Trys nauji filmai apie šiuolaikinio šokio šokėjus kovo vidury buvo parodyti kol kas tik Vilniaus ir Kauno žiūrovams, bet jų atsiradimas liudija, kad Lietuvos šokio informacijos centras (LŠIC) tęsia savo darbus ne tik scenoje, bet ir ekrane. Greta LŠIC prodiusuoti tokio žanro filmus ėmėsi ir kitos scenos meno organizacijos – „Meno ir mokslo laboratorija“ ir „Be kompanijos“. Artimiausios filmų „Atsinešiau su savimi“, „Airos šokis“ ir „Šokis tėčiui“ peržiūros numatytos balandžio 29 d., Mo muziejuje. Visi trys filmai nepanašūs į tai, kas iki šiol lietuvių ekrane buvo kuriama apie šokėjus ir choreografus. Vadinasi, ieškoma naujų kalbėjimo apie šokį būdų ir tai yra didžioji premjerų vertybė.
Filmų premjerų vakaras Skalvijos kino teatre. Gintarės Žaltauskaitės nuotr.
Kas atsinešta į ekraną
Iš šokėjų kilęs kino režisierius ir operatorius Marius Paplauskas yra sukūręs tris šokio filmus, ekrane interpretuodamas darbus, sukurtus scenoje, be to – nemažai bendradarbiavęs su Lietuvos šokio informacijos centru, padėdamas įamžinti šokio kūrėjus. Ankstesni pusvalandiniai kino portretai tilpo į visai serijai nustatytą formą: tamsiame fone pasodintas kūrėjas prisistato ir pasakoja apie save, parodomi ir jo kūriniai – ištraukos iš spektaklių, repeticijų. Mariaus Paplausko naujausio filmo „Atsinešiau su savimi“ herojais tapo Airida, Agnietė ir Mantas. Be pavardžių, paslaptis išlaikoma iki finalinių titrų. Nors, turint omenyje, kad šokio filmus žiūri daugiausiai šokio bendruomenė ir jų meno gerbėjai – anokios čia paslaptys, visi pažįstami.
Tad štai – tų pažįstamų ir atpažįstamų šokio kūrėjų psichologiniai portretai. Režisierius susikoncentravo į tai, kas jo herojų išgyventa ir iki šiol veikia, graužia, iki ašarų. Tėtės savižudybė, tėvų alkoholizmas ir abejingumas, vyresnėlės sesutės žūtis pasąmonėje užsiliko ir tebekankina. Galbūt net diktuoja judesį.
Ilgo metro filme kiekvienam šokėjui skiriama maždaug po dvi dešimtis minučių. Atsivėrimui. Buičiai, t. y. namų interjerams. Profesinei veiklai. Turbūt tai, kas iš Airidos, Agnietės ir Manto girdima, vadinasi sielos apnuoginimu. Turbūt dėl to Mariaus Paplausko filme jie ir fiziškai apsinuogina: maudosi upėje, rengiasi miegamajame, prausiasi duše. Pats filmuojantis Paplauskas nėra vujaristas, vaizdas pakankamai subtilus. To negali pasakyti apie traumų perteikimą filme, čia pasitikėjimo žiūrovų supratingumu režisieriui pritrūksta, jis, kaip sakoma, spaudžia pedalą – dar skausmo, dar padraskykit savo žaizdas, apsiverkit iki pasikūkčiojimo, ir būtinai stambiu planu. Tema ne tiek plėtojama, kiek plečiama ir pildoma detalėmis, pasakojimas sukasi vietoje, filmo minutės prailgsta.
Ar lengva viešai išsakyti tai, kas jautriausia? („Ne, negaliu“, – kiek anksčiau yra sakiusi Airida Gudaitė Mariaus Paplausko kurtame filme apie „Low Air“.) Kaip tik neseniai Lietuvos kino ekranuose dokumentiniame filme sportininkė Rose Namajunas atvirai pasakojo ne tik apie savo pergales, bet ir apie vaikystės išgyvenimus, kai buvo seksualiai išnaudojama patėvio („Rose Namajunas: aš esu čempionė“). Kaip tik šių metų „Kino pavasario“ programoje rodytas filmas „Tiek grožio, tiek skausmo“ apie fotomenininkę Nan Goldin – o, kiek ten išpasakota šiurpių patyrimų! Tėvų abejingumas, sesers savižudybė, narkotikai, viešnamis, smurtas… Toks atvirumas ir vienai, ir kitai herojei kainuoja nemažai, todėl ir jų kalbėjimas – punktyrais, pauzėmis… Nes ne viską įmanoma ar norisi ištarti, vadinasi – ir susigrąžinti.
