Austėja Vilkaitytė yra šokėja, choreografė ir performanso menininkė, sukūrusi jau apie tris dešimtis spektaklių ir performansų. Jos kūriniai pasižymi ne tik dažnai ekspresyviais personažais, netikėta scenografija, bet ir savitu ryšiu su erdve, joje esančiais objektais ir pačiu atlikėjos kūnu. Pastaruosius dvejus metus menininkė vystė atvangos temą, iš kurios kilo keli projektai: „Atvanga I“ (2019-2021) ir „Atvanga II „(2020-2022). Kaip Austėja įvardija, „Atvanga“ yra tarsi pastogė, apimanti tematiškai susietus, bet skirtingus pasirodymus, vystančius tą patį klausimą: ką reiškia atvanga scenoje ir kūrybiniame procese?
Kiekvienas Austėjos pasirodymas būna unikalus, jautrus susirinkusiai publikai ir erdvei, o jos kūrybos procese persipina spontaniškumas su struktūra bei nauji atradimai su esamu kūno ar erdvės atminties archyvais.
Kad atskleistume kaip Austėja kuria personažus, iš kur ji semiasi įkvėpimo bei kuo skiriasi kiekvienas jos performansas, mes susitikome pokalbiui.
NICE, Modernaus Meno centras Malmėje, Švedija, Moderna Museet archyvas
Austėja, papasakok, prašau, nuo ko prasidėjo „Atvanga“ bei kodėl jos yra dvi dalys?
2019 metais nugirdau kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus frazę viename interviu: kad atsakymai gali ateiti proceso atvangoje, tarp sunkumų. Kai išgyveni labai produktyvų laikotarpį ir jauti daug spaudimo iš institucijų bei paties savęs, retai kada galvoji apie sustojimą, kaip kūrybos šaltinį. Man įkrito ta frazė, nes scenos menuose, ypač šokyje, aš pasigedau sustojimo, galėjimo neskubėti. Todėl nutariau panagrinėti kas yra atvanga scenoje.
NAKTIS, iš dilogijos DIENA-NAKTIS, VRM rūmai, foto Monika Jagusinskytė
Iš pradžių aš norėjau „Atvanga I“ atlikti itin įpareigojančioje erdvėje, kur įprastai negali sau leisti sustoti ir pailsėti. Tai teatro scena, taip vadinama juodoji dėžutė. Tad premjera įvyko Menų spaustuvėje, o po to – Kauno Kameriniame teatre ir „Autarkia“ loftuose.
O „Atvanga II“ rodžiau jau įvairesnėse erdvėse: galerijose, muziejuose, šokio studijose. Ypatingos erdvės pasitaikė Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, pasisekė instaliuoti performansą net buvusiame 1970-ųjų metų statybos restorane „Kastytis“, Kaune, taip pat VRM rūmų (buvusi Vidaus reikalų ministerija) nebeveikiančioje kavinė, MARC rezidencijoje Švedijoje, kuri įsikūrusi buvusiame batų fabrike.
NIEKADA, Kastytis restoranas, festivalis Nepadorūs vakarai. Meduje, foto Vytautas Paplauskas
Antroje „Atvangos” dalyje atsirado ir nauji personažai, kuriuos formuoti padėjo mano atrasti mamos kostiumėliai. Šie pasirodymai susiję tarpusavyje, jie išlaiko tą pačią temą, bet yra skirtingi kūriniai su savo unikaliais personažais, priklausančiais specifinei erdvei. Kiekvienas turi savo pavadinimą, estetiką, naratyvą.
Panašu, kad erdvė tau yra svarbi atspirtis kuriant pasirodymą, tačiau kodėl „Atvangai I“ pasirinkai būtent teatro erdvę?
A: Apsilankiusi kiekvienoje teatro erdvėje, aš jaučiu kaip ji yra priturtinta savita energija. Todėl „Atvangoje I“ norėjau įgalinti teatro erdvę, suteikti žiūrovams galimybę patirti būtent teatro erdvės performatyvumą. Dauguma elementų teatre yra tik kaip darbuotojai, kurie padeda išryškėti atlikėjui, o patys savaime lieka nepastebėti. Man buvo įdomu kurti fikciją ir pačią erdvę paversti tos fikcijos scenografija – tai, kas įprastai turi funkcinę reikšmę, panaudoti scenos dekoracijoms. Todėl mes su skulptore Barbora Matonyte pynėme laidus ir iš jų darėme kabančius macrame paveikslus bei vazonus, į kuriuos dėjome lempas. Šviestuvai tapo tarsi gėlės žiedais, pražystančiais kartu su muzika. „Atvangos I“ premjeros metu scenoje spontaniškai gimė gėlės iš šokio dangos – linoleumo, kai jo didelius lakštus pradėjau lankstyti publikos akyse. Gera šokio danga šiuolaikinio šokio spektaklyje labai svarbi, tam tikri šokio spektakliai tiesiog negali vykti be jos. O man svarbu erdvę išardyti ir įgalinti scenos daiktus, pasiūlyti žiūrovams kitą perspektyvą. Tą, beje, mėgstu daryti pasitelkdama naivumą!
NICE Tyka, höjden studios, Stokholmas. foto Sandra Vitaljik
Muzika, garsas taip pat turi savitą svarbą. Man patinka kai garsas tampa dar vienu veikėju, o ne vien fonu, atsirandančiu stebuklingai, nors žiūrovas žino – tai garsisto darbas, kurio nematome. Aš atvirkščiai – bedu pirštu į kolonėles, parodau kaip veikia garsas, bet kartu ir jį poetizuoju. Kolonėlės tampa kalbančios scenografijos dalimi, jos pasakoja teatro scenos elementų pasaką. Dažnai galvoju apie garsą kaip balsą iš praeities, anapus.
NICE, Modernaus Meno centras Malmėje, Švedija, Moderna Museet archyvas
Kaip tuomet elgiesi kitose erdvėse, kurių istorijos nesusijusios su teatru? Kaip atgaivini tų erdvių praeitį ir kiek tau svarbu perteikti tai, kas ten buvo? O gal tu kaip tik labiau interpretuoji istorijas savaip?
A: Mano santykis su erdve yra poetiškas, jautrus, žaismingas. Man įdomu įgarsinti žinutes, kurias randu erdvėje. Pavyzdžiui VRM rūmuose – „Atvanga II“ vyko choreografijos salėje, aš tarsi kreipiausi į tą salę, vardu Choreografija, ir norėjau būti mediumu tarp erdvės ir žiūrovų. Tuomet pasitelkiau ano laikmečio muziką, kuri yra primiršta, bet nukelia į atsiminimus. O kolonėlę įspraudžiau į salės grindyse esančią skylę, ir visas salės parketas suskambo. Tuo pat metu iš apačioje esančios salės sklido kitos leidžiamos muzikos – hous’o beatas. Taip jungdama garsus, kviečiаu visą pastatą pasakoti istoriją žiūrovui. Man įdomu, kaip pasirodyme gali susikirsti kelios laiko juostos, kaip dabartyje šokančio kūno informacija gali sąveikauti su erdvės, konteksto, istorine informacija ir kaip tas šokantis kūnas gali priartėti prie savo atminties archyvo.
DIENA, iš dilogijos DIENA-NAKTIS VRM rūmai, VRM rūmai, foto Monika Pietarytė
Tavo personažai dažnai atrodo tarsi nužengę iš devyniasdešimtųjų arba atspindi labai savotišką estetiką. „Atvangoje II“ tu pasirodai vilkinti senus mamos kostiumėlius. Kokia yra jų reikšmė pasirodymuose bei kaip kuri savo personažus?
A: Man vis dar nepraeina noras sugrįžti į 90-uosius ar 2000-uosius, kai viskas taip kito – verslas, miesto energija, mados, muzika. Mano mama buvo restorano direktorė ir siuvosi kostiumėlius pagal užsakymą. Jie manajai šiandienos akiai pasirodė labai ypatingi! Kai juos atradau, pajutau didelę nostalgiją ir pradėjau formuoti alter ego pagal mamos ar močiutės, neseniai palikusios šį pasaulį, įvaizdžius. Močiutė perimdavo kostiumėlius iš mamos ir, jos dėvimi, kostiumėliai skleidė visai kitą žinutę! Tarsi iš naujo įsikūnyję. Pasitelkiu personažų tyrinėjimui šeimos nuotraukas, įtraukiu ir močiutės poeziją, taip ieškodama savo pamėgto jausminio judesio.
Liūdnasis klounas. Performanso peržiūra Taikomosios Dailės ir Dizaino muziejus. Foto Gintarė Gaidamavičiūtė
Kitas svarbus „Atvangos II“ įkvėpimo šaltinių – tarpukario menininkių Barboros Didžiokienės ir Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės duetas. Barboros paveiksluose pavaizduota Olga, įkūnyjanti „commedia dell’arte “ personažus Arlekiną, Pedritą – jie man surezonavo su mamos kostiumėliais. Taip atsirado liūdno klouno, juokdario prototipai, kurie kartais susijungdavo į dilogiją: Modernaus meno muziejuje pasirodymuose „NICE“ ir „Against Articulation“, bei VRM vykusioje dilogijoje „Diena – Naktis“. Pjero leidžia man priartėti prie gedėjimo temų, o Arlekinas – prie mano taip pamėgtos satyros, ironijos, tragikomedijos.
EXPRESS, Dance Cooperative, Kopenhaga. Photo Marie Kristensen
Kur galima bus išvysti tavo kitą pasirodymą, ar jau turi planų ateinantiems metams?
Kol kas nesu nieko tiksliai susiplanavusi, bet turiu daug vizijų. Esu nusižiūrėjusi Radvilų rūmus, „Sodo 2123” kompleksą, dar kelias įdomias vietas kituose miestuose. Turiu dar tris neįtikėtinus kostiumėlius, laukiančius savo personažų!
NICE Tyka, höjden studios, Stokholmas. foto Sandra Vitaljik