Atrodo natūralu į šokėjo kūną žvelgti taip rūpestingai, kaip siūlo šokėja, judesio edukatorė Ieva Ginkevičiūtė, „The Axis Syllabus Research Meshwork“ forumo atstovė. Vakarų pasaulyje polinkis ne tik šokti, bet ir šokant tyrinėti kūną bei rūpintis jo būkle jau plinta, Lietuvoje tai – vis dar naujiena. „Kai mano mokytojas Frey’us Faustas ėmė kalbėti apie kūno pažinimą šokio profesijoje, į jį žiūrėjo kaip į ateivį: „Ką tu čia šneki apie kūną? Dabar mes šokame!“ Kūnas tarsi likdavo už durų. Dabar kūnas jau, rodos, įeina į kambarį ir sako: „Labas! Aš irgi čia esu! Ir visada buvau! Galima ir apie mane sužinoti daugiau“, – sako Ieva, į lietuvių kalbą išvertusi Fausto Frey’aus knygą „The Axis Syllabus. Žmogaus judėjimo leksikonas“. Knygos tikslas – supažindinti su judesių valdymo pagrindais.
Su Ieva kalbamės apie kūno nepaisymą, skausmų ignoravimą, ribų peržengimą ir tikruosius kūno norus.
Žmogaus eisena užsiėmimas, Nidos meno kolonija. Nuotrauka Martyna Kairaitytė
Viename iš pirmųjų laiškų palikai man grotažymę #šokėjųsveikatarūpi. Iškart kilo klausimas – ar šokio lauke jaučiama nerūpėjimo problema?
Manau, kad jaučiama. Kaip reaguojame, kai šokėjas repeticijų metu sako, kad jam ką nors skauda? Dėl pasirodymų šokėjams tenka peržengti savo skausmo barjerus ir kartais net rizikuoti susižeisti. Kiek šokėjų pasirodo scenoje, jausdami skausmą, nuovargį ar su rimta trauma? Ar žinome, kad šokant su tam tikra trauma, per ilgą laiką vystosi lėtinės traumos? Moksliniuose straipsniuose kalbama apie šokėjų skausmo tolerancijos slenkstį – jis yra aukštas. Šokėjas išmoksta valdyti su skausmu susijusias emocijas, stebėti skausmą, jį toleruoti ilgą laiką. Ilgainiui tam, kad liktų scenoje, šoktų, jis susikuria įvairiausius skausmo įveikimo mechanizmus. Problema ta, kad šokėjai ne visada yra linkę pranešti apie skausmą, susižalojimus mokytojui, dėstytojui, darbdaviui. Galbūt dėl baimės prarasti vaidmenį ar būti nekonkurencingais, iškristi iš suplanuotų pasirodymų, netekti pajamų. O ir gydymas neišvengiamai užtrunka, po jo dar laukia atsistatymo laikotarpis.
Profesionaliame šokyje, kaip ir sporte, skausmas, nuovargis, susijęs su fizine veikla, yra neatsiejama profesijos dalis. Todėl sveikata, gera savijauta yra vienas svarbiausių aspektų, į kurį turėtume kreipti dėmesį, kurdami vidinę darbo, mokymosi kultūrą. Turime kurti aplinką, kurioje saugu pasakyti, kaip jautiesi. Turime šokėjus edukuoti apie traumų atsiradimą, traumų psichologiją, skausmą, nuovargį fizinėje veikloje. Šokėjų, kaip ir kitų atletų, skausmo patirtis susilaukia vis daugiau dėmesio moksliniuose tyrinėjimuose, tai jau dabar leidžia vis geriau suprasti, kaip gerinti šokėjų ruošimo programas bei darbo aplinką. Rūpintis sveikata turi ne tik pats šokėjas – tai turi rūpėti ir tiems, kurie įdarbina šokėjus ar ruošia juos karjerai.
Kas nulemia tokią skausmo toleranciją? Ar šokio lauke ji palaikoma, priimtina? Šokėjas turi atlikti savo funkciją nepaisant visko?
Iš dalies manau, kad tą nulemia susiformavęs profesinio identiteto kūrimo stilius: nuo mažų dienų šokėjai yra mokomi, kad, norėdami pasiekti profesinės sėkmės, jie turi išgyventi skausmą, išsekimą. Visam laukui būdingi labai dideli krūviai, fizinio kūno parengimo trūksta, jaučiamas spaudimas iš šokio įstaigų. Nėra laiko poilsiui, atsigavimui. Poilsis nėra įtraukiamas į grafiką, o šokėjui jis yra privalomas. Žmogui, dirbančiam su kūnu, būtinas atsigavimo, atsistatymo laikotarpis. Sportininkai turi tiksliai apskaičiuotus pasiruošimo, pasirodymo, atsigavimo ciklus. Šokėjo darbo aplinkoje tai pradedama taikyti tik dabar. Mokymosi aplinkoje šokėjas turi domėtis bei pasirūpinti tuo pats, tačiau tam ne kiekvienas gali skirti laiko. Galbūt ir šokio mokytojams, trupėms, pačių šokėjų bendruomenėms trūksta sąmoningumo, supratimo apie skausmo toleravimą, nuovargį, traumas, poilsį. Šio lauko procesai yra greiti. Tame greityje atsiranda inercija, ir nė vienai pusei, nei šokėjui, nei tam, kuris pakviečia šokti, tai nėra palanku.
Kaip suprantu, šalia aukštos skausmo tolerancijos egzistuoja ir nekalbėjimo apie tai problema. Juk, kad šoktum patyręs traumą, kentėtum skausmą, bet apie tai nekalbėtum, turi vyrauti bendras nesikalbėjimo mikroklimatas?
Dirbu šokio lauke jau 14 metų. Įvairiuose kontekstuose, repeticijų metu, šokio seminarų, pamokų metu ne kartą teko girdėti tokius pasakymus kaip: „atšokau su patemptais raiščiais“, „nieko tokio, koja nelūžo, šok toliau“. Šokio lavinimo įstaigose dar vis gaji kultūra „paskaudės ir praeis“. Klausimas, ar tai yra atsakingas požiūris į šokio profesiją ir šokėjų rengimą? Ir kieno aiški pozicija šiame dialoge yra reikalinga – darbdavio, paties šokėjo, pedagogo, dėstytojo, draugų, šeimos?
Kitas niuansas – labai svarbu įsivertinti, kaip tau skauda. Kartais trupėse vyksta šokėjų bondinimasis per kančią: „Man skauda! Ir man skauda!“ Tada iškyla poreikis pasakyti, kiek tau skauda, ir kaip rimtai reikia atsižvelgti į tavo skausmą? Vienas mano dėstytojas kviečia įsivertinti, naudojant matavimo skalę, kurioje 1 – kai tau viskas gerai, ir 10 – kai tu jau ligoninėje. Kur šioje amplitudėje šiandien esi tu? Tik tuomet visi gali suvokti realią situaciją. Šokėjo profesijos identitetas, darbo kultūra turi atliepti dabarties šokio mokslo žinias. Pastarąjį dešimtmetį šokio mokslas labai išpopuliarėjo, dabar kiekvienas iš įvairių mokslinių šaltinių gali sužinoti daugiau. Tereikia tas žinias kokybiškai integruoti į praktiką, t. y. į šokio profesijos edukaciją, labai atvirai kalbėtis apie šokėjų sveikatą ir nebetoleruoti vyraujančios „per kančias į žvaigždes“ kultūros.
Kaip suprantu, trauma šokėjo gyvenime yra kasdienis reiškinys?
Pakankamai dažnas. Fiziškai sunkiausių darbų 20-tuke („U. S. Bureau of Labour Statistics“ duomenimis) šokėjo profesija yra pirmoje vietoje. Šokėjas turi būti ir ištvermingas, ir lankstus, ir koordinuotas savo darbe kasdien – visos šios kokybės turi tilpti viename kūne. Pavyzdžiui, svorių kilnotojui svarbi tik viena dalis – būti stipriam ir ištvermingam.
Kaip gerai palygino mano dėstytojas: dabarties šokėjas iš išorės atrodo kaip geras, naujas, gražus „Ferrari“. Bet jo vidus dažnai kaip „Zaporožiečio“, t. y. variklis nėra stiprus atlaikyti krūvį. Moksliniai straipsniai pateikia liūdną statistiką – šokio profesiją studijuoti pasirinkęs studentas ar moksleivis patiria net 50 % didesnį fizinį krūvį nei rekomenduojama. O fizinis kūno paruošimas nėra kokybiškai integruojamas į programas. Sporto žinių integravimas į šokėjo kūno paruošimą – vis dar naujovė šokio lauke, galbūt dėl to, kad šokis buvo supriešintas su sportu. Visiems žinomas mitas: jei šokėjas, pvz., bėgios, stiprins kūną, sportuos – augs raumenys. O tai jau bus negražu, neestetiška. Tačiau tai tikrų tikriausias mitas! Dirbama dažniau su forma, su tuo, kaip kūnas atrodo išorėje. Šokėjas vis dar treniruojamas atlaikyti didžiulius krūvius tarsi iš savieigos. O jau paskui gilinamasi į patirtas traumas.
Susirūpinimą kelia ir įvairūs tempimo pratimai, kuriuos dažnai kartojame, negalvodami, kodėl tai darome, tarsi tęsdami tradiciją, kuri perduodama iš kartos į kartą. Visi darome špagatą. Kodėl? Dėl to, kad gražiai atrodo, leidžia pademonstruoti, kokią galime pasiekti tempimo amplitudę? Bet ar žinome, kad klubo sąnario centriškumui tai – didžiausias iššūkis, nes špagato metu sausgyslės ir raiščiai kaip galėdami bando išlaikyti sąnario centriškumą. Kas vyksta, kai toks pratimas daromas nuolatos? Atsiranda pasikartojančio judesio pervargimo sindromas, tuomet kyla traumos (ang. overuse syndrome, injuries).
Dėl daugybės tempimo pratimų šokėjai patiria traumas, būna, ir išvis nebegali šokti, baigia karjerą. Paskutiniu metu atliekama daug mokslinių tyrimų, aiškinamasi, kodėl darant tam tikrus tempimo pratimus kyla tiek traumų. Džiugu, kad dabar apie tai jau gausu mokslinių žinių. Tik kyla klausimas, ar jau esame pasiruošę suprasti ir integruoti mokslines žinias į praktiką, atsisakyti tam tikrų nusistovėjusių tradicijų, mitų vardan šokėjų sveikatos?
Yra labai daug tokių dalykų, kuriais vis dar tikime, nors juos jau seniai galima padėti į stalčių ir pasakyti – nebereikia, nebeveikia.. Tačiau inovacija į judesį, į šokio įstaigas eina labai lėtai. Ir ne tik dėl to, kad vis dar kruopščiai laikomasi tradicijos, bet ir dėl ekspertų šiame lauke trūkumo. Aš net neabejoju, kad šokyje ir šokėjų tarpe yra besidominčių kūnu. Aš pati nuolat kviečiu dalintis žiniomis apie kūną ir puoselėti tiek fizinę, tiek emocinę šokėjų sveikatą. Šokėjas savo kūnu kuria meną, tai yra jo pagrindinis įrankis, turime suprasti, kad sąnarių operacijos – tai nėra tas pats, kaip naujo teptuko įsigijimas. Kūną turime vieną visam gyvenimui.
Kaip „The Axis Syllabus“ idėjos padeda įnešti sąmoningumo į šokėjo gyvenimą?
Atsimenu, kai vienai baleto šokėjai nusiunčiau „The Axis Syllabus. Žmogaus judėjimo leksikonas“ knygą, ji, jau daug metų profesionaliai šokanti Liuksemburge, po kurio laiko man parašė: „Taigi čia pagrindas! Kodėl aš tik dabar tai sužinojau?“ Iš tiesų iš „The Axis Syllabus“ seminarų žmonės išeina gerąja prasme sukrėsti. Man pačiai taip buvo – įpročių tiek daug, kad iš naujo mokyti kūną, pritaikant gautas žinias, pradžioje buvo labai sudėtinga. Tam prireikė laiko ir kantrybės.
Svarbus yra pats tyrinėjimo procesas ir asmeninės paieškos, kuomet atsivertęs anatomijos knygą bandai suprasti, pvz., kaip juda sąnarys, kaip sąveikauja kūno dalys, kokios yra judesio amplitudės. Manau, kad dabar šioje srityje jaučiamas pokytis, žinių apie judantį kūną tikrai daugėja. Lietuvos šokio teritorijoje pamokų metu pagaliau atsiranda skeletas. Per seminarus pastebiu, kad žmonės su tuo skeletu fotografuojasi, jis atsiduria dėmesio centre, kaip šokio pamokoje niekad nematytas svečias. Žinių apie kūną integracija į šokio edukaciją ar judesio praktikas dar gana lėta. Lėta mūsų branda, bet aš džiaugiuosi, kad ji ateina ir į Lietuvą, kad žmonių noras suprasti ir sužinoti auga.
Syllabus.Žmogaus judėjimo leksikonas. Nuotrauka Dagnė Petkevičiūtė
Ko šokėjus gali išmokyti skeletas?
Skeletas kaip objektas erdvėje yra naudingas, nes gali prieiti ir jį paliesti, pačiupinėti, suprasti kaulo formą, dydį ne iš popieriaus lapo. Vienoje plokštumoje niekaip negalėsi suvokti tūrio, suprasti, kur ir kokie nelygumai, kaip viskas jungiasi. Dažnai kokią nors skeleto dalį duodu nulipdyti iš molio. Tada gali pabandyti suprasti savo kaulus – per patirtį, prisilietimą, vizualizaciją, taip informacija geriau įsitvirtina atminty, o po to lengviau suprasti ir teoriją. Jei apie tai tik skaitysime, suprasti bus be galo sudėtinga. Čia svarbu paminėti mokymąsi per patirtį ir apskritai patirties svarbą žmogui.
Lietuviškose šokėjo mokymo programose nėra įprasta atsižvelgti į savo fizinę sveikatą, anatomiją, kūno mechaniką?
Man atrodo, kad tai dar nėra dažna. Visų pirma, šokėjo sveikata turi rūpėti institucijų vadovybei, programų kūrėjams. Manau, šokėjo sveikata – prioritetas, ir tik tada menas, šokis, išraiška. Dirbau vienoje meno mokykloje Vilniuje, ten šio prioriteto niekada nejaučiau – moksleiviai būdavo išgręžiami, poilsis neintegruotas į programinius krūvius. Tarp šokėjų buvo matomos ir bulimijos, anoreksijos problemos. Esu girdėjusi, kad tiek mokytojai, tiek patys tėvai neleisdavo šokėjams valgyti, ir į tai niekas nekreipė dėmesio. Valgymo sutrikimai, kitos problemos, susijusios su mažu kūno svoriu, yra dažnos šokėjų bendruomenėje. Remdamasi moksliniais tyrimais, galiu pasakyti, kad balerinos suvartoja mažiau nei 80 % rekomenduojamos normos. Tai yra didelis pavojus šokėjų sveikatai, tokios temos švietimo įstaigose negali būti ignoruojamos. Be tinkamos mitybos laikui bėgant gali žlugti visi šokėjo siekiai, apie kuriuos jis svajoja.
Klausiau apie tai ir savo dėstytojo, dirbančio vienoje prestižinėje baleto mokykloje Didžiojoje Britanijoje: sakau, kaip jūs kuriate pokytį ilgametes tradicijas turinčiose mokyklose? Jis sako: „Aš perduodu žinias ne mokytojams, nes jie keistis dažniausiai nenori. Aš ateinu ir kalbu su studentais, supažindinu juos su mokslinėmis žiniomis, jas integruoju į praktiką. Matau, kad mokykloje pamažu ima plisti supratimas, žinojimas.“ Moksliniai tyrimai vis dažniau įtraukiami į šokėjų lavinimą, keliami sudėtingi klausimai. Ruošiant šokėjus, skatinama remtis mokslu pagrįstais įrodymais.
Geras pavyzdys – mokyklose, universitetuose atsirandantys tyrimų centrai-laboratorijos, kur tiriami šokėjai, ieškoma atsakymų, kaip padaryti, kad šokėjai išliktų kuo sveikesni. Juk ten ir yra geriausia vieta tyrimams: šokėjai ten ir valgo, ir šoka, ir treniruojasi, ir ilsisi. Tačiau tokios vietos randasi tik dėl prioriteto rūpintis šokėjų sveikata.
„The Axis Syllabus“ knygoje minimas kūno intelektas. Gal galėtum daugiau apie jį papasakoti?
Kūnas yra intelektualus tuo, kad gali prisitaikyti prie labai įvairių sąlygų. Pavyzdžiui, vienas jogas Indijoje pasšventė ir vieną ranką tiesiog laikė visą laiką iškeltą virš galvos. Ranka atrofavosi ir nebeatliko savo funkcijos. Kokią užduotį kūnui duodi, taip jis ir elgiasi, pripranta, taip gyvena savo gyvenimą.
Kūno intelektas priklauso ir nuo to, kaip jį treniruoji. Visoms sporto šakoms būdinga vis kitokia kūno išvaizda. Plaukikai, boksininkai, bėgikai, dviratininkai, šokėjai, tenisininkai, sunkiųjų svorių kilnotojai – jeigu sustatytume juos visus nuotraukai, pamatytume skirtingas jų kūnų formas. Kūnas prisitaiko prie informacijos, kurią jam duodi, ir taip save formuoja. Taip pat prisitaiko ir prie sąlygų, kuriose gyvena, įpročių. Žmonės įsigyvena savo buity – taip sėda, taip gula, taip stoja, taip eina, tie patys išvaikščioti takai. Judesių įvairovės sumažėjimas lemia kūno reakciją, sugebėjimą greitai reaguoti. Judėjimo įvairovė kūnui yra būtina, norint prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Rekomenduočiau kūnui skirti laiko, patirti kuo įvairesnes judėjimo kokybes: bėgti ne tik lygiu paviršiumi, šokti skirtingus šokio stilius, lipti, kopti, plaukti, užsiiminėti kovos menais. Kitaip tariant, pažadinti kūno prisiminimus apie skirtingus gebėjimus. Kūno gebėjimas būti visapusišku yra tikras džiaugsmas.
Buvo atliktas tyrimas su triušiu, kuris labai ilgą laiką buvo laikomas narve. Bet kai jį paleido, jis kaip nubėgo, taip nubėgo! Labai greitai, be jokio pasiruošimo. Taigi mūsų kūnai visada išsaugo potencialą. Kūnas yra sukurtas judėti, jis to labai nori. Tik mūsų pačių įpročiai kūną kartais užmigdo.
Kur prasideda Tavo pačios šokis – mąstyme, koncepcijose, ar kūne, raumenų impulsuose? Kitaip tariant, ar Tu klausai kūno, ar kūnas klauso Tavęs?
Man atrodo, kad aš pradedu nuo kūno. Savo praktikose ieškau būdų, kad vestų kūnas, o ne protas. Kad pajausčiau kūnu, o ne protu, yra tikrai kantrybės reikalaujantis procesas. Kai su šokėjais improvizuojame, visąlaik sakau – dabar duokite sau 10–15 minučių ir leiskite kūnui panaudoti viską, ką žino iš anksčiau, kol pradės imti nuobodulys, o iš ten ateis ir nauji ieškojimai, atradimai. Jaučiu, kad kuo įvairiau leidžiu kūnui jaustis arba elgtis erdvėje, tuo daugiau jame yra laisvės atsirasti naujovėms.
Kitas momentas – nenorėdami atlikti judesio iš įpročio (nes net koją keliame iš įpročio tam tikru būdu), viską darome labai lėtai. Taip lėtai, kad pradėtume pastebėti, kaip ta koja kyla. Mums svarbiau ne pats rezultatas – pakilusi koja, o būtent tai, kas įvyksta, kai koja yra keliama. Svarbiau pats proceso stebėjimas, analizavimas nei galutinis rezultatas ar išorinis judesio vaizdas. Dažnai ugdymo, mokymosi procesuose išmoktas atkartojimo procesas yra stipresnis nei savirefleksijos ar analizės procesai. Mokytis suprasti kūno kalbą, suprasti kūno judėjimą nėra paprastas, tačiau svarbus įgūdis.
Knygoje „The Axis Syllabus. Žmogaus judėjimo leksikonas“ rašoma, kad mokytojo estetinės nuostatos ir mokinio gebėjimas atkartoti ir įgyvendinti siūlomą medžiagą yra antraeilis dalykas. Kaip apie svarbiausią vertybę kalbama apie sąlygas mokiniui tapti nepriklausomu tarpininku, apsaugant savo sveikatą ir saviraišką. Kokia yra mokytojo reikšmė būtent šokėjo kūno suvokimo prasme?
„The Axis Syllabus“ praktikose mokytojas yra pagalbininkas (angl. facilitator), kuris padeda individualiame mokymosi procese. Pagalbininkai veikia kurdami saugią erdvę mokytis, pasiūlydami įrankių, žinių, būdų, kurie padėtų suprasti, palengvinti mokymosi procesą, taip sukuria aplinką, kurioje nėra hierarchijos. Ir jeigu jie skiria užduotį, jie nesako – „dabar darome taip“. Jų sakinys prasideda nuo „aš kviečiu jus patyrinėti, kviečiu jus pasižiūrėti į šitą savo stuburo dalį“. Nėra liepimo, nurodymo, yra kvietimas. Tokia formuluotė atveria kelią į požiūrį, kad mes visi lygūs, mes nė vienas nežinome ir mes vieni iš kitų galime mokytis. Tai, manau, ir yra pati esmė: kai susitinka grupė žmonių, ne kažkam vienam pasakyti, kaip turi būti ir kaip mes mokysimės, bet mokytis kartu vieniems iš kitų. Nes mūsų visų, besimokančių kartu, patirčių ir įžvalgų lobynas yra didesnis, negu vieno žmogaus viena patirtis.
Kitas niuansas – žmogus, kuris ateina mokytis šokio, yra labai pažeidžiamas, jis labai pasitiki aplinka. Todėl jį mokantiems tenka labai didelė atsakomybė; kiekvienas dirbantis, manau, tai supranta.
Ar teisingai suprantu, kad „The Axis Syllabus“ siūlo kūną ne tik treniruoti, bet visų pirma – tarsi atrasti? Pajusti, su kuo gyveni, ir ką tai leidžia tau patirti?
Labai taikliai pasakei. Tada gali visas žinias pritaikyti savo kasdienybėje. Juk su tuo savo kūnu kas dieną judi, kas dieną eini, kas dieną būni. Ir mūsų siekis turėtų būti džiaugtis kūnu kuo ilgiau. Kuo ilgiau išbūti sklandžiai judančiu žmogumi. Viskas įmanoma ir priklauso nuo to, kaip žiūrime į kūną, kokias galimybes jam suteikiame.
Iš Tavęs girdžiu, kad profesija yra ne gyvenimo esmė, o tiesiog integrali gyvenimo dalis. Šokėjui su savo kūnu reikės gyventi visą gyvenimą, todėl būtina jį saugoti. Kaip save tausoti ir vis tiek neatsilikti menine prasme, kaip įsiklausant į save išlikti rinkoje?
Reikia suvokti, kad tavo paties gera savijauta įgalins tave būti geru savo profesijoje. Tavo produktyvumas, tavo laimės indeksas, kaip tu ateini į savo darbo vietą – visa tai yra svarbu. Kas iš to, kad nualinsi kūną iki 25–30 metų, ir po to ką? Viskas? Gyvenimas baigėsi?
Manau, šiuolaikinėje edukacijoje daroma klaida: kodėl mes vaikams pasakojame tik apie tai, kad jie bus genijai, patys pačiausi? Iš tiesų tokių yra vienetai! O ar pasakome, ką daryti, jei netapsi tuo vienetu? Galbūt teko girdėti, kad iš tūkstančio į baletą atėjusių šokėjų tik viena tampa primabalerina. Klausimas, ką daro likusios 999? Juk dirbo taip pat sunkiai! Deja, labai didelė dalis ruošiamų šokėjų baigia šokti, nes nepasiekia aukštumų. O kas, jei išleistume į pasaulį 999 žmones, kurie norėtų būti kūno, judesio ambasadoriais, pasakojančiais, kaip gyventi sveikai, skatinančiais judesio praktikas, plėtojančiais šokio meną? Šokis labai platus – jame telpa labai daug profesijos sričių. Kiekvienas žmogus, kuris pasirenka šokį kaip profesiją, neturėtų būti apribotas tik atlikėjo pasirinkimu. Ir tai yra švietimo institucijų atsakomybė, kaip paruošti šokio profesionalus, kurie galėtų būti plačiai mąstantys savo srityje. Baigusieji šokio profesiją, galėtų rinktis ir šalia atlikėjo esančias profesijas.
Ar logiška išvada – kai girdi savo kūną, kai suvoki jo ribas, kai pradedi atsispirdamas nuo jo, tada mažėja ir traumų galimybė?
Traumos lieka, jos visą laiką bus. Nes traumos ir ligos yra kūno duotybė. Mes nesame nei nemirtingi, nei nepažeidžiami. Tačiau esame gana sąmoningi, kad galėtume save tausoti. Visi pašėlę judėtojai, visi, peržengiantys kūno limitus, iš tiesų daro įspūdį: jų kūnai tai gali, ir mes tuo žavimės. Bet tai nereiškia, kad jų kūnai to nori. Tai nereiškia, kad kūnui tai yra natūralu arba normalu. Kūnas turi visas galimybes ir nejudėti, ir judėti ekstremaliai. Bet aš manau, kad būti sveikam – reiškia gerbti ribas. Jos duotos ne veltui. Jeigu aš noriu kūną tausoti, aš galiu būti sąmoningas ir rinktis. Jeigu nenoriu tausoti, galiu ir taip. Niekas nedraudžia. Bet kūnas nori būti sveikas. Kaip jam sudaryti galimybes tokiu būti?
Ačiū už pokalbį.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.