Būryje jaučiamės saugesni. Išsirikiavę komandomis galime nuversti kalnus, o draugiškai varžydamiesi vieni su kitais atrandame savo stipriąsias ir silpnąsias puses, apie kurias kitu atveju taip ir nesužinotume. Tačiau kritinėse situacijose, įsigalėjus panikai ir „bandos jausmui“, minia gali tapti pavojingais, savo pačios dalyvius uždusinančiais pančiais. Susibūrimų galios dinamika tyrinėjama Šeiko šokio teatro premjeroje „Flocking“ (liet. būrimasis į pulką, pulkavimasis). Spektaklį sukūrė paryžietė choreografė Joanne Leighton, ją įkvėpė daugiau nei dešimtmetį rinktas nuotraukų archyvas, kuriame užfiksuoti įvairių pasaulio šalių ir kultūrų žmonių sambūriai: protestai, šventės, ritualai. Šie nuo realių susibūrimų pavidalai pasitarnauja kaip statybinė choreografijos medžiaga, siekianti užčiuopti universalius judesius ir minios judėjimo plastiką.
Domo Rimeikos nuotraukos
Kitas Joanne Leighton spektaklio atspirties taškas – lietuviškos sutartinės. Tarsi jų principu sluoksniuojasi bei atsikartoja šokių vaizdiniai, aštuoniems šokėjams scenoje kuriant demonstracijų, religinių apeigų ir flešmobų scenas. Vis dėlto atlikėjų savasties neužgožia bendrumo jausmo diktatas, nes Sandros Straukaitės sukurtas kostiumų dizainas atsisuka ne tik į lietuvių liaudies nėrinių tradicijas, bet ir pasitelkia šiuolaikinių subkultūrų simboliką. Tad kūrinio pradžioje žiūrovams tarsi po vieną prisistatantys atlikėjai įgauna vizualaus išskirtinumo, o įvairūs jų galvos apdangalai (nuo balaklavų iki į hidžabus panašių skarų) primena apie demonstratyvų pasipriešinimą įsigalėjusiems visuomenės standartams. Per kostiumus atlikėjai įrodo savo individualumą, kartu pripažįsta ir gerbia savo kultūros paveldo tradicijas. Tai liudija, kad žmonės gali būti ir unikalūs, ir didesnės bendruomenės dalis, ir kad šiedu jų tapatybės aspektai gali harmoningai sugyventi.
Įsivaizduojamo Molotovo kokteilio sviedime yra tiek pat gracingumo kiek balerinos šuolyje, o šaudymas iš menamo lanko paruošia kūną apraudojimo scenai – socialūs ir antisocialūs, prisitaikantys ir pasipriešinantys pradai mainosi, atskleisdami minios elgsenos dvilypumą. Žmonės dažniausiai yra pavaldūs dviem lygiagretiems elgesio kontrolės būdams: pasąmoniniams instinktams („kaip noriu elgtis aš“) ir sąmoningoms civilizuoto elgesio normoms („kaip norėčiau, kad kiti elgtųsi su manimi“). Pasakose ir mituose pagrindinis herojus turi rasti būdą, kaip savo troškimus suderinti su bendruomenės lūkesčiais ir normomis. Spektaklyje sufijaus šokį gali greitai pertraukti boulingo kėglius numušusio žaidėjo džiaugsmas arba ikoniški roko muzikos gerbėjų gestai, o policijai pasiduodantį taikų protestuotoją užstoja judesio ekstazėje užsimiršęs reiveris – šie šiuolaikinio pasaulio atspindžiai sutelpa atlikėjų kūne kaip buvimo visais žmonėmis vienu metu manifestas.
Spektaklyje pasikartojanti maldos pozicija paliečia universalias dvasingumo, atsidavimo ir ryšio su aukštesnėmis jėgomis temas. Paversdami labai asmenišką patirtį universalia, šokėjai sukuria galingą ir transformuojantį reginį, kuris atliepia visada ieškančio ir viską kvestionuojančio šiuolaikinio žmogaus santykį su religija.
Nors kiekvienam „Flocking“ šokėjui sukurta personalizuota choreografija, grupinių asmenukių momentai, bendros kompozicinės formos juos laikinai įkalina monumentalioje tarpusavio priklausomybėje. Kaip į savo atvaizdus reaguoja šis naujas bendras kūnas? Portugalų poetas ir prozininkas Fernando Pessoa rašė, kad „veidrodžio išradėjas apnuodijo žmonijos širdį“. Žiūrėti į savo atvaizdą jam atrodė kaip nenatūralus nuklydimas nuo tikrojo savęs ir pasaulio pažinimo kelio. Prarasti save veidrodyje, kuris viską tobulai atspindi, bet pats nesuteikia šviesos, ar pačiam tapti pasaulio veidrodžiu, kuris laužia realybę taip, kaip nori? Galiausiai, dužęs į daugybę šukių, šis veidrodis atkartoja pačią visuomenę su jos daugybe skirtingų perspektyvų ir nuomonių.
Šokėjai spektakliui įpusėjus tarsi suformuoja apeiginį ratelį, simbolizuojantį amžiną pasaulio tvarką ir visatos harmoniją. Hičkokišką įtampą sukelia mintis, kad kažkuris vienas iš jų bus įstumtas į ratelio vidurį arba atsiskirs ir sutrikdys šią pusiausvyrą, bet taip nenutinka. Nejučia kyla asociacija su neseniai pasaulį apskridusia žinia, kad mokslininkai turi įrodymų, jog Žemės vidinio branduolio centre besisukanti šerdis neseniai sustojo, o dabar galbūt net sukasi priešinga kryptimi. Manoma, kad tai kas 60–70 metų pasikartojantis reiškinys, nelyg planeta niūniuotų savo vieną ir tą pačią monotonišką melodiją. Faktas, kad šis iš pirmo žvilgsnio stulbinantis pokytis yra pasikartojantis reiškinys dėl kurio neverta sunerimti, sustiprina pasitikėjimą cikliškumo dėsniais ir visatos tvarkos stabilumu. Tai rodo, kad pokyčiai, kokie reikšmingi jie bebūtų, yra neišvengiami amžinos visatos pusiausvyros dalis. Ši idėja atsispindi Joanne Leighton spektaklyje, atlikėjams judant iš pažiūros chaotiškai, tačiau suvaldytai ir sistemingai. Tai sufleruoja žiūrovams apie reliatyvią net ir labiausiai gąsdinančių įvykių, tokių kaip sukrečiančios riaušės ar kariniai neramumai, estetiką.
Kylanti asociacija su Amerikos modernybės simbolio Merce Cunningham „Paplūdimio paukščių“ (angl. „Beach Birds“) choreografija arba belgų choreografės Anne Teresa De Keersmaeker kūriniu „Fase“ (1982), kuriame irgi panaudota kompozitoriaus Steve Reich opusas „Come Out“, Šeiko teatro spektakliui „Flocking“ suteikia šiuolaikinio šokio tradicijos tęstinumo jausmą. Apmąstydami žmonių būriavimąsi, kūrėjai negali pro akis praleisti ir pačių šokių spektaklių bei į juos susirenkančios publikos, juk dauguma atėjusių į premjerą Klaipėdos kultūros fabrike vienaip ar kitaip prisidėjome prie laukiančios minios choreografijos: nerimastingai stoviniavome, sudarėme atskiras draugų ir pažįstamų saleles ar jau pasiruošėme stotis į eilę prie durų. Tik manėme laike ir erdvėje judantys kaip atskiri subjektai – iš tikrųjų mus kaip įmagnetintas dalelytes pasiglemžė viena kinetinė skulptūra, įrodydama, kad mes visi esame susiję ir mūsų veiksmai daro įtaką aplinkiniams. Jausmas, kad publika buvo spektaklio dalis, o ne tik atskiri subjektai, padidina bendrą kūrinio poveikį. Ši nesuvokiama integracija panaikina ribą tarp atlikėjų ir publikos bei sukuria nepakartojamą ir įtraukiantį potyrį susirinkusiems.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.