ir vaikui“, Dainiaus Putino nuotr.
Tarsi priekaištu pačiam spektakliui tampa nuolatinis priminimas, kad jis yra šokio spektaklis, todėl jame reikia šokti. Tačiau šokio sąvoka irgi nuolat auga ir evoliucionuoja: nuo primityvių, iliustratyvių judesių iki emocinės išraiškos, šiuolaikinio šokio technikos iki abstrakčios, šokio kaip dialogo sąvokos. Šokis spektaklyje ne visada sutelpa į konkretų apibrėžimą, o subtiliai, konceptualiai ir kartais net pretenzingai laužo įsivaizdavimus, kuo jis turėtų būti. Sekant kompozitorės Agnės Matulevičiūtės muzikiniu ritmu, vaiko sūpavimas virsta monotoniškais, net mechaniškais rankų judesiais, tarsi ritualu, kurį kartodami tėvai nusikelia į kitas sąmonės būsenas. Rūpinimosi judesiai perauga į smūgius (kovos menuose – kova su šešėliu) bei transformuojasi į chaotiškus viršutinės kūno dalies sūkurius. Galiausiai spektaklio pabaigoje šokis, kaip itin pretenzingi judesiai, kurių aktoriams nepavyktų įgyvendinti realybėje (kaip per aukštų choreografės lūkesčių), lieka užkoduoti tekstu ir įvyksta žiūrovų vaizduotėje.
„Šokis objektui ir vaikui“, Kristso Luhaerso nuotr.
Panašu, kad spektaklis tapo tarsi Gretos vaiku, kurį ji atvedė į pasaulį, prižiūrėjo ir leido jam augti pačiam. Pabaigoje, aktoriams ramiai stovint ant scenos kol ekranuose bėgo neįgyvendinamo šokio aprašymas, choreografė, padėjusi išmanųjį, užsimerkusi sėdėjo ant kėdės šalimais, o jos laikysena bylojo, kad ji padarė viską ir paleido neišpildytus lūkesčius. Galiausiai ant scenos nusilenkimui susirinko beveik visa komanda kaip vaiką užauginusi giminė, tik scenografė Rūta Kyguolytė, scenai suteikusi didelio lopšio įspūdį liko namuose, prižiūrėdama savo vaiką. Ekrane dar blykstelėjo nuoroda į choreografiją įkvėpusius garsius choreografus(-es), lyg paskutinis spektaklio legitimumo patvirtinimas – tarsi jo reikėtų. Galiausiai šis kūrinys, taip uoliai bandęs įrodyti, kad yra šokio spektaklis pranoko pats save ir tapo kažkuo daugiau nei tiesiog geru šokio spektakliu.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.