Tarptautinis scenos menų festivalis ,,ConTempo“ šiemet susilaukė ypatingo Kauno miesto ir rajono gyventojų bei svečių dėmesio. Kokybe paženklinti pasirodymai iš užsienio ir lietuviškos premjeros nepaliko abejingų. Vienas naujausių matytų darbų – Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės spektaklis ,,Stiklinė“, kurtas kartu su vokiečių šokio dramaturgu Thomasu Schauppu. Premjerą skubėjo pamatyti itin daug žiūrovų , todėl teko dalyvauti papildomame rodyme rugpjūčio 5 dieną Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kiemelyje. Spektaklį stebėjome po kaitinančia saule, tad su žiūrovais net pajuokavome, jog tai – kūrinio dalis, kadangi jo aprašyme buvo užsiminta apie pervargimo proceso nagrinėjimą ir kaip žmonės apgaudinėja save į valias. Žinoma, kartais sugebame į viską pažvelgti naujomis akimis ir išsilaisvinti.
Martyno Plepio nuotraukos
Kūrėja žiūrovus pasitinka stovinčius ar apžiūrinėjančius parodą ,,Kryžių Lietuva“. Žaibo greičiu iš pasąmonės trinkteli močiutės žodžiai: ,,Kiekvienas neša savo kryžių“. Toliau mintys sukasi apie balansą ir tai, jog kasdienybėje mums reikia vienam kito, kitaip atsiveria praraja. Šokėja užsimena, jog judės erdvėje tarp ant grindų sustatytų stiklinių, tol, kol liks stovėti nenuvirtusi bent viena jų. Veiksmas prasideda viename kampe, jai judant įstrižai link kito kampo. Judesiai koordinuoti, įtempti. Atlikėja meistriškai manevruoja tarp sustatytų stiklinių, kartais net į jas nežiūrėdama. Susidaro įspūdis, jog choreografija – itin preciziška, net žingsnio ar rankos mosto apimtis apskaičiuota iki milimetro.
Tiesa, žiūrovai taip pat daro didelę įtaką kūrinio vystymuisi. Publika raginama paimti stiklines, o vienai ar kelioms dingus iš akiračio, akimirksniu pasirodo L. Puodžiukaitė-Lanauskienė ir užpildo tuštumą savimi. Labiausiai į procesą įsitraukia vaikai. Mažieji pagalbininkai nedrąsiai, tačiau ryžtingai graibsto stiklines. Taip pat prie veiksmo prisijungia keli vidutinio amžiaus žmonės. Keli iš jų, tik paraginti šokėjos, gana nenoriai sustato stiklinių bokštus. Pirma į galvą šovusi mintis – nenoras padėti. Visgi ,,Stiklinėje“ instrukcijų, jog kiekvienas atėjęs privalo atlikti veiksmą, nebuvo. Viskas vyksta savanorystės principu. Galbūt tai galima būtų traktuoti kaip stagnacijos būseną, kurioje du susitikę žmonės bando surasti ryšį vienas su kitu ir svarsto, kiek jie galį padėti.
Viso vyksmo metu atlikėjos veidas persmelktas mišiniu, sudarytu iš apatijos, rimties ir šmėkštelėjančio nerimo. Tokiame veide retsykiais atsirandanti šypsena suteikia šokiui paradoksalaus lengvumo įspūdį. Judama grakščiai, neparverčiant jokio ant grindinio esančio objekto iki kol kulnu kliudoma mėlyna stiklinė. Iš pirmo žvilgsnio, veiksmas atrodo atsitiktinis, visgi žiūrovei bandant paimti ant grindų besivoliojančią stiklinę, jai to padaryti neleidžiama. Mėlynos stiklinės kliudymas – šokio lūžio taškas. Šioje vietoje galima įžvelgti ryškesnių sąsajų su pervargimu. Žmogui, kuris nori viską padaryti pats ir idealiai, kiek keblu suklysti ar, šiuo atveju, kliudyti vieną iš stiklinių. Juk mes visi viduje nešiojamės tuos savo tvarkingai sudėtus porceliano servizus, taurių ar stiklainių komplektus, kurie lengvai dūžta. Taip ir čia, prieš akis vykstantis gyvenimo epizodas – lyg priminimas apie tai, kai trumpam suklumpame. Tačiau atsikeliame ir judame pirmyn.
Šiame solo spektaklyje-eskize galima įžvelgti ir kitų prasmių, kaip pagalbos rankos ištiesimas ir nejaukios pastangos jos paprašyti. Vieną akimirką L. Puodžiukaitė-Lanauskienė užmautomis ant rankų stiklinėmis, nuleidusi galvą ir pakrypusi link žiūrovų laukia, kol šie paims stiklines. Be žodžių prašydama, jog bent trumpam tas „kryžius“, ta sunkiai sverianti našta, būtų nukelta nuo jos pečių. Mindžikavimą tarp dviejų stiklinių būtų galima suprasti kaip išeities ieškojimą, o monotonišką, įrėmintą judėjimą tarp dviejų objektų, pristatant vieną koją šalia kitos – kaip pervargusio žmogaus rutinos normą. Išeitis iš šios padėties randama, kai įsiterpia kitas ir ištiesia pagalbos ranką.
Iš tiesų, kiek esame pervargę to net nejausdami. Tokia mintis sukosi kūriniui pasibaigus, kai ant grindinio gulėjo viena parvirtusi stiklinė. Subtili užuomina, ko tikėtis, jei nežinome savo dvasinių ir fizinių ribų. Viena žaviausių ir labiausiai gąsdinančių šio darbo dalių – galios suteikimas žiūrovui ir pasitikėjimas juo. Būtent nuo žiūrovų aktyvumo priklauso, kiek ilgai šokėja judės erdvėje. Tačiau kartu tai yra unikali patirtis – kad ir kiek kartų ,,Stiklinė“ bus rodoma, visada rezultatas bus vis kitoks.