Kai festivalyje „Naujasis Baltijos šokis’23“ po Catherine Gaudet šiuolaikinio šokio spektaklio „The Pretty Things“ (Kanada) visi kaip susitarę ėmė kalbėti, kad spektaklis – apie mus, įsuktus į skubėjimą ir iš jo nebegalinčius ištrūkti, o ištrūkus atrodančius keistai, jaučiau didelį pasipriešinimą. Šįkart man mažiausiai norėjosi vesti „ką reiškia spektaklis pagal proto koncepcijas“ dienoraštį – nes šis kūrinys turi būti žiūrimas kūnu: čia kaip reta aktyvuojasi kinestetinė empatija. Ir jei tikrai leidiesi į kelionę su penkiais šokėjais ir jų galūnėmis, prakaitu, nuovargiu, tą akimirką, kai viskas sustoja, tave – tiesiog paprastą žiūrovą – ištinka tokio lygio palengvėjimas, lyg pats būtum sustojęs po maratono. Šią sekundę, žiūrėdamas į juos, jauti totalų fiziškai suvokiamą susietumą: lyg visa spektaklio erdvė – ir žiūrovai, ir šokėjai, ir garsinis takelis, net visi paviršiai – kvėpuotų sinchroniškai.
Donato Ališausko nuotraukos
Anot Dee Reynold, „kinestetinė empatija susijusi veikiau su poveikiu nei su emocija; <…> ji laikytina įkūnytu intensyvumu“*. Iš tiesų spektaklyje „The Pretty Things“ beveik nekilo emocijų – tolydžio kilo tik raumenų tonusas ir įtampa venose. Kinestetinės empatijos teorijoje taip pat kalbama apie santykį su objektu – fenomeną, „kai objektas prasiskverbia į mus ir lieka mumyse, bent jau fantazijos forma“**, t. y. tam tikra prasme apie mąstančio šokėjo kūno integravimąsi į žiūrovo kūną. Taip „The Pretty Things“, kūrinys, tyrinėjantis autentiško žmogiško judesio tapsmą mechanizuotu ir begaliniu, atjungia daugeliui įprastas estetinio gėrėjimosi ar emocinio žavėjimosi kategorijas, ir eina į žiūrovą tiesiogiai per odą, kaulus, sąnarius, fascijas. Ir jei iš pradžių žiūroviškas lūkestis patirti istoriją ar santykį dar sukuria pasipriešinimą prieš akis vykstančiam repetityviam judesiui, ilgainiui pajunti: nebesipriešini. Atsiduodi.
Penki šokėjai, dėvintys puskojines ir prigludusius pastelinių spalvų triko tipo kombinezonus, nieko neslepia: rodosi, jų drabužis sukurtas taip, kad eliminuotų net mažiausią trintį su oru bei aplinka ir leistų eksponuoti kūną, lašelis po lašelio tamsiomis dėmėmis ryškėjantį prakaitą. Pradėję po vieną nuo begales kartų kartojamų nedidelių gestų, ilgainiui jie sueina į vieną tiesę ir nuolat sukdamiesi aplink savo ašį ir taip pat – apie tiesės ašį – be paliovos juda. Kartais po vieną ar keliese šūkčioja skaičius, kartais drauge užniūniuoja neapvaldytą ir vis grubesnį „Twinkle twinkle little star“. Beje, tai – vaikiška dainelė, kurioje irgi be galo kartojami tie patys keli žodžiai.
Amžino tęsimosi jausmą stiprina Antoine Berthiaume muzika, kurioje vokalas visą laiką laviruoja tarp trijų natų, o instrumentuotė – tarp trijų tonacijų. Ir žodžių muzikoje nedaug – beveik tik tum tum. Viskas šiame kūrinyje – tai elementarios schemos ir lėtas, nesustabdomas augimas, kurio greitis nekinta, bet plečiasi vidinė kokybė ir judesio smarkumas. Galiausiai meditatyvus muzikinis audinys išauga iki roko, tada – metalo, užgriūnančio būgnais, o choreografija pasiekia tokį intensyvumą, apie kokį sporto treniruotėse sakoma: „liko dešimt sekundžių, atiduok, ką gali“. Rodos, jie jau viską atidavė – o vis tiek pereina į savo paskutinių minučių kulminaciją, ir judesį papildo jau beveik rėkiamai niūniuojamu „Twinkle twinkle little star“. Šiomis akimirkomis, būdamas žiūrovu, jau gaudai kvapą ir beveik griūni iš šokėjų nuovargio.
Ypatingą poveikį padaro spektaklio pabaigos sumanymas užbaigti muziką, bet neužbaigti judesio – leisti jam dar šiek tiek prasitęsti: likę be palaikančio fono, išryškėja patys kūnai, lyg jau būtų pamiršę, kad tai spektaklis, kad jie juda pagal muziką, ir kad tai viso labo yra kruopščiai į juos inkrustuota choreografija – rodos, lyg šitie kūnai taip gyvena savo gyvenimą, kurį kažkas tiesiog ėmė ir sunešė į sceną.
„The Pretty Things“ – ne apie mus, o apie juos, įsuktus į judėjimą ir iš jo nebegalinčius ištrūkti, o ištrūkus atrodančius keistai. Tų ištrūkimų spektaklyje – vos keletas, bet jie ypač ryškiai matosi ir beveik supurto – štai staiga tiesė nustoja suktis aplink savo ašį, arba kas nors akimirkai labai ryškiai iškrinta iš bendro piešinio, arba staiga visi nurimsta ir juda tik vos vos, maža amplitude, arba visą pasirodymą nedemonstravę jokio ryšio ūmai ima vienas kitą liesti, braukti plaštakomis per šlaunis ar pilvus. Čia lyg trumpam kyšteli nosį žmogiškas pavidalas, ne tik be trukdžių besisukantis, bet ir užstringantis, užsimanantis kito žmogiško pavidalo, atpalaiduojantis raumenis, nusipurtantis. Tokioje hipnotiškoje choreografinėje estetikoje kiekvienas mažas kažkas naujo tam tikra prasme šokiruoja. Tai – ypatingas gebėjimas įvesti auditoriją į kone transą ir tada netikėtai užpilti šaltu dušu – pasukti plaštaką į kitą pusę. Gal tai ir yra šio spektaklio the pretty things?
Stebint tokį niekada nesustosiu kūrinį, daugiausiai kartų kyla paprastas klausimas: kaip jie viską atsimena? Kaip nepameta skaičiaus? Kaip atsispiria nuo muzikos, kuri visada tik tum tum? Bet dar labiau visą spektaklį negaliu nusikratyti svarstymo, kaip visas šis niekada nesustosiu atrodytų miesto erdvėse, aikštėse, sankryžose, gatvėse, skveruose ar net prekybos centruose, pro šalį panašiais tempais skubant skubriems miestiečiams: kurie tada atrodytų keistai sustoję? Kaip tada sluoksniuotųsi pasaulio tempai? Ir ką tada vadintume the pretty things? Tą žmogų, kuris sustojo pasižiūrėti pasaulio? Ar tą šokėją, kuris savo nenutrūkstamu šokiu tą pasaulį sustabdė?
* Kinestetic Empathy in Creative and Cultural Practice. Ed. Dee Reynolds and Matthew Reason. Bristol: Intellect Books, 2012, p. 84.
** Dictionnaire de la psychanalyse. Paris: Larousse, 1998, p. 191.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.