Choreografė Vilma Pitrinaitė: „Nuoširdžiai sau prisipažinau, kad esu maištininkė“

Vilma Pitrinaitė – šokėja, atlikėja ir choreografė, Auksinio scenos kryžiaus laureatė, buvusi „Auros“ šokėja, šiandien kurianti tarp Lietuvos ir Belgijos. Jos spektakliai kone visuomet nevengia aštrių socialinių temų, o pati menininkė pripažįsta, kad labiausiai nemėgsta abejingumo. Spalio 27 d., Menų spaustuvės scenoje kūrėja pristato šokio spektaklį „Match 3“. Artėjant premjerai – pokalbis apie šoko terapiją, šokio kalbą ir sistemos, kurioje gyvename, kvestionavimą.

 

– Vilma, sudėtinga tave pristatyti keliais žodžiais, o to daryti ir nereikia, nes šokio lauke esi puikiai pažįstama atlikėja ir choreografė. Įdomu tai, kad pati save esi įvardijusi kaip maištininkę. Prieš ką ar už ką savo kūryboje maištauji?

– Man atrodo, kad nuoširdžiai sau prisipažinau esanti maištininke per pandemiją. Man patinka apeiti ir ginčyti visas sistemas – hierarchinę, patriarchalinę ar bet kokią kitą. Filosofė Hana Arent yra pasakiusi, kad kiekvienas žmogus gimęs sistemoje, turi turėti galimybę ją kvestionuoti, nes kitaip nėra laisvas. O laisvė nėra duotybė, ją reikia nuolat treniruoti ir to nebijoti. Manau, kad maištavimas kiekvienai visuomenei yra labai svarbus. Dirbu su jaunimu ir sykį iš jo išgirdau įdomią mintį, kad suaugusieji yra pavargę paaugliai, kurie nebeturi jėgų maištauti, kurie jau susitaikė su sistema.

– Tavo spektakliai kone visuomet remiasi į politines, socialinį svorį turinčias temas. Tau atrodo svarbiau kurti šiandien aktualiomis temomis ar sugrįžti prie amžinųjų klausimų ir vertybių?

– Viskas, kas liečia sociumą, man yra politiška. Politika jau yra mūsų gyvenimas kartu, pasirinkimai, už ką ar prieš ką einame. Net santykiuose esame politiški, kalbame apie tai, kas yra hierarchija tarp moters ir vyro, ar santykiai gali būti lygiavertiški, labai daug porų diskutuoja apie įsisenėjusios tradicinės šeimos modelį. Tad net bandymas kasdien kartu sugyventi jau yra politika.

Nesutinku, kad amžinosios vertybės – meilė, taika, solidarumas, ekologija mūsų visuomenėje kažkur pasimetė. Šiandien sekame humanizmą, tikime žmogumi, atsakymų ieškome savyje, suprantame, kad mūsų problemų niekas už mus neišspręs.

Caroline Lessire nuotr.

Kaip šias temas gali atskleisti šokis, jo formos?

– Šokis grupėje yra kitokia visuomenės forma. Sukuriame mažytę bendruomenę, kurioje turime kartu gyventi, mokytis vieni iš kitų, pritaikyti skirtingus modelius. Neveikia nesiklausymas ar situacija, kai vienas žmogus prisiima visą atsakomybę. Tuo pačiu svarbu turėti komandos narį, kuris vestų į bendrą tikslą. Kartais taisykles kaip kurti spektaklį aš pritaikau ir gyvenime.

Susitinkame likus mažiau nei savaitei iki premjeros „Match 3“. Tai irgi yra projektas, kalbantis apie mūsų visuomenę, konkurenciją ir gebėjimą sugyventi kartu.

– Spektaklio tema laboratorinė – apie konkurenciją gyvūnų, augalų pasaulyje ir sociume, dirbtinio intelekto fone. Man patinka galvoti apie tai, kad augalų pasaulyje konkurencijos nėra, tai tam tikra evoliucija, simbiozė, vykstanti tam, kad išliktų stipriausias, kad kas nors transformuotųsi. Tai galima pritaikyti ir žmonių pasauliui.  Beje, žodis „Match“ anglų kalboje turi daugybę reikšmių – varžybos, suderinamumas, degtukas –  kartu su šokėjomis Sigita Juraškaite, Oksana Griaznova ir Agniete Lisičkinaite aptariame visas šias reikšmes.

„Match 3“ tavo kuriamos šokių spektaklių trilogijos dalis. Kuo ankstesnieji ir naujausias spektaklis susiję ir kuo skiriasi vienas nuo kito?

Pirmasis pasirodymas buvo apie rungtynes, apie konkuravimą visose srityse, kapitalizmo kritiką, antrasis – apie tai, kaip konkurencijoje gyventi, o „Match 3“ kalba apie susivienijimą dirbtinio intelekto akivaizdoje.

Kodėl įdomi pasirodė būtent dirbtinio intelekto tema?

– Pagalvojau, kad konkurencijos temai reikia globalesnio konteksto. Man labai patinka distopijos ir vis daugiau jų kuriama būtent apie dirbtinį intelektą. Įdomu, kad žmogus bijo, jog dirbtinis intelektas jį pranoks. Jis gali geriau prisitaikyti sistemoje, kurioje nereikia žmogiškųjų savybių, tokių kaip nepasitikėjimas savimi, baimė, pesimizmas. Paradoksas, kