I am flesh I am flesh…
Amadeus Audio jaguar seat
A moist beautiful beat
Thumps hard
Testosterone and cortisol fuel the grinning mouth
Where girls do fall night air does shout.[1]
Čia daug agresijos, nesaugumo, priešiškumo, keiksmų ir skreplių, šauksmo ir atgrasaus juoko, užsikabinėjimų ir neišpasakyto naivumo. Čia jokio vidurio ar pereinamų spalvų bei jausmų; viskas tiršta ir reakcinga; džiugesys ir neviltis, nepamatuotas pasitikėjimas arba neužtikrintumas. Čia, Šiaurės Airijoje, tau reikia spjaudytis arba būsi apspjautas…
Pirmą kartą išvydus 2018 m. Naujojo Baltijos šokio programoje norėjau viską apie ją sužinoti, pamatyti, skelbti ir visiems rodyti koookiooo(!) autentiškumo ši kūrėja. Kalbu apie Oona Doherty, į Vilnių sugrįžusią po penkerių metų ir šiemet Naujojo Baltijos festivalyje parodžiusią du savo darbus: monospektaklį „Hope Hunt“ ir didesnio masto „Navy Blue“.
Oona – savotiška pankė, išlendanti už normos ribų ir nesutinkanti atgailauti. Baisiai tikra ir drąsi, savotiškai naivi bet su pozicija, atvira ir įkyri, poetiška ir stačiokiška kaip ir jos šokis: aštriabriaunis, smelkiantis, geluoniškas. Šiame tekste – apie spektaklį „Hope Hunt“[2] ir Oonos šokio tikrovę.
Oona Doherty, 2018 metais Naujojo Baltijos šokio festivalyje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
I dalis. Ant asfalto
Į Menų spaustuvės kiemelį įsuka garsiai sūbuojantis automobilis. Vienas langas daužtas, užlipintas juoda plėvele. Lėtai iš automobilio išlipa vyras, veria bagažinę, iš jos ant asfalto iškrenta ji. Treningai. Kedai. Tvirtai surišti plaukai. Ant žemės ilgai neužsiguli. Bando savo santykį su žiūrovu: „šoka“ į akį, slankioja tarp žiūrinčiųjų. Judesio variacijos dinamiškos, tai ir savęs pristatymas, ir „ribų pasitikrinimas“. Vyras automobilyje. Paspaudė gazą, gaudžiančiu automobilio sūbu išrūko iš kiemelio, palikęs ją vieną: vieną prieš kitus, prieš publiką, vieną atstovėti. Ji stumia žiūrovus į salę tai drąsiai, tai kiek prigesintai šūkauja miniai prikimusiu get in there… Salėje tamsu: sumestų, nebenaudojamų daiktų kampas (konteineris, dviratis, polietileno skiautė), vienas kūnas scenoje (jos kūnas), žiūrovas. Šis kūnas likusį pusvalandį salės juodumą užpildys, trikdys, provokuos. Pasidalins į du etapus: mėlyną ir baltą. Nurims ir atsivers tik baltumoje.
Visa mano žinojimo apie Ooną pradžia ir buvo tuomet, 2018 m. festivalyje išvystas jos pasirodymas „Hope Hunt“. Tuomet jį atliko pati kūrėja. Beje, tai pats pirmasis jos darbas, kuris iškart tapo plačiai pastebėtu kūrybiniu proveržiu ir už Europos ribų. Iki šiol „Hope Hunt“ (pilnas pavadinimas „Hope Hunt & The Ascension Into Lazarus“, 2015) Oona įvardija kaip savo mylimiausią darbą. Po penkerių metų kūrinys į festivalį sugrįžo, tačiau jį atliko kita šokėja Sati Veyrunes (ją galėjome pamatyti ir kitame Vilniuje rodytame darbe „Navy Blue“).
Donato Ališausko nuotraukos
Oona – unikalios šokio kalbos autorė: čia juntama didžiulė gatvės šokių įtaka, tačiau kažkuriai vienai šokio srovei ji nepasiduoda, pati sukuria autentišką savo judesio balsą tarsi gerą montažą: pritaiko tai, kas šioje situacijoje jai reikalinga, ir atmeta tai, ko reikalautų kanonas. Taisyklės – not in Oona‘s world. Štai kad ir socialinių klausimų grynuolis gatvės šokis Oonos sistemoje iškeliamas į kitą lygmenį. Oona tokius klausimus, gerai suvirusius ir išmirkytus iš savęs išspjauna, ji stebėtojui rodo how the things are there. Šiame spektaklyje – be siūlymų, be sprendimo, be nuomonės brukimo. Žiūrėk ir spręsk pats, jei tau skauda. Ar skauda?
II dalis. Mėlynasis treningas. Netausojant
„Hope Hunt“ dėmesio centre – darbininkai vyrai, tačiau Oona juos identifikuoti judesiu nusprendžia pati arba tai atliepia kitos šokėjos moterys (šį monospektaklį dar pakaitomis atlieka šokėjos Sandrine Lescourant aka Mufasa arba šį kartą Vilniuje ir pasirodžiusi Sati Veyrunes). Skirtinga šių šokėjų fiziologija bei emocinis spektras. Dar iš pirmojo rodymo atmintyje įsirėžusi pati Oona spektaklyje buvo linkusi formuoti nuožmių, drąsių, kartais pasimetusių, tačiau dažniau visa žinančių, personažų su nuomone variacijas, o ką tik matytame „Hope Hunt“ šokėja Sati Veyrunes balansuoja tarp beveik komiško, infantilaus ir kieto vietinio bachuriuko[3]. Tokio, kuris tau draugiškai mirktels akį ir su plačia šypsena sakys: „labuka, ką tu?“, o čia pat neturint cigariuko ar kiek tais centų pasiūlys į liurlį, arba geresniu atveju, valinti kur tikrai nenorėtum.
Oona tyrinėja šių vyrų elgseną – tiek esančius šalia jos, Šiaurės Airijoje, tiek Europoje (spektaklyje įpinami ir prancūziški bei vokiški atitikmenys, jų kalbomis naudojami žargonai). Panašus atitikmuo iki skausmo žinomas ir Lietuvoje, tai vietinis marozas: kitaip forsas, gezas, ypač vyravęs pirmuosius du dešimtmečius po Nepriklausomybės atgavimo: sportinė apranga, būtinai dviejų paloskių (kietesni ir tris susiorganizuodavo) treninginės kelnės, ant kaklo – masyvi auksinė arba sidabrinė grandinėlė (ką ten grandinėlė, visa grandinė!), sportiniai batai, automobilis būtinai su sūbu, ir daug jame kimarinimo. Čia daug alkoholio ir „rimtesnių“ apsinešimo priemonių. Daug agresyvumo ir emocinės nejautros.
Darbininkų klasės tapatybės tyrinėjimas plėtojasi ir keliuose tolimesniuose Oonos darbuose: pvz. „Hard to be soft: A Belfast Prayer” (2017)[4] bei ką tik rodytame „Navy Blue“ (2022). Sunku su tokia tema apsilenkti, kai gyveni Šiaurės Airijoje, kur atrodo, net aprūkusios miesto plytos sugėrusios religinio susipriešinimo iki atviros neapykantos ir didžiosios masės – darbininkų klasės sąmonę. „Negaliu išspręsti Šiaurės Airijos“, – yra sakiusi Oona. Ne viename darbe savo šokėjus ji įvelka į mėlynus treningus ar uniformas. Mėlyna – darbo liaudies spalva; fabrikų uniformų ir automobilių meistrų. Mėlynuoju treningu apvilkta ir šokėja Sati Veyrunes.
Oona pribloškiančia jėga žiūrovą stveria už gerklės: akių neatitraukiantis judesys įelektrinamas socialiniu krūviu ir meistriška aktoryste – visa tai it viesulas įsuka į Oonos atidžiai sukonstruotą pasaulį. Per buitinę kalbą, tiksliai atkartotą koncentruotą darbininkų elgseną tarsi nuo kokios apšiurusios sienos gramdomi dažų sluoksniai, lukštenasi visa šios klasės ideologija: viena po kitos besimainančios spalvos gilyn ir dar gilyn iki esmės. Čia surūdiję, nešvaru, dvokia, nepatogu, tiesmuka. Keiksmažodžių ir duženų eilės, šiukšlių ir smūgių krūvos, sužeisti kūnai ir užgautos emocijos… Oonos socialinis ir politinis angažuotumas tvyro ore.
Oona kuria savotišką odę kasdienybei tų, kurie, pasak jos, yra laimėtojai, jau vien dėl to, kad išgyveno dieną. Todėl reikia trankiai, dužiai švęsti. Kvatotis pilna burna, svaigintis iki nesvarių kūnų, mylėtis ant užpakalinių automobilio sėdynių ir rėkti, rėkti, rėkti! Netausojant savęs, netaupant. Išklykti viską! Kada, jei ne dabar? „Hop“, – juodoje scenoje taria vienas iš tų šimtų vyrukų, įsipatoginusių Sati Veyrunes kūne; kartoja vis, jau bene rėkia. Čia svarbi žodžių tartis, atgarsių žaismas, kartotė, jų kismas. Pradėtas garsas išsiplėtoja iki vieno žodžio ar frazės, garsas kinta, žodžio reikšmė mainosi su juo. „Hoooope“, – neužilgo pasigirsta. Ji/jis šaukia, purtosi, kūnas gūžiasi, veidas deformuojasi, primindamas nepatrauklius, išpurtusiomis nosimis ir išplaukiusiomis linijomis Bacon‘o[5] portretus. „Hooooome!“, – lyg užstrigęs jau bene klykia. Kartoti darosi kankinančiai sunku, tačiau negalima sustoti: reikia visus šiuos įsitikinimus išrėkti. Stovėti tvirtai, nors čia pat kurtinanti sirena gaudžia, provokuoja bėgti šalin… Garsas ir žodis padeda aiškintis santykius: išlaikyti savo poziciją, apginti arba užsipulti. Garsas užstringa. Kaip judesys. Kartojasi, menksta ir plečiasi. Daug jo etapų ir pasikartojimų: hop – hope – home – I am – a man…
III dalis. Balta šviesa
Yra trumpa scena, kai salėje šviesos užgęsta. Mėlynasis šokėjos treningas persivelkamas į baltą. Paties ritualo žiūrovas nemato, šokėją iš juodumos ištraukia balta šviesa. Ji guli baltu kostiumu ant žemės. Galbūt tai buvo trumpas atsijungimas po smūgių. Galbūt prisikėlimas iš mirties, o gal… buvimas mirtyje.
Juodojoje salėje šokėjos kūnas mainosi, reakcingai klumpa ir krenta, susižeidžia ir stiebiasi aukštyn, atskleisdamas visą spektrą charakterių ir situacijų. Kūnas čia – mėsa (I am flesh, I am flesh!), tiesiogine ir perkeltine prasme pergyvenantis traumą savaip: ekstazės apimtas kūnas sklandys erdvėje, apkvaišęs kūnas krisdamas sulėtės, šūvio ar smūgio sužalotas kūnas mesis atgal, grupuotės užpultas kūnas blaškysis tarp stumdymų ir kumščių, mėtysis, kol bus nublokštas ant grindinio, spardytas, o gal kaip tik smūgio išvengęs… Šis kūnas su laiku gūšis. Po to nurims ir atsivers. Baltumoje.
Teko matyti pandeminį „Hope Hunt“ produktą: Oonos Doherty ir fotografo bei kino kūrėjo Lucca Truffarelli filmą, kuriame jungiama „Hope Hunt & The Ascension Into Lazarus“ bei sudaužytų automobilių video instaliacija[6] . Filme kamera padeda šokėjui atskleisti judesį, būtent antroji „Hope Hunt“ dalis scenoje, kurią Oona ir pavadino „The Ascension Into Lazarus“ čia kartojasi per du šokėjus (Ryan O‘Neill ir Sati Veyrunes), kurie, filmui skylant į dvi dalis, apsimaino vaidmenimis. Įdomu tai, kad video formate pirmą kartą darbininko vyro tapatybę atskleidė ir šokėjas vyras. Spektaklyje neįmanoma žvelgti tik į judesį, čia itin daug socialinės iškrovos, judesys ją padeda atliepti, tačiau judesys čia yra vienas iš dedamųjų, spektaklyje kur kas svarbiau nei video darbe pats temos kontekstas.
Spektaklio pavadinimas tyliai užsimena, kad kažkur čia vyksta vilties medžioklė. Kažkur čia įvyks pakilimas iki Lozoriaus. Teologiškai Lozoriaus prikėlimas iš numirusiųjų traktuojamas kaip besiartinančios Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo įžanga. Kiek tokių prisikėlimų yra galimi pasaulyje, kuriame akies už akį nepakanka, o kito skruosto atsukimas tolygus nebūčiai? Tačiau viltis yra. Už kiekvieno susidūrimo su kitu, kiekvieno kampo ir kiekvienos dienos. Vadinas, švęsti. Vadinas, kvatotis pilna burna, svaigintis iki apsunkusių kūnų, mylėtis ant užpakalinių automobilio sėdynių ir rėkti, rėkti, rėkti! Netausojant savęs, netaupant. Išklykti viską!
Kada, jei ne dabar?
[1] Spektaklio ir filmo „Hope Hunt” eilės, skambančios pačioje kūrinio pradžioje.
[2] Pilnas spektaklio pavadinimas – „Hope Hunt & The Ascension Into Lazarus“, šiame festivalyje pristatytas sutrumpintu pavadinimu.
[3] Įdomu, kad nepaisant dažnai eksponuojamo agresyvumo šio tipo kalboje ypač būdingas žodžių sumažybinimas.
[4] Iš esmės šis darbas yra „Hope Hunt“ išplėtojimas bei pratęsimas, pasitelkiant daugiau priemonių atskleisti Belfasto identitetą.
[5] Turiu omenyje britų tapytojo Francis Bacon darbus.
[6] Avarijos, paskutinių minučių prieš mirtį tema įpinta jos kitame darbe „Hard To Be Soft“.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.