Trojos atradėjo kontroversijos įkvėptas spektaklis atvyksta į sostinę

Vilnius šįmet švenčia 700-ąjį gimtadienį, Klaipėdos kraštas mini 100-ąsias prijungimo prie Lietuvos metines. 2022 metais uostamiesčiui sukako 770, o Trojos atradėjui Heinrichui Schliemannui 200 metų. Tokio sukaktys – proga permąstyti praeities interpretacijų įtaką tiek žmonių, tiek miestų tapatybėms. Šių sukakčių fone Šeiko šokio teatras sostinei pristato šokio spektaklį „Indigo. Das Schliemann Projekt“. Jį įkvėpė H. Schliemanno kontrastinga biografija bei Trojos atradimo istorija, kurios dalimi tapo ir netikėtas atsitiktinumas Klaipėdoje. Tai archeologijos paslapties ir užburiančios indigo spalvos apgaubtas kūrinys apie nesibaigiantį tapatybės (per)kūrimą ir savęs paieškas. Vilniečiai spektaklį gali pamatyti vasario 3-4 dienomis. 19 valandą „Dūmų fabrike“.


Nuotrauka: Oleksii Korotych

Ilgai galvota, kad Troja egzistavo tik graikų legendose ir Homero kūriniuose. Prūsų (o gal vokiečių, tiksliai nežinoma) kilmės verslininkas, poliglotas, archeologas-mėgėjas, mintinai citavęs „Iliadą“ H. Schliemannas XIX a. įrodė kitaip. Nuo vaikystės svajojęs atrasti Troją vargu ar būtų tai padaręs, jei ne laimingas atsitiktinumas, nutikęs tuometiniame Memelyje. Per didįjį Klaipėdos gaisrą 1854 metais vienintelis nepraradęs brangaus krovinio – indigo miltelių, jis susikrovė dar didesnius turtus, kurie vėliau leido savo svajonę paversti tikrove.

Anuomet uostamiestyje virė skirtingų tautų ir kultūrų katilas. Nors daugumą gyventojų sudarė vokiečiai, tačiau rimčiau įsitvirtinę buvo ir anglai, žydai, apie 6% gyventojų XIX a. pab. buvo lietuvių kilmės.

„Manau, kad mums svarbu nepamiršti, jog Klaipėda visada buvo multikultūrinis miestas. Spektaklį sukūrėme Klaipėdos miesto gimtadieniui, tačiau pasirinkome ne klaipėdietį, o prūsą/vokietį. Šalia bendražmogiškų temų, šis spektaklis yra ir kvietimas neignoruoti istorinio konteksto ir nepamiršti, jog Klaipėda visada buvo Europos kultūros dalimi.“ – sumanymą pristatė spektaklio idėjos autorė, Šeiko šokio teatro prodiuserė Goda Giedraitytė.


Nuotrauka: Donatas Bielkauskas

H. Schliemannas sąmoningai siekė tapti istoriškai reikšmingu asmeniu, todėl stengėsi pagražinti savo biografiją. Jis negailėjo pinigų savo pasiekimų propagandai ir net buvo nusisamdęs asmeninį reklamos agentą. Dėl savo polinkio „pagražinti“, mistifikuoti ir tiesiog meluoti, istorikų, archeologų ir biografų jis vertinamas nevienareikšmiškai. Anot biografo Philippo Vandenbergo, beveik visi H. Schliemanno laiškai parašyti žinant, kad bus paviešinti. Biografas teigė, jog verslininkas buvo „pažeidžiamas žmogus, amžinai susirūpinęs savo reputacija, po kruopelytę kūręs sau tyrinėtojo biografiją“.

Tad nenuostabu, jog pasiekti mokslinį pripažinimą jam sekėsi sunkiai. Dar Trojos atradėjui esant gyvam, jo asistentas suprato, jog ant Hisarliko kalvos egzistavo 9 kultūriniai sluoksniai ir įrodė, kad tasai, kurio įnirtingai ieškodamas verslininkas naudojo sprogmenis, nėra homeriškoji Troja. Paradoksalu, kad ieškodamas „tos“ Trojos, būtent ją ir sunaikino.

Kūrėjai pabrėžia – „Indigo. Das Schliemann Projekt“ nėra istorinis spektaklis. Tai abstraktus, nuojautomis ir pasąmonės ženklais „kalbantis“ darbas, tačiau temos veda į savikūros, užkasimo, atkasimo-atradimo temas, kuriomis persmelkta H. Schliemanno istorija. Kūrėjus domina, kas paslėpta po tuo fasadu.

„Kaip jis atrodė kitiems buvo svarbiausia. Jo knygose apstu istorijų apie įvykius, kuriuose jis negalėjo dalyvauti, tačiau save „įklijuoja“ ir pateikia kaip faktą. Mes šiandien nuolat gyvename šiame fone: labai lengvai gali formuoti savo įvaizdį, o kiti – spręsti apie tave pagal jį. Pinigai ir jo ambicijos buvo vienintelis tikslas, pateisinantis visas priemones.“ – apie spektaklio aktualumą pasakoja choreografė Agnija Šeiko.


Nuotrauka: Donatas Bielkauskas

Spektaklio atmosferą choreografė apibūdino kaip paslaptingą, meditatyvią. Joje leidžiama laikui tekėti. Kaip ir archeologijoje, jai reikia laiko, atsargumo ir kruopštumo.

„H. Schliemannas išsprogdino visas kitas Trojas, kad surastų „tą“ ir taip sunaikino tai, ko ieškojo. Todėl spektaklyje viskas vyksta atsargiai, kad tie sprogimai neįvyktų, o jeigu įvyksta, kas po to lieka? Tyrinėjame, kaip atsiranda šis monstriškumas, kiek jame lieka žmogiškumo, kaip iš tų griuvėsių vėl surinkti save.“ – kūrinio nuotaiką apibūdino A. Šeiko.

Abstraktumas, rytietiškumo ir modernumo derinys, archeologijos įtakos ryškios ir scenografijoje, kostiumuose bei Donato Bielkausko kuriamoje muzikoje. Šokėjai išsivynioja iš mumijas, iškasenas primenančių paltų, iš po kurių kyšo mėlyni marškiniai. Viso spektaklio metu scenoje sninga mėlynais pelenais, kurie pamažu užkloja visą sceną ir panardina šokėjus iki pat kelių.

D. Bielkausko kurtas muzikinis takelis ne mažiau turtingas, nei H. Schliemanno kasinėti kultūriniai sluoksniai. Jame persipina paslaptingi rytietiški motyvai, geležimi aidintys abstraktūs uosto garsai ir dramatiškas varpų gaudesys.

Spektaklis sukurtas kaip Klaipėdos 770 gimtadienio programos dalis. Teatro veiklą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba.

Bilietus į premjerinius spektaklius platina bilietai.lt.

Skaityti daugiau