Niekas negali išmatuoti patirto skausmo dydžio ar svorio. Kiekvienam jis didžiausias. Bet mes kalbame apie kino kūrinius ir apie skausmą, papasakotą būtent dokumentiniame kine, o ne, tarkime, psichologo kabinete ar grupinėje terapijoje. Skiriasi tokių atviravimų tikslai. Terapijoje žmonės kalba, kad su savo jausmais dirbtų, o ne būtų jų toliau slegiami. Filme kitaip: kas gyvenime buvo ar tebėra skausmas, ekrane tampa kūrinio dalimi, portreto štrichu, vadinasi – charakterizuoja herojų, įsiterpia į jo kuriamo meno suvokimą, yra interpretuojamas, iš ekrano persikelia atgal į gyvenimą, bet tai jau žiūrovų gyvenimai. Su tuo, kas ekrane papasakota, dirba žiūrovai. Ir taip iki begalybės, nes pasidalinta viešai.
Šiurkštoka Agnietės Lisičkinaitės vaikystės patirtis filme „Atsinešiau su savimi“ nuskamba panašiai kaip įsitikinimų tezės, surašytos plakatuose jos spektaklyje apie protestus – tiesiai šviesiai. Tokį kalbėjimą ir suvoki kaip menininkės asmenybės atspalvį, tuo labiau, kad ji pati save pristato kaip maištininkę nuo mažens, o maištas nėra nei atsargumas, nei paslaptis. Epizode su močiute Agnietė pasakoja jai norinti dar vieno filmo – su ja, kuri į jų šeimą pirmoji atnešė šokį. Akivaizdūs kartų skirtumai: narsi, deklaratyvi dabarties maištininkė ir santūri, užsisklendusi, visai kitokius laikus išgyvenusi jos močiutė.
Filmų premjerų vakaras Skalvijos kino teatre. Gintarės Žaltauskaitės nuotr.
Airidos Gudaitės ir Manto Stabačinsko psichologiniai portretai yra paslaptingesni ir dėl to atrodo turtingesni. Airidos monologai ir judesys gamtoje, prisiminimai apie tėtę ir kelionė namo derinami su repeticijomis, kur Airida dirba su paaugliais, kalbasi su jais, ir per tokį sugretinimą pati šokėja atsiskleidžia kaip visiškai atvira ir vis dėlto nepažini, pati jautri kaip paauglė ir stipri, pasitikinti kaip profesionalė. Mantas, kurio kiekvienas judesys yra šokis, linkęs nusisukti, kai prisimena apie sesę, betgi nušvinta, radęs paauglystės dienoraščius ir kaip tik tą vietą juose, kai jis patyrė svajonės išsipildymą – nuėjo šokti, radęs skelbimą. Manto pasakojimas ir judėjimas filme yra ištisas šokis, o jo darbas su neįgaliaisiais įmontuojamas tik kaip faktas. Lygiai kaip ir jo paties šokis scenoje – tik užuomina. Bet su visais filmo herojais taip pasielgta. Koks patirtų psichologinių traumų ryšys su kūryba? Klausimas lieka nepaliestas. Arba – paliktas kaip darbas kolegų ir žiūrovų fantazijai.
Du šokėjų fragmentai
Du trumpi naujosios programos filmai susiję su šokėja ir choreografe Greta Grinevičiūte. „Airos šokį“ ji režisavo, o Marijos Kavtaradzės „Šokyje tėčiui“ tapo heroje.
Grinevičiūtė sukūrė atvirai eksperimentinį filmą, turint omenyje, kad „eksperimentinis“ reiškia „negalutinį“. „Airos šokiui“ režisierė pasirinko skelti ekraną vertikaliai ir beveik visas 16 minučių rodyti du vaizdus, kurių organizavimo sistema nesiduoda nuspėjama. Ar visada kairioji ekrano dalis susijusi su dešiniąja? Ar viena pusė iliustruoja tai, apie ką kitoje užsimenama? Abu vaizdai ginčijasi? Jie yra tiesiog vaizdai apie Airą?
Ištrauka iš filmo „Airos šokis“
Gretos herojė, jos mokytoja choreografė Aira Naginevičiūtė kalba frazių nuotrupomis, jos replikų dalys filme iššifruotos ir sinchroniškai pateiktos subtitrais. Ir girdėti, ir matyti, kad Airos sakiniai – tarsi kažkam pasakotų istorijų fragmentų atgarsiai. Grinevičiūtės filmo stilius, jo kino kalba atitinka Naginevičiūtės kalbėjimo būdą. Blyksteli kūrinių ar atskirų judesių vaizdai, pasigirsta faktų užuominos, pokalbių nuotrupos. Abi ekrano dalys žeria pluoštą detalių Airos asmenybės ir jos šokio ir šokėjų, jos išgyventų kūrybos etapų dėlionėms. Susidėlios, kas pažįsta Airą, jos šokėjus ir šokėjas, jos spektaklius ir tų spektaklių judesius. Kas nepažįsta, liks suglumęs, alkanas, trokštantis. Nors, turint omenyje, kad šokio filmus žiūri šokio bendruomenė ir šokio gerbėjai…
Kino režisierė Marija Kavtaradzė savo 9 minučių „Šokiu tėčiui“ sukuria Gretos Grinevičiūtės spektaklio „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ paralelinę realybę, kuri įkvėpė Gretos spektaklį, pradėjusį visą trilogiją („Šokis skalbimo mašinai ir mamai“, „Šokis objektui ir vaikui“). Filmo realybėje – tikrasis Gretos gyvenimas, jos tėtis, jų santykis, švelniai nufilmuotas Vytauto Katkaus.
Tėtis ir dukra parūko kieme, jie tuoj išsiskirs ilgesniam laikui. Tėtis pamoko dukrą vairuoti. Dukra pasiūlo „į mano stichiją“, ir iškilmingą kostiumą vilkintis tėtis miško take lūkuriuoja, kol duktė artistė pasirengs. Jis pamatys dukros šokį, netgi sudalyvaus jame, berdamas blizgučius, po to valydamas juos nuo dukros veido. Jis rūpestingai užklos dukrą, kad nesušaltų, o dukra sapnuos jų abiejų šokį ir suksis pajūry, apsigobusi blizgiu spektaklio apsiaustu. Dulkių siurblys tėčio rankose irgi turi savo funkciją.
Ištrauka iš filmo „Šokiu tėčiui“
Greta Grinevičiūtė ir Erikas Grinevičius filmuojami veiksmo metu, vadinasi, abu užimti ir tai leidžia nepozuoti, nors nepozavimo išvengti neišeina. Galbūt taip nutinka dėl to, kad viskas, iš ko sudėtas šis filmas, yra Gretos stichija – ir namai, ir šokis, ir filmavimas. Jos tėtis, savo aplinkoje stebimas filmavimo kameros, neatrodo itin jaukiai besijaučiantis, tarsi koks svetimas būtų pas jį užklydęs. O Greta, bendraudama su artimu mylimu žmogumi, nepamiršta, kad tuo metu iš tiesų ji dirba kino kamerai.
Čia nuotaikos filmas, dviejų retai besimatančių artimų žmonių pabuvimas kartu. Ir ta reto pasimatymo, trumpo brangaus buvimo kartu nuotaika išlieka po seanso. Filmo jausmo nepaleisi taip lengvai, kaip kažkada tėtis paleido Gretos išsvajotą balionėlį, pažįstamą iš spektaklio. Tiesiog filmas pats nepaleis savo žiūrovo.
Filmų premjerų vakaras Kauno menininkų namuose. Gintarės Žaltauskaitės nuotr.
Kaip šokio kiną pasiekti
Filmai apie šokėjus ir šokio filmai dar gana reti lietuviškame ekrane. Lengva jų kalbos nesuprasti, iš jų norėti kažko labiau įprasto arba paprasčiausiai atmesti kaip „neaišku ką“, o ne įsižiūrėti, ką stengiasi parodyti režisieriai. Naujieji trys kino kūriniai smarkiai skiriasi tarpusavyje ir sukurti nesidairant į pripažintus modelius, įprastus formatus. Gal kažkam norėtųsi, kad visi jie būtų tvarkingai informatyvūs, enciklopediniai ir edukaciniai. O jie yra laisvi nuo tokių lūkesčių. Ar šokio menui tai gerai – diskusijų tema. Bent jau apie kiekvieną ir trijų naujųjų filmų įdomu diskutuoti, ir tos diskusijos gali tęstis (gal ir tęsiasi) be galo, be krašto.
Tačiau vieną lūkestį vis dėlto vertėtų įkūnyti: sukurti platformą, kur lietuviški šokio filmai ir filmai apie šokėjus būtų pasiekiami žiūrovams viešai. Nes yra ką matyti ir yra apie ką ginčytis. LŠIC prodiusuoti filmai, pavyzdžiui, gyvena čia.