Ankstyvo kovo šeštadienį, kai atrodė, kad pavasaris jau tuoj pakvies juo džiūgauti, Vilnių ištiko pūga: viskas pasisuko žiemos link, žliugo gatvės, eiti iki „Skalvijos“ kino centro nebuvo nei lengva, nei malonu. O vakaras lauktas ilgai: nuo pat tada, kai pasaulį ištiko koronos virusas ir dėl jo išvydome itin kūrybingų, subtilių šokio filmų retrospektyvą. Džiūgavau tuomet: pagaliau kino formatas priartėjo prie scenos meno lauko. Sulaukus tokių įdomių darbų retrospektyvos, buvau tikra, kad šis formatas vystysis, žengs tolimesnių eksperimentų takais ir šiuolaikinį šokį pagaliau (!) atskleis visomis savo subtiliausiomis savybėmis tiems, kurie galbūt niekad iki šokio scenos neateitų. Tuomet – tyla. Korona aprimo, atsidarė salės, galerijos, barai… Visi skubėjo atsigriebti už prarastus metus, įgyvendinti gyvus projektus, atnaujinti veiklos planus ir… dalinti meną. Įnikome bėgti dar greičiau, nei bėgome iki koronos, kultūrininkus sprogdino nesibaigiančios veiklos… Tuomet burbėjau: nejau tokia perspektyvi ir įdomi veikla nebepratęs savo idėjų?
Svarstau, kas nutiko, kad pradėjau tolti nuo teatro. Kodėl vis rečiau užeinu į spektaklių premjeras arba išsmunku iš jų, nesulaukusi pabaigos. Matyt, tikrumas, nuoširdumas ir grynas nervas – atviras, matomas, tikras – vis dažniau kojas nukreipia ne į teatro, o į šokio stoteles. Toks atvirumas atsiskleidžia ir penkiuose pasakojimuose, pamatytuose „Skalvijos“ kino salėje, kuriuose šį sykį – mažiau apie šokį, daugiau apie asmenybes: šokio lauko figūras, be kurių būtų sunku išrašyti dabartinę Lietuvos šokio istoriją. Apie traumines patirtis, santykius, skaudulius ir tai, kas visus šiuos nuostabius šokėjus bei šokio kūrėjus veda pirmyn.
O DABAR: užsidedam ausines, spaudžiam ant Spotify programėlės, rašom „Sraigės efektas“ ->„Vaikas“ – > PLAY ->
Vaikas, mano vidinis vaikas… – užrėkė Spotify‘us.
Gintarės Žaltauskaitės nuotr.
Čia prasideda pasakojimas. „Vaikas“, raktažodis, vienas tų, kuris apima visų mūsų istoriją. Buvusios patirtys persekioja iki šiol, kartojasi, formuoja elgesio modelius, nuo kurių taip sudėtinga atsiplėšti. Persekioja ir beveik visų filmų herojus, sėkmingai ir nesėkmingai murkdantis, kabarojantis po patirtis, kurios jų gyvenimus pakeitė ir tebekeičia iki šiol. Patirtys, kuriose išbūti per skauda, tačiau neįmanoma nuo jų atsiplėšti. Patirtys, kurios paženklina gyvenimą ir lyg kokios sirenos ar kinivarpos išgraužia po oda signalus, kuriems aplinkoje atsiradus, jos dar ir dar kartą skaudžiai apie save primins.
To sužliugusio grindinio, pūgos apimto miesto ir stūgaujančio vėjo kino salėje šeštadienio patirtys – be galo atviros, emociškai kontrastingos, sudėtingos ir nevienalypės: Marija Kavtaradzė „Šokyje tėčiui“ renkasi taupius ir itin estetiškus kadrus, prigesintas spalvas, stambų planą ir lėtą kameros pasakojimą; Greta Grinevičiūtė „Airos šokyje“ gretina skirtingomis kameromis, įvairiu formatu nufilmuotus, skirtingomis aplinkybėmis įamžintus kadrus. Pina istorijos etapus, formuoja vaizdų koliažus ir karpo kūrybos bei buities kontrastus; Mariaus Paplausko „Atsinešiau su savimi“ išgautuose juodai baltuose vaizdiniuose kamera gręžiojasi nuo objekto, kartais beveik slapta įamžindama pokalbių nuotrupas; šokėjai Paplausko kine tarpsta miško, lauko, kiemo, gatvės, pastatų fonuose. Ir visa ko šių kūrėjų kino ašis – psichologiniai portretai; asmenybių, drąsesnių už daugelį iš mūsų, gyvenimai, atviresni už tai, ką sutiktume papasakoti kolegoms, bendruomenei, publikai.
Marijos Kavtaradzės ir Gretos Grinevičiūtės filmas „Šokis tėčiui“ – itin jautrus, estetiškas, minimalistinis darbas. Kūrėjos šį trumpo metro filmą įvardijo vis dar tebesantį kūrybiniame procese, tačiau sukauptos, brandžios scenos ir priartintas, jautrus kameros žvilgsnis sukuria filmo dramaturgiją, taupiais potėpiais atveria šiltą ir tikrą pasakojimą apie dukters ir tėvo ryšį. Čia veriasi ir dukters, kaip šokėjos klodas, ir tėčio, palaikančio ir padedančio įgyvendinti nebūtinai jam patogias, tačiau dukrai tokias svarbias idėjas. Filmas atsispiria nuo Gretos Grinevičiūtės kurto šokio spektaklio „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“, tačiau savęs neįrėmina: kvėpuoja atskirą gyvenimą filmo formatu. „Gal kuriu šiuos spektaklius apie tave ir apie mamą tam, kad neužmirščiau?“, – lyg savęs, lyg tėčio klausia Greta.
Tėtis mokins pasukti vairą, perjungti reikiamą automobilio pavarą, tėtis apkamšys Gretą patalais, bers žėručius, kol Greta iššoks savo emocijas (šokio spektaklio fragmentas), tėtis pasipuoš šventiniu kostiumu ir lėtai suksis miške, apkabinęs savo dukrą, pasidabinusią keistu, spindinčiu apsiaustu. Greta atvirai klaus tėčio apie prisiminus išlendančios iš vaikystės, užsimins apie ankstyvą mamos mirtį ir apie ašaras, paleidus helio balioną. Greta megs pokalbį, tėtis jį palaikys. Taupiai. Kaip ir kadrai filme. Ramiai ir su šypsena. Abu tylės.
Sunku įsivaizduoti, kas galėtų pasiryžti sukurti filmą apie choreografę Airą Naginevičiūtę? Sakau tai, nes mano akimis, Aira yra viena iš tų itin retų atvejų, ypatingų menininkių, kurių visas pasaulis – kūryba. Aira – sprogdinančių minčių generatorė, šiuolaikinio šokio istorija ir enciklopedija, Aira – tai dešimtys asmenybės klodų, kaip visas šias AIRAS atverti prieš kamerą? Tam reikia daug laiko: ilgo buvimo šalia, mąstymo kartu ne tik apie šokį, tačiau ir apie gyvenimą. Tam reikia savasties paieškų ir filosofinių virsmų. Man Aira – kūrėja-filosofė, nenustygstanti ieškotoja, kuri nuolatos kvėpuoja taikliausių žodžių, įdomiausių formų ir judesio deguonimi. Aira – asmenybė, šalia kurios pabuvęs jautiesi ūgtelėjęs, iš susitikimo išėjęs brandesnis, nei į jį atėjai. Kelionė su Aira – nelengva, ilga, preciziška ir varginanti, tačiau joje – tiek daug gryno žmogaus, nesumeluoto tikrumo ir šilumos!
„Airos šokį“ filmuoja jos mokinė ir ilgametė Airos kuriamų spektaklių bendražygė Greta Grinevičiūtė. Negali nejausti, kaip šioje kino juostoje Greta stengiasi visas dešimtis Airų atskleisti žiūrovui; su kokia atida ir didžiule atsakomybe už kameros dažnai bestovinti Greta rausiasi po menininkės kūrybinį archyvą, nusidriekiantį iki dar Kaune Airos 1989 m. įkurtos šokio trupės „Fluidus“ etapo; kaip siekia surasti kuo įvairesnius vizualinius būdus kalbėti apie Airos šokį, kuris yra kur kas toliau, giliau ir trapiau, nei kuris kitas šokis. Beje, lygiai prieš dešimt metų Aira Naginevičiūtė Vilniuje įkūrė šokio teatrą „Airos“. 2023 metai turėtų švęsti Airos šokį.
Šokėjas, video menininkas Marius Paplauskas šį kartą filme „Atsinešiau su savimi“ pristatė tris dokumentines vizualines psichologines apybraižas, šokėjų-kūrėjų Airidos Gudaitės, Agnietės Lisičkinaitės ir Manto Stabačinsko paveikslus, nugulusius juodai baltoje juostoje. Trys trauminės patirtys, kiekvienai iš jų atskleisti skirta po 20 minučių. Tai – įvykiai, sujaukę kasdienybę, priverčiantys gręžiotis atgal ir lyg vaikui dar ir dar kartą išgyventi savus sopulius.
Rašau „šį kartą“, mat Marius jau yra sukūręs šokio filmų, kurie buvo plačiai pristatyti karantino metu: pavyzdžiui, filmas „Tankynė“, taip pat kartu su Vilma Pitrinaite kurtas „Somaholidays“ (šis filmas sukurtas atsispiriant nuo tokio paties pavadinimo šokio spektaklio). Po to sekė Mariaus filmas „Perdegimas“ (pagal to paties pavadinimo kartu su Mariumi Pinigiu ir Andriumi Stakele sukurtą šokio spektaklį).
Vis mąstau, kad apie Marių reikėtų rašyti atskirus tekstus, mat be jo kameros ir ypatingo žvilgsnio sunkiai įsivaizduojamas bet kuris svarbesnis šiuolaikinio šokio įvykis. Ir nors Marius šio filmo pristatymo metu kukliai užsiminė, kad jis – mėgėjas, man Marius – tam tikro naujo šiuolaikinio šokio Lietuvoje vizualinio pristatymo vėliavnešys, suformavęs visiškai kito lygio estetinį supratimą apie tai, kaip ekrane kalbėti šokiu. Svarstau, kodėl mane visad taip stipriai veikia jo kinematografinis braižas, kas ten nepaleidžia? Turbūt kažkoks gilus vidinis skausmas, niekada kūne ir galvoje nenusėdančios patirčių drumzlės: temos, apie kurias nebuvo, nėra, ir netikiu, kad kada nors bus patogu kalbėti. Patirtys, kurios kažkada privertė perdegti tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ir nors Mariaus asmeniškai nepažįstu, žvelgiant į jo kuriamus vaizdus atrodo, tarsi jis moka pasidalinti kažkokia itin artima ir panašia patirtimi. Sunkiai įžodinama. Nenoriai prasitariama.
„Ateik, ateik, ateik“, – lyg ir katiną namuose kviečia Airida. Taip ją vis kviesdavo tete, mylėjęs gamtą, norėdamas parodyti mažajai, pavyzdžiui… miške augantį grybą. Įkvėpk. Iškvėpk. Tarp aukštų žolių Airida ore brėžia judesius. Įkvėpk. Iškvėpk. Airida neria į šaltą vandenį. Įkvėpk. Iškvėpk. Kaukia greitosios sirenos. Ir visad taip: uždengtos ausys. Nepakeliamas signalas. Paleisk. Užsisukti: niekad nesustoti – dirbti – veikti – prasmingai – nuolat. Paleisk. SUSTOK! Vienuma.
Svarbi gija, kuri atsikartos ir tolimesniuose portretuose – išlauktos būsenos. Kai gera ir ne. Kai šokėjas, apnuoginęs savo emocijas, dabartine būsena kadre atsiranda natūraliai, iki jos išgyvena. Dokumentininkai tai vadina pačiu svarbiausiu kiekvieno darbo lūžiu. Išlaukti ir kadru tyrinėti laukimą. Toks laukimas kadru leidžia pamatyti visai kitokią Airidą, nei paprastai ją pamatytum šokio aikštelėje. Čia ji – tokia tikra; išgryninta savastimi; tvirta ir jautri, prisimenanti ir permąstanti. Į Airidos asmenybę įsigėrė tėčio poreikis gamtai, kūrėjos aplinkoje moteris – tvirta ir savarankiška. Kaip šie daigai išvešėjo kūrėjos asmenybėje? Kokias patirtis verta iššokti, o kokias išgyventi? Ir visad, iki negalėjimo.
„Šita informacija, kurią sakau, šitos mintys, šitie jausmai yra šiai dienai“. Agnietė. Neramioji. Kepurė su snapeliu, cigaretės dūmai, ilgą paltą dėvinti figūra Kauno urbanistiniame peizaže. Protestuotoja. Kovotoja. Už savo ir kitų nuomonę. Agnietės istorija „tokia, kaip ir draugų, buvusių aplinkui“: laukimas, kad tik viskas būtų gerai. Kad tik nieko neatsitiktų. Kad tėvai sugrįžtų. Kad kitą rytą viskas būtų saugu. Agnietė nuo šešerių gyveno pas močiutę. Statusas su mama: nekonvencinis, draugės.
Mariaus kuriamuose portretuose įtempčiausios pasakojimo detalės įpina judesį: judesys ekrane, o užkadrinis veikėjo balsas pasakoja emocinę šokėjo kelionę per sunkiausius gyvenimo virsmus. Iš esmės, ką jis, iš sukrečiančių praeities patirčių atsinešė su savimi iki dabartinio gyvenimo taško. Šiame portrete atsiveria artimas Agnietės ir brangiausio Agnietei žmogaus – močiutės santykis o taip pat Agnietės močiutės sąsajų su šokiu istorija: močiutė jaunystėje penkerius metus buvo kolektyvo „Sonata“ narė, kuriam vadovavo šiuolaikinio šokio pradininke Lietuvoje laikoma Kira Katerina Daujotaitė.
Dar vienas visus tris portretus apjungiantis dėmuo – sapno pasakojimas: Airidai tai tam tikras susitikimo su tete, kaltės paleidimo ženklas; Agnietei įkyrus sapnas kartojasi kas pusmetį, kiekvienąkart kelias dienas paverčia įtampos, baimės ir nesaugumo būsenų karusele. Trečiojo šokėjo – Manto sapne – meno instaliacija, kurią žiūrėdamas sutinka iš gyvenimo jau išėjusius pažįstamus. Galbūt jame sulauks ir sesutės Inos?
„Mokykloje aš visą laiką negalėjau atsiplėšti nuo sesės mirties. Nes buvau tas vaikas, kurio sesė mirė“. Mantas savo bute. Nuo sėdynės tįsteli kūnas, jis lenkiasi, mėgindamas „įsirašyti“ į parketo ornamentą, čia jis supanašėjo į stalą, dabar bene savo kūnu užpildo spintelės lentyną. Mantas skuba, dirba daug, kaip ir keliauja. Mantas vis susiduria su tais, kuriems reikia padėti. Kažką išgelbėti.
Vaizdavimo atžvilgiu Manto portretas pats intymiausias: kamera čia dažnai paliekama kaip filmavimo „akis“, stebinti teritoriją. Ji stebi Mantą lengvai šokiu judantį savo namuose, jį stebi, užsukusį pas tėvus, kamera ten nesibrauna, ir nekuria nejaukos tarp tėvų ir Manto. Kamera į jų pokalbį žvelgia iš arti, tačiau nei kiek nesutrikdo bendros pokalbio dinamikos. Mantas filme „Atsinešiau su savimi“ patenka į kadrą stambiu planu dažniau nei Airida ir Agnietė, o kartais, atrodo, kad pats linkęs į kameros akiratį „įlįsti“. Šokis anksti tapo išsigelbėjimu ir giliu žinojimu, kad tai gali padėti užmiršti, o kartu ir išspręsti sukauptas patirtis. Užsidedu vaidmenį, užsidedu kaukę. Esu suaugęs, jaučiuosi vaikas – plėšia „Sraigės efekto“ gabalą Manto grotuvas.
Penkios asmenybių apybraižos, trys filmai, keturi šokio filmų kūrėjai: žiūrovų pilna „Skalvijos“ salė, tvirtas bendruomenės jausmas, ir tikras, prasmingas buvimas dabartyje. Šis magiškas pojūtis taip nunykęs, jog gerai pamenu, kaip lėtai žengiau iš „Skalvijos“ pastato į pūgos likučius tą trumpam sugrįžusią žiemą. „Velnias“, – sakau, beviltiškai ieškodama cigaretės kišenėje. Senokai neberūkau, o dabar labiau už viską panorau užtraukti ją ir žengti į Vilniaus naktį: dar bent kelias valandas pabūti su šiuo sprogdinančiu, ką tik patirtu užtaisu. Apmąstyti ir ilgai tylėti. Kartu su istorijomis. Kartu su kiekvienu kameros herojumi. Kartu su kiekvienu, stovėjusiu už kameros.
—
Projektą „Šokio ir cirko aktualijos: asmenybės, įvykiai ir jų analizė, ugdymas“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.