Neeiliniais kūrybiniais pasirinkimais garsėjantis „ConTempo“ festivalis šiemet vėl stebino. Atokus bei mistiškos atmosferos gaubiamas Kauno tvirtovės 1-asis fortas tapo katalonų šokio ir gatvės teatro pasirodymo „Nest“ scena. Tai pirmasis belgų kilmės režisierės Marie Gyselbrecht projektas po atviru dangumi, kuris pirmąjį kartą buvo pristatytas 2022 m. Katalonijos festivalyje „Sismògraf“. Spektaklio pagrindinis akcentas – automobilis, kuris virsta veiksmo centru trims šokėjams – Antonio León, Luís Garcia ir Mabel Olea. „Nest“ tyrinėja iššūkius, su kuriais susiduria be namų likę ir savo automobilyje gyvenantys asmenys. Vaidinimą žiūrint paviršutiniškai, jis gali pasirodyti prėskas. Visgi, detaliau nagrinėjant režisierės pasirinktus simbolius, ima aiškėti, kad vaizduojamos problemos tėra ledkalnio viršūnė.
Martyno Plepio nuotr.
Smalsumą pasižiūrėti šį pasirodymą sužadino du faktoriai: jis buvo sukurtas remiantis dokumentine medžiaga (tikros istorijos mane visada intriguoja labiau už išgalvotas) ir jo neproziška lokacija. Dauboje esantis Kauno tvirtovės 1-asis fortas įsikūręs atokiau nuo miesto šurmulio, aplink nėra gyvenamųjų namų ir retas čia užsuka be kurios nors progos. Toks pats aprašymas tiktų ir vietoms, kuriose prieglobsčio ieško namų netekę žmonės. Iškeisdami eilinę teatro sceną į apleistą fortą spektaklio kūrėjai siekė žiūrovus priartinti prie automobilyje gyvenančių žmonių kasdienybės. Ir nors viso pasirodymo metu menkai kontaktuota su žiūrovais, neeilinis vietos pasirinkimas suteikė intymumo.
Spektaklis prasidėjo įsimylėjėlių scena. Porelė, kurios namais tapo automobilis, nerūpestingai leido laiką ir mėgavosi vienas kito meile. Iš pirmo žvilgsnio galėjo susidaryti įspūdis, kad gyvenimas automobilyje yra bohemiškas ar net žavus, tačiau romantika greitai išgaravo, kai buvo pradėtos lukštenti viena po kitos problemos, su kuriomis susiduria be namų likę žmonės. Viso pasirodymo metu, besikeičiant atlikėjų aprangoms, buvo galima suprasti, kad perteikiamos vis kitos istorijos. Nors patirtys buvo skirtingos, jas visas vienijo vienas elementas – nužmogėjęs požiūris į benamius.
Spektaklyje netrūko aštrių smurto scenų. Paradoksalu, tačiau smurto bei prievartos iniciatoriumi tapo asmuo, kurio pareiga ginti. Ant šio personažo uniformos ryškiomis geltonomis raidėmis puikavosi ispaniškas žodis ,,Seguridad“ (liet. saugumas, apsauga). Galima spėti, kad taip režisierė norėjo pabrėžti tokių žmonių nesaugumą ir tai, kad jie yra puolami ir išnaudojami net pareigūnų. Buvo įdomu stebėti, kaip šokis tapdavo veikėjų emocijų išraiškos priemone. Įtemptomis spektaklio vietomis (apsauginis naudojo smurtą prieš automobilyje gyvenančią įsimylėjėlių porelę) tie patys šokio judesiai buvo kartojami kelis kartus, tarsi užstrigusi plokštelė. Jaučiausi taip, tarsi stebėčiau tai išgyvenusio žmogaus prisiminimus – kai mintyse vis sugrįžtama prie to, kas įvyko, tačiau nieko nebegalima pakeisti. Dar vienas svarbus elementas – patirdami smurtą šokėjų kuriami personažai neišleido nė garso – nešaukė, nesikvietė pagalbos. Tai būtų galima interpretuoti kaip dar vieną režisierės siekį perteikti gatvėje gyvenančių žmonių bejėgiškumą, negalėjimą pasiskųsti ir sulaukti pagalbos.
Viena labiausiai man įstrigusių scenų prasidėjo tarsi nekaltas pokalbis, nors tai buvo gudriai įvyniotos metaforos pradžia. Apsauginiui pareikalavus, kad porelė išvyktų, šie niekaip negalėjo užvesti automobilio, tad vyras liko prie vairo, o jį stumti bandė mergina. Susidarė įspūdis, kad moteriai buvo perkelta atsakomybė „išstumti“ juos abu iš susidariusios situacijos. Nepavykus automobilio pajudinti iš vietos, apsauginis pasisiūlė jiems padėti. Ir nors pradžioje jis bandė taisyti automobilį, pamažu ėmė skleistis prievartavimo scena. Pasitvirtino negeras įtarimas dėl moters – savo kūnu ji sumokėjo už apsauginio malonę bei leidimą jai ir jos draugui likti gyventi automobilyje.
Atlikėjų judėjimas spektaklyje tiesiogiai priklausė nuo jų personažų vidinių išgyvenimų. Per nerangius, sunkius, klampius, suvaržytus judesius jie perteikė baimę, bejėgiškumą, nusivylimą, susikaustymą. Juos stebint nejučiomis įsitempdavo ir mano pačios kūnas. Šokėjams šokant tarpusavyje, šokio judesiai staiga tapdavo sklandūs ir „plaukiantys“. Šiomis akimirkomis jų kuriami personažai demonstravo meilę, o lengva ir plastiška choreografija aiškiai išreiškė jų laisvą bei laimės kupiną tarpusavio ryšį. Šokio elementai spektaklyje atliko itin paveikų vaidmenį, kuris sustiprino žiūrovų pojūčius.
Pripažinsiu, stebėdama spektaklį tikėjausi kažko įspūdingesnio. Greičiausiai norėjosi aiškesnės siužeto linijos, daugiau įtampos, efektų, žiūrovų įtraukimo į vaidinime perteikiamas istorijas. Vis dėlto, praėjus kelioms dienoms, atmintyje pradėjo skleistis visai kita pasirodymo pusė – daug gilesnė ir ryškesnė už prožektorių šviesas ar garso efektus. Spektaklį „Nest“ prilyginčiau kvepalams – jis yra daugiasluoksnis ir atsiskleidžia vis kitomis natomis. Pradžioje pasirodymas pasirodė kiek pervertintas ir pernelyg išliaupsintas scenos menų profesionalų, tačiau panirus į jo giluminius sluoksnius, buvo galima patirti įtraukią ir nensupėjamą kelionę režisierės Marie Gyselbrecht filosofinių minčių vingiais.