Minčių turbulencija arba kodėl katinėliai negali netylėti

Į kišeninę Menų spaustuvės salę renkasi žmonės. Scenoje skirtingas pozicijas užėmusios jau laukia šokėjos. Įsitaisiusi savo vietoje, užmerkiu akis ir giliai įkvepiu. Perskaičiusi Pauliaus Prievelio „Tylėjimų“ aprašymą, turiu nuojautą, kad netrukus teks panirti į būseną prieš užmiegant, kai mintys ima pintis, o realybę šiek tiek iškreipia artėjančio sapno aidai.

„Tylėjimai“ (2023) yra pandemijos metu sukurto Pauliaus Prievelio solo pasirodymo „Katinėlių tylėjimas“ (2020) tęsinys. Nors choreografine prasme kūriniai visiškai skirtingi, nes „Tylėjimus“ atlieka trys šokėjos (Augustė Gelžinytė, Lėja Povilaitytė ir Viktorija Praninskaitė), o Paulius scenoje nepasirodo, tačiau „Katinėlių tylėjime“ slypi svarbios nuorodos, kurios galėtų padėti suprasti autoriaus naujausią kūrinį. Ne veltui pavadinimas „Katinėlių tylėjimas“ primena Jonathano Demme psichologinį siaubo filmą „Avinėlių tylėjimas“. Filmo pavadinimas nurodo į vienos iš pagrindinių veikėjų trauminę patirtį, kuri prasiskverbia pro sapnus ir pažadina ją vidury nakties. Filmo atveju tai yra psichologinė trauma, tačiau katinėliai sukelia kur kas mielesnių asociacijų, nurodo į kažką, kas buvo prisijaukintas ir, matyt, paleistas. Taigi, lieka tik tylėjimai kaip tam tikros patirtys, kurios ataidi iš pasąmonės ir išnyra tada, kai pertrūksta stimuliacija iš išorinio pasaulio – ramybės būsenoje – arba vietoj jos.

Akimirka iš šokio spektaklio „Tylėjimai“, choreografas Paulius Prievelis. Jurgos Urbonaitės nuotrauka

Galima teigti, jog „Tylėjimai“ pretenduoja ne tiek į asmeninės patirties atskleidimą, kiek labiau į visiems (ar daugumai) pažįstamos būsenos tyrimą. Interviu paklaustas apie ribas tarp asmeniškumo ir viešumo, Paulius įvardija kiekvienos asmeninės patirties universalų sluoksnį. Tačiau žmogaus asmenybės savitumą atspindi būtent minčių visuma, suformuota kasdieninės veiklos. Iš kūrinyje pasirinktų pavaizduoti minčių epizodų formuojasi konkrečios asmenybės įvaizdis ir net gi atsiskleidžia jos (proto) veiklos specifika. Galima spėti, jog tai asmenybei neretai tenka pervargti, kartais pasitaiko užmigti, žiūrint siaubo filmą, rytinę kavą maišyti dar virpančiais nuo naktinės techno muzikos pirštais ar prasivartyti visą naktį lovoje, negalint atsikratyti galvoje skambančios įkyrios melodijos. Tad kyla klausimas, ar mintis gali būti be šeimininko ir ar tylėjimai gali būti ne kažkieno?

Visgi, spektaklio tema nėra vien minčių turinys, o labiau pati minties prigimtis. Mintys spektaklyje, tarsi išnirusios iš niekur, šokinėja iš praeities į ateitį, transformuojasi nepastebimai, o kartais grubiai pertraukia sklandžią tėkmę. Jos pasireiškia atsiminimų nuotrupomis, vaizdų ar garsų fragmentais, įvairiomis asociacijomis. Konkretūs vaizdiniai staiga pradeda byrėti ir deformuotis, tarsi patekę į minčių turbulenciją. Kai šokėjų kūnai, prieš tai atlikę ritmingus judesius, staiga ima drebėti ir kratytis, suveikia kinestetinė empatija, dėl kurios jų judesius patirti bei netikėtai krūptelėti tenka ir žiūrovams. Turbulencijai praėjus, šokėjos scenoje formuoja kitus vaizdinius, kuria ir ardo ryšius tarp veiksmo ir žodžio, papildo arba užgožia viena kitą. Žodinis pasakojimas čia tampa svarbiu choreografiniu elementu, kuris įgauna struktūruojančią galią. Verta paminėti ir Monikos Šerstabojevaitės kuriamą apšvietimą, dėl kurio mintys įgauna skirtingus atspalvius, o šviesos paskirstymas tarsi vidinio stebėtojo žvilgsnis išplečia arba susiaurina dėmesio lauką. Taip scenoje formuojamas nematomas peizažas, o  protarpiais išgirstamas vienos iš šokėjų balsas skatina nepamiršti, jog tai, ką matome ar suprantame, yra ne pasaulis grynąja forma, o tik jo reprezentacija mūsų galvose. Net jei bandai nepasiklysti minčių vingiuose, vis pagauni save braižantį minčių žemėlapį, kuriame pats braižai šį žemėlapį.

Akimirka iš šokio spektaklio „Tylėjimai“, choreografas Paulius Prievelis. Jurgos Urbonaitės nuotrauka

Galiausiai,  kūrinys tampa vientisa patirtimi, kuri neleidžia atsikvėpti ar pasimėgauti pauzėmis ir nesuteikia galimybės iš tiesų išgyventi tylos nebuvimą ne dėl intensyvaus kūrinio turinio, o dėl nepertraukiamos minčių tėkmės. Prasidėjęs dėmesį sutelkiančiomis, detaliomis ir vaizdines asociacijas provokuojančiomis scenomis bei sakiniu, kad „tyla tai ne visiškas garso nebuvimas, o tarpas tarp minčių“, šokio spektaklis užgriuvo kaip vis labiau auganti ir atsikvėpti neleidžianti lavina.  Galima pritarti Pauliui, jog tokia bėgančių minčių būsena priklauso nuo žmogaus gyvenimo ritmo, ją patirti ir net pajusti gali kiekvienas – tą įrodo spektaklis, tačiau ji tikrai nėra būdinga ar artima visiems. Nepatyrusius šios būsenos kūrinys gali nustebinti abstraktaus intensyvumo epizodais, kurie užklumpa per (ne)sinchronizuotos choreografijos fragmentus. Šiais etapais šiuolaikinio šokio elementai, sukomponuoti į dinamišką mozaiką, sudarytą iš pasikartojimų, sparčiai kintančio ritmo, (a-)sinchronijos ir minėtų turbulencijos epizodų, sukelia galimai net prievartingo pobūdžio tėkmę. Tačiau kažkuriuo metų besukylantį nuovargį pertraukia gan netikėtai užklumpanti keturiasdešimt minučių trunkančio spektaklio pabaiga. Ji žiūrovams dovanoja spektaklio suvenyrą, tarsi įspaudą mintyse: „catchy“ melodiją, kuri „boogie woogie“ ritmu pažadina iš „Tylėjimų“ sapno ir mintyse palydi namo.

Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau