Andrius Katinas: sėdėdamas namuose niekada nežinosi, kokias duris galima atidaryti

Lietuvos šokio informacijos centras pristato pokalbių ciklą „Šokis jungia“. Tai susitikimai ir diskusijos su šiuolaikinio šokio menininkais ir scenos menų prodiuseriais bei vadybininkais, kurie aktyviai veikia tarptautinėje scenos menų rinkoje, dalyvauja bendradarbiavimo projektuose su kitomis šalimis, aktyviai plečia savo veiklos geografines ribas. Apie patirtis, galimybes ir iššūkius bei Lietuvos vaidmenį tarptautiniame scenos menų kontekste.

Mūsų pirmas pašnekovas – doc. Andrius Katinas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio ir judesio katedros vedėjas, žinomas choreografas ir atlikėjas, daug metu gyvenantis ir kuriantis tarp Lietuvos ir Suomijos. Su Andriumi kalbame apie tai, kokiais žingsniais Lietuvos studentai keliauja į tarptautinius vandenis, kaip veikia tarptautinės patirtys jaunų žmonių suvokimą ir ar išties tarptautiškumas vis dar lieka daugelio mūsų profesiniu siekiu.

Andrius Katinas.Nematomi šokiai (Vyčio Jankausko šokio teatras). Foto Dainius Putinas

Tariantis šiam pokalbiui, nebuvo lengva sutikti jus Vilniuje. Kokiu maršrutu driekiasi jūsų darbo ir gyvenimo keliai?

Andrius Katinas: Jau daug metų gyvenu tarp Vilniaus ir Helsinkio. Ir kai prieš 4-rius metus pradėjau vadovauti Šokio ir judesio katedrai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – kelionės dar labiau suintensyvėjo. Mano paties meninė veikla, galbūt, jau nėra tokia aktyvi, pastaraisiais metais ji daugiau susijusi su edukacija ir tinklaveika, tad pakeliui tarp dviejų namų nuolat tenka lankyti ir kitas Šiaurės bei Baltijos šalis.

Kiek tenka pastebėti viešoje erdvėje, Lietuvos muzikos ir teatro akademija turi nemažai tarptautinių projektų, yra ne vienos tarptautinės organizacijos ir tarptautinio tinklo narė. Kokius tarptautinius santykius puoselėja jūsų vadovaujama Šokio ir judesio katedra? Galbūt galite pasidalinti, kurios programos geriausia veikia?

Andrius Katinas: Net jeigu akademija nėra labai didelė mokykla, lyginant su universitetais, tačiau ji yra labai įvairi – Muzikos fakultetas, Teatro ir kino fakultetas, Klaipėdos fakultetas – visi jie su skirtingomis studijų kryptimis, kurioms aktualūs skirtingi tarptautiniai tinklai. Šokio ir judesio katedra daugiausia ryšių mezga per „Erasmus“ programą, kuri nors ir šiek tiek kinta, gyvuoja jau daugelį metų ir sudaro dar daugiau galimybių mobilumui bei mainams.

Taip pat labai aktyvus yra „Norteas“ – Šiaurės ir Baltijos šalių scenos mokyklų tinklas – suteikiantis galimybę dėstytojų ir studentų intensyviems kursams, remiantis trumpalaikį studentų judumą. Nors čia dominuoja teatro kryptis, tačiau randame galimybių bendradarbiauti su kitomis šokio programomis Šiaurės ir Baltijos šalyse. Studentas, pasirinkęs intensyvų kursą, kurį organizuoja „Norteas“, gali išvykti į Kopenhagą, Oslą, Stokholmą ar Helsinkį.

Prieš kokius šešis metus, kai katedrai vadovavo Ingrida Gerbutavičiūtė, pradėjome dalyvauti neformaliame tinkle, jungiančiame Višegrado ir Centrinės Europos šalis. Tinklas organizuoja studentų festivalius, seminarus. Tai neformalus bandymas trumpam susirinkti ir pasidalinti tuo, kas vyksta, kokiomis aktualijomis gyvename ir parodyti studentams ne tik kitas mokyklas, bet ir galimybes.

Akimirkos iš studentų kelionės į Helsinkio Side Step festivalį, LMTA archyvas.

Ar paskelbus atrankas ir kvietimus dalyvauti įvairiuose tarptautinėse programose, tenka daryti didelę norinčiųjų atranką?

Andrius Katinas: Prieš dvidešimt metų, kai tik atsiradus galimybėms visi buvome didelėmis išalkusiomis akim ir visko norėjome – praėję. Galbūt būtų neetiška apibendrinti, tačiau sakyčiau, kad juntamos po pandeminio laikotarpio pasekmės, kai jaunas žmogus tapo pasyvesnis. Dabar žinome, kad galimybių yra daug, o  studentas, galbūt, turi truputėlį kitokį požiūrį į pasaulį. Internetu viskas yra pasiekiama čia ir dabar: paspaudus mygtuką galiu pažiūrėti spektaklį, rasti visą seriją profesionalių paskaitų ar seminarų. Man nereikia dėti pastangų: susirinkti drabužius, susipakuoti, nusipirkti bilietą ir sėsti į lėktuvą ar autobusą.

Manau, kad tai gali būti ir kartų skirtumas. Kalbant su studentais, pastebime, kad pasikeitė socialinė situacija. Sakykime „mūsų laikais“ – mes visi studijavome, gaudavome stipendijas iš kurių stengiamės kažkaip išgyventi. Dabar studentai dažnai jau dirba, dėsto, moko ir užsiima kitomis veiklomis. Dalis tų veiklų yra iš saviraiškos, savirealizacijos poreikio, pomėgio, tačiau taip pat ir finansiniam stabilumui. Ir tuomet būtent tai gali sulaikyti studentą nuo išvažiavimo. Nesakau, kad tai yra svarbiausia priežastis, tačiau manau, kad tai yra kažkas, kas pakito visuomenėje ir kas daro studentą truputėlį atsargesniu, labiau arba ilgiau svarstančiu įvairias tarptautines studijų galimybes.

Wall and Co. Foto Miglė Kirklytė ir Modestas Endriuška

Ir jeigu studentams yra sunku apsispręsti išvažiuoti ilgesniam laiku – iškristi iš studijų programos čia, palikti darbus ir kitus socialinius įsipareigojimus, tiek Akademija, tiek programos turi adaptuotis, pasiūlyti tinkamų sprendimų.

Prieš metus ar kiek daugiau transformavosi „Erasmus“ stipendijų sistema ir atsirado galimybė trumpiems – penkių dienų ar savaitės – mainams. Tai reiškiasi, kad mokyklos gali organizuoti trumpus kursus, o studentai turi galimybę gauti „Erasmus“ stipendiją.

Galbūt ilgesni mainai, kai studentas turi susirasti sau tinkama mokyklą, paruošti paraiškas, motyvaciją, išvažiuoti – ugdo studentų savarankiškumą, atsakomybę. Gyventi pusę metų kitoje kultūrinėje terpėje – tai yra gilesnė, labiau persmelkianti patirtis. Būtų šaunu, kad tokios programos nesubyrėtų, tačiau gerai, kad randasi ir trumpų modulių galimybės, įnešančios įvairovės.

Tarp tokių iniciatyvų ir nedidelė tradicija, kurią turėjome – užsienio festivalių lankymas, pavyzdžiui „Side Step“ Helsinkyje. Tai galimybė susitikti su Helsinkio mokyklos studentais, pamatyti nemažai spektaklių, dalyvauti pokalbiuose. Atsiranda bonding efektas, o edukacine prasme tai gera galimybė susipažinti su kitos šalies kolegomis, mokykla ir pačiu festivaliu. Yra galimybių pasikalbėti su festivalio vadovu apie tai, kaip formuojama festivalio programa, kaip skirtingai įvairios šalys žiūri į festivalio kuravimą. Norėtųsi, kad ateityje festivalių ir mokyklų geografija plėstųsi.

Akimirkos iš studentų kelionės į Helsinkio Side Step festivalį, LMTA archyvas.

Papasakokite plačiau apie tarptautinių dėstytojų programą, kurią įgyvendina LMTA?

Andrius Katinas: Stengiamės pakviesti skirtingų šalių, įvairaus amžiaus, disciplinų dėstytojus. Jie ne tik veda paskaitas, bet ir bendrauja, pasakoja apie savo kūrybines patirtis, spektaklius, parodo, kokia šokėjo karjera gali būti ilgaamžė, skirtinga, kintanti. Tuo pačiu studentams atsiranda galimybės pamatyti skirtingų mokyklų atstovus su skirtingais dėstymo metodais, santykiu su studentais ir su dėstoma medžiaga. Ir, galbūt, jeigu studentas atranda, kad tai jam artima, gali pradėti galvoti apie „Erasmus“ mainus būtent toje mokykloje.

Siekiame, kad semestro metu savaitei ar dviem turėtume keturis-penkis atvykstančius dėstytojus. Būtų šaunu turėti ir daugiau, bet kadangi mūsų programa nėra didelė, turime suderinti su savo įgyvendinamomis programomis bei vykstančiais procesais.

Edukacines programas rengia Lietuvos šokio informacijos centras, Lietuvoje vykstantys tarptautiniai festivaliai – organizuojami užsiėmimai, ne tik šokio disciplinos, bet ir šokio dramaturgams, kritikams ir pan. Kaip vertinate rinkoje esančias kitas tarptautiškumo galimybes studentams – mokytis, stebėti tarptautinius darbus ir pan.?

Andrius Katinas: Idealiu atveju, būtų labai šaunu, kad studijos būtų dar integralesnės ir jos įtrauktų tuos procesus, kuriuos minite, visa, kas vyksta mūsų lokalioje terpėje Vilniuje, Kaune. Turime rasti bendrus taškus su tuo, ką mes užsibrėžėme pasiekti per semestrą su tuo, ką siūlo laukas.

Pavyzdžiui, pernai galėjom leisti sau su studentais išvykti į „Auros“ festivalį Kaune pasižiūrėti spektaklius. Taip pat yra intencija, kad bent jau nuo trečio kurso studentai savanoriautų „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje Vilniuje.

Šokio spektaklis Paveikslas/Naujojo Baltijos šokio festivalis. Foto Donatas Ališauskas

Nors prie visko, ką laukas lokaliai siūlo, negalime prisijungti, tačiau tokių bendradarbiavimo programų, pusiau integruotų į studijas, pusiau neformalių – per savanoriavimą ar spektaklių stebėjimą, diskusijas, pokalbių moderavimą – reikėtų ieškoti ir ateityje.

Šiais metais diplomantai išbandė dar vieną naujovę – darbą su užsienio choreografais – pakvietėme juos statyti ar adaptuoti jau turimus darbus mūsų studentams. Žinoma, turime ir savo šalies įdomių choreografų, tačiau svarbu pasiūlyti įvairovę, kad studentai turėtų galimybę susipažinti su skirtingais kūrybos metodais. Tuo pačiu ir žiūrovas susipažįsta, kokie kūriniai pastatyti, kokie priėjimai prie meno kūrinių naudojami ir pan.

Praeitais metais studentų darbai buvo pristatyti tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje bei vieno didžiausių scenos meno festivalių Europoje „ConTempo“ programoje. Gal žinote, ar studentams buvo daug jaudulio būti festivalio dalimi? Kaip jie patys jautėsi tarptautiniame festivalių kontekste?

Andrius Katinas: „ConTempo“ programoje studentai turėjo kelis „Wreck“ (chor. Pietro Marullo, Italija) pasirodymus ir tuo pačiu metu tie patys studentai dalyvavo „Be kompanijos“ (Lietuva) darbe „Einu pirkti piano“. Keletui iš jų buvo velnioniškai intensyvus laikotarpis. Tai yra geras susipažinimas su profesiniu lauku. Aš manau, kad dalis iš jų pervargo ir po to tikrai reikėjo poilsio. Bet visi sakė, kad tai buvo gera praktika.

Tokio intensyvumo darbų rodymo mokslo įstaigoje negalima užtikrinti ir tuomet, kai studentas ateina į profesinį lauką ir susiduria su realybe, kuri kitokia nei šiltnamio sąlygos mokykloje, būna šokas. Kartais diskutuojama, kad studijos neturėtų atliepti profesinio lauko ir visos vadybinės mašinos orientavimosi į produktą, intensyvumą, efektyvumą, nes studijų tikslas yra visai kitoks. Bet vienaip ar kitaip, mes turime paruošti profesionalą laukui, o lauko sąlygos yra būtent tokios. Tad manau, kad patirtis „ConTempo“ buvo tikrai gera.

Galbūt ne kiekvieną vasarą, bet per keturis metus būtų gerai tokias situacijas, kurios parodytų, kiek reikia fizinių ir psichologinių resursų, ir kaip tuomet turime prižiūrėti save – suorganizuoti.

