Įdomu, kaip kartais atskirai pamatyti ar patirti dalykai susigretina, papildo vienas kitą, bendrauja ir nebesugrįžta į savo pradinę būseną, pavyzdžiui, į atskirą kūrinį. Kartais juos suvienija spalva, forma, kartais emocija.
Tą savaitgalį paskutines (bet ne mažiausias!) patirtis savo žiūrovams dalino Naujasis Baltijos šokis, šalia architektūriniais takais vyko „Open House Vilnius“ (jame, pavyzdžiui, galėjome pamatyti solinį šokio menininkės Anos Marijos Adomaitytės darbą „workpiece“), o muzikos ir teatro mylėtojai tyrinėjo šių sričių grando Heinerio Goebbels‘o audiovizualinę instaliaciją ir jo kūrybai skirtą koncertą.
Nebenaudojamose Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios patalpose Goebbels‘as nusprendė leisti video projekciją, kurioje – tamsiai mėlynai apšviesta ganosi avių banda. Ją „prižiūri“ viršuje skraidantis dirižablis. Suka ratus virš avių ir tarsi koks aukščiausiasis stebi savąsias. Avys į dirižablį nėra linkusios kreipti dėmesio, joms įdomiau tęsti savo bandos kasdienybę, tačiau palikime juos kurį laiką čia, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios patalpose.
Tas intensyvus savaitgalis baigėsi Lietuvos Nacionalinio dramos teatro Naujojoje salėje, kur buvo parodytas NBŠ uždarymo spektaklis – Oonos Doherty „Navy Blue“. Oona – tikra šokio maištininkė, šokiu atvirai kelianti socialinius ar politinius klausimus. Vos prieš pora dienų NBŠ buvo dar kartą parodytas jos pirmasis kūrybinis darbas „Hope Hunt“ (2015, Lietuvos žiūrovai turėjo progą jį NBŠ pamatyti ir 2018 m.). Šiais metais į festivalį Oona sugrįžo su „Hope Hunt“ bei didesnio masto kūriniu „Navy Blue“ (2022).
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Oona šoka nuo ankstyvos paauglystės: daugiausiai jos studijų paskirta baletui ir šiuolaikiniam šokiui. Vėliau atsirado hip-hopas. Prieš kelias dienas matytame „Hope Hunt“ gatvės šokis maišosi su Oonos judesio atradimais, o „Navy Blue“ prasideda nuo Rachmaninovo koncerto pianinui Nr. 2 , pagal kurį 11 atlikėjų šoka šiuolaikinį baletą[1]. „Norit tikro šokio? Duosiu jums jį!“, – yra sakiusi Oona. Tik nesitikėkit, kad ši kūrėja baletą kurs pagal taisykles ar kad jis čia užims viso vakaro erdvę.
Eile išsirikiavę šokėjai pradeda spektaklį. Sinchroniniai žingsneliai vis kliūna, kažkas nesuspėja su visa trupe, o jei jau trupei beveik pavyko vieną žingsnelių seriją įveikti, žiūrėk, kuris suklumpa, ar nebepajėgia atlikti, pavyzdžiui, pilno sukinio. Vienuolika nuasmenintų, į mėlynus darbininkų kostiumus įvilktų šokėjų laksto po sceną, tiesia rankas į dangų, ir vis dreba iš baimės nuo to, kas jų kūnus gali ištikti… Aukštesniojo rykštė skaudi, ne be reikalo buvo baimintasi. Viena po kitos šios dievo avelės šūviu nubloškiamos žemėn… Šis Rachmaninovo muzikos ir Oonos kuriamo šiuolaikinio baleto sąlytis veikia kaip gardus disonansas. Stebi Oonos ironijos persmelktą „parodomąjį“ baletą ir nejučia nusikeli į ne tokį seną laikotarpį, kur visa reginčių ir globojančių dievų-dirižablių būta ir danguje, ir telefonų laiduose.
…Sugaunu save svarstant apie Goebbelso aveles: įdomu, kokios organiškos, bebaimės ir orios jos ganėsi Goebbels‘o audiovizualinėje instaliacijoje, o štai šie, atrodytų, visą pasaulio galią laikantys ir lemiantys „Navy Blue“ dievo avinėliai gūžiasi, nebepajėgdami žvelgti į viršų, metasi krūvon, krūpčioja ir slapstosi vienas už kito, nepajėgdami laikytis atskirai, žengti laisvai.
Viename interviu Oona yra užsiminusi, kad socialinį ir politinį angažuotumą kritikai jos kūrybai priskyrė anksčiau nei ji pati jį būtų sau priskyrusi: „tada išsigandau, galvojau, ar sugebėsiu šį lūkestį atliepti savo tolimesniuose darbuose“. Tačiau Oonai su tokiomis temomis sekasi tvarkytis puikiai, ar ji analizuotų moters seksualinį pasitenkinimą (darbas „Lady Magma“), ar kalbėtų apie Šiaurės Airijos stigmas („Hard to be soft“), ar Vilniuje ką tik pamatytuose spektakliuose „Hope Hunt“ ir „Navy Blue“ keltų smurto bei kasdienybės tragedijos klausimus, Oona suranda, kaip prabilti apie socialinius sopulius arba tabu temas ir siekia jas išlaisvinti, atverti.
Grįžkime į Naująją salę: Dievo avelės nušautos, susmukusios neoninio mėlio balose. Balos plečiasi, jungiasi, raibuliuoja jau visas neoninis vandenynas. Rachmaninovas jau užbaigęs savo partiją, jį keičia industrinis ambientas, šį – elektronika. Garsas trūkteli mus iš dirižablio laikų į susintetintą ateitį. Balsas iš viršaus kreipiasi į žiūrovą. Asmeniškai. Poemos (autoriai: Oona Doherty ir Bush Moukarzel) ištraukomis, kurios skaitomos spektaklio metu. Apie ką tai? Šis melsvas liūdesys?
Lėtai iriantis per juodą, tirštą laiko sriubą.
Parazitinis, save ėdantis organizmas, nuolatos atgimstantis.
Nenutrūkstantis algoritmas.
Gimimas tampantis mirtimi gimimas tampantis mirtimi.
Gimimas tampantis mirtimi gimimas tampantis mirtimi. Gimimas tampantis mirtimi gimimas tampantis mirtimi. Gimimas tampantis mirtimi gimimas tampantis šokiu.
Apie šį mažą taškelį visa tolimesnė spektaklio poema-manifestas: vardan ko visa tai? Matyt šis kūrinys užgriebia gerklę dėl atpažįstamos būsenos. Tokios, kuri prieš gerus metus ir mus paralyžiavo. Tokios, kur lygiai taip kalbėjome tarpusavyje: vardan ko? Kam visa tai, ką mes darom, kai šalia…? Tačiau Oona nekalba apie vieną atvejį. Oona kalba apie visus juos, žiaurius ir nežmogiškus, ištikusius amžių amžiais, kai kuris nors mažas mėlynas taškelis tampa rausvu taškeliu, mėlį nudažančiu purpurine spalva. Deklaratyvu, visa tai įgrisę kasdienybėje. Tačiau tokia kalba nepaprastai reikalinga scenoje. Kad pulsuotų tikrovę. Čia ir dabar. Kad mąstytų apie ją ir mus kviestų. Taip, kaip kūnai ir sielos atgimsta, jei stipriai juos supurtai.
Oona savo spektakliuose mėgsta naudoti atgimimo, didžiojo įvykio, permainos motyvą. Ji kūrinį skelia pusiau (tą matėme ir „Hope Hunt“ spektaklyje): vienas etapas įkūnija tai, kas buvo iki įvykio, kitas – po. Šiame tolimesniame Oonos konstruojamame distopiniame mėlio pasaulyje kūnai jau sustojo į liniją, trūkčioja lyg atgydami. Humanoidiški, beveik iš kompiuterinių žaidimų nužengę. O gal kaip iš filmų apie kitas planetas. Instinktyviai kartoja savo judesius, su pertraukom, tarsi su vis naujai įgautomis funkcijomis. Tamsiame mėlyje balansuojantys kūnai. Visai nereikšmingi. Tokie kaip aš, tu. Visa gatvė, miestas, pasaulis.
Savo galvoje atgamindami ir jausmais išgyvendami tam tikrus įvykius, aktoriai scenoje sukuria geriausius vaidmenis. Šokyje Oona taip elgiasi su savo ir kitų šokėjų kūnais: visas jų patirtis, įvykius kūnuose atgamina, ir šią autentišką patirtį preciziškai perkelia į judesį. Konstruodama įvykį ar jo pasekmę, Oona judesį atkuria dokumentiškai tiksliai, todėl šiame judesyje regi į spektaklį įrėžtą tikrovę. Būtent ši Oonos precizika visiškai nuginkluoja. Čia regi aiškų įvykį, kelių sekundžių tikrovę, atneštą iš gatvės, dvelkiančią nesumeluotu atvirumu.
Štai tos avelės Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, tie mėlyni dievo avinėliai Naujojoje salėje kūrinio pabaigoje pradeda painiotis, kabintis vienas už kito, glaustis ir perdengti vienas kitą, jungtis į vieną darinį-molekulę-gumulą, ir dabar jau į šių kūrinių dialogą įsitraukia trečiasis, lenda į mintis ir neatsitraukia: man regis visas šis gumulas panašėja į pačią tikriausią menininko Julijono Urbono „Planetą iš žmonių“. Nes aš tas mėlynas. Šalia kito mėlyno. Šalia kito mėlyno. Toks mažas taškelis, beveik niekas, apsuptas, tamsos, apsuptas visos tos erdvės. Apsuptas to, kas vadinasi Visa Kita. Mažas, nereikšmingas dalykas, ant kito mažo, nereikšmingo dalyko. Blyškiai mėlynas taškelis ant blyškiai mėlyno taškelio…
[1] Pradžioje jį atlikdavo 12 šokėjų.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.