Bendradarbiaudami su festivaliais mes taip pat turime būti sąmoningi, kad padėtume jiems, o ne taptume našta. Galbūt reikėtų tam tikrų gairių iš festivalių, tačiau edukuoti studentus – ne jų užduotis, čia mūsų atsakomybė.

Šokio ekskursija Einu pirkti pieno/Tarptautinis scenos menų festivalis Contempo. Foto Martynas Plepys

Skelbiant tam tikras programas ar atvirus seminarus – vykstančias čia arba užsienyje – ar galima pastebėti, kuri sritis sulaukia daugiau susidomėjimo. Gal šokio technika ar studentai labiau domisi kontekstinėmis temomis – galbūt šokio dramaturgija, vadyba, tinklaveika ar pan.?

Andrius Katinas: Geras klausimas, nors sudėtinga atsakyti. Dažniausiai renkiesi tai, kame jautiesi saugiausias. Galbūt tinklaveikos, vaidybos ar dramaturgijos temose daugiau nežinomybės. Reikia daug drąsos arba suvokimo, kad man reikia to, ko nežinau. Labai daug priklauso nuo paties žmogaus mąstymo. Vieni eina ten, kur nežino, kiti eina ten, kur daugiau mažiau žino, ką gaus.

Tačiau tendencijų vienaip ar kitaip yra. Galbūt organizuojama daugiau kursų, susijusių su šokiu, kompozicija, improvizacija. Tad ten ir yra didesnis interesas. O su kursais, kurie apima vaidybos ar dramaturgijos temas, galbūt, reikėtų mūsų – dėstytojų – pagalbos: įvesti į kontekstą, turinį ir kodėl tai naudinga, reikalinga. Reikėtų padaryti įdirbį, kad studentai aktyviau dalyvautų.

Yra daugybė šiuolaikinio meno organizacijų, kurios vykdo skirtingas edukacines veiklas platesniame kontekste. Pavyzdžiui „Rupertas“, Šiuolaikinio meno centras. Viena vertus, galbūt šios veiklos artimesnės vizualiems menams, tačiau pas juos svečiuojasi live art arba performing art atstovai, kurie gali būti įdomūs bei naudingi ir mūsų studentams. Galbūt turime mažiau kontaktų šioje srityje, tačiau reikėtų stengtis eiti ir stebėti, kas yra už šokio ribų. Parodyti studentams, kad yra visos kitos meno formos, iš kurių galime skolintis, flirtuoti su jomis, konvertuoti žinias, praktikas. O tam, galbūt, reikėtų daugiau partnerių iš kitų sričių. Vilnius savo menine veikla yra labai turtingas ir intensyvus. Tad galimybių tikrai yra.

Ką duoda ir kuo svarbios šios tarptautinės patirtys, studentams ir dėstytojams?

Atsakymas būtų labai paprastas – tai plečia akiratį ir patirtis. Trumpalaikės tarptautinės patirtys leidžia susipažinti su viena ar kita mokykla, festivaliu, jose vyraujančiomis ugdymo ar meninėms tendencijoms. Ilgalaikės tarptautinės patirtys, tokios kaip „Erasmus“ studijų mainai, leidžia giliau pažvelgti į šių tendencijų kontekstą, priežastis. Labai dažnai tai būna patirtys, kurios radikaliai pakeičia savo veiklos suvokimą. Atsiranda daugiau sąmoningumo, savo meninės tapatybės įsivardijimo. Sukaupta patirtis yra integruojama į studijas, ar net į savo profesinės karjeros vizijas ir planavimą.

Šokio spektaklis Druska/Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Foto littlegazer

Ar galima pabandyti įvertinti mūsų Lietuvoje ruošiamų būsimų profesionalų pasirengimą tarptautinei rinkai, lyginant su kitų aukštųjų mokyklų Europoje ar bent jau mūsų regione?

Andrius Katinas: Labai, labai skirtingos terpės. Yra Šiaurės šalyse pavyzdžių, kuomet studentai nustojo vykdyti tarptautinę veiklą dėl ekologinių priežasčių – jie nebekeliauja niekur, kur nevažiuoja autobusas ar traukinys…

Neteko susimąstyti apie šią tarptautiškumo pusę…

Andrius Katinas: Jie tai daro iš ekologinių ir politinių įsitikinimų. Geriau važiuosime į kaimą, į kokią nors provinciją, bet nebenorime to globalaus culture market, kuris paremtas kapitalistinio verslo požiūri. Šis pokytis vyksta pastaruosius dešimt metų, o dabar tapo dar aktyvesnis.

Kalbant apie lietuvius: galbūt esame mažiau drąsūs… Pamenu ir save, kai ką tik baigus bakalaurą reikėjo formuluoti oficialų laišką festivalio vadovui… Bet kita vertus, ta laida, kuri baigė prieš porą metų – trys iš jų pasinaudojo „Erasmus“ praktikos stipendija, programa, kuri leidžia vienus metus po mokslų baigimo važiuoti atlikti praktiką į bet kurią trupę, teatrą ar kultūrinę organizaciją. Turime tris studentus, kurie išvyko ir visi trys puikiai naviguoja Italijoje, Belgijoje ir Švedijoje – susiranda partnerių, kolegų, pažįstamų tinklą ir aktyviai dirba. Iš aštuonių žmonių, kurie baigė – trys aktyviai veikia už Lietuvos ribų. Procentaliai žiūrint visai neblogai. Tai reiškia, kad pasitikėjimo ir kompetencijų yra veikti ne tik Lietuvos lygmenyje.

Kalbant apie tarptautiškumą ir drąsą – mūsų planuose yra šokio krypties magistrantūros programa, kurioje vienas iš alternatyvių modulių būtų organizuojamas bendradarbiaujant su Rygos ir Talino mokyklomis. Studentai kiekvieną semestrą išvyktų į skirtingą šalį dirbti su tos šalies pedagogais, susipažinti su tos šalies kultūrinių institucijų tinklais. Studentai ne tik galėtų reguliariai susitikti, užmegzti ryšius, ieškoti bendrų interesų ir temų, tuo pačiu tai būtų galimybė pristatyti skirtingų šalių kultūros lauką, kad vėliau, baigus studijas, nereikėtų visko pradėti nuo nulio. Tai gali pakeisti tarptautiškumo kompetencijas, kurios atsispindės lauke po kelių metų.

Ar per pastaruosius ketverius metus stebint tarptautines jūsų vadovaujamos katedros suteikiamas tarptautines galimybes, pastebite tam tikrą poveikį studentams, o gal net visam šokio laukui?

Tarptautinių veiklų poveikis studentams yra jaučiamas. Jie pradeda aiškiau suvokti vietinį ir tarptautinį kontekstą, jų panašumus ir skirtumus, pranašumus arba trūkumus. Taip pat jie pradeda geriau suvokti savo veiklos interesų ribas geografiniame kontekste. Dalis jų trokšta tarptautinės veiklos ir jaučia savo galimybes joje, dalis savo meninę tapatybę sieja su veiklomis čia – Lietuvoje.

Kalbėti apie poveikį laukui, manau dar yra anksti. Studentai baigę studijas dažniausia turi 3-jų metų pereinamąjį laikotarpį, kol pradeda aktyviai įsitraukti į profesinį lauką, randa savo prieigas ir terpę. Tad pokyčiai studijų programose profesiniame lauke pradės matytis po kelių metų.

Wreck spektaklis/Tarptautinis scenos menų festivalis Contempo. Foto Martynas Plepys

Jeigu jūs, dabartinis Andrius Katinas, matytumėte save studentą Andrių Katiną, kokį patarimą jam duotumėte?

Andrius Katinas: Nebijoti rizikuoti.

Pagalvojau mintyse, kad tai ir pasakysite…

Andrius Katinas: Kartais labai daug svarstome: verta-neverta, už ir prieš. Tačiau mes niekada nežinome, kokį langą ar duris tai gali atidaryti. Galbūt išvažiavus ir nepatiks, bet tu susipažinsi su žmonėmis, atsiras galimybių, kurių svarstydamas namuose tu negalėtum niekaip numatyti. Kad ir kaip fantazuotume, negalime numatyti, ką sutiksime prie kavos puodelio, kokiam afterparty ar preparty draugų draugas tave su kažkuo supažindins, su kuo užsimegs pokalbis, bendrumas. Dabar profesionaliai sakome, kad tai networkingas, bet neprofesionaliai, tai žmogiškieji santykiai, kuomet susipažįsti su žmogumi, kuris tave įkvepia, inspiruoja, su kuriuo gera kartu būti, gera dirbti. Ir kuo daugiau tokių turi, tuo daugiau atsiranda galimybių susikurti tokias įdomias ir vertingas darbo terpes, kurios tave maitina. Tad patarimas sau (ir kitiems) – nebijoti rizikuoti.

Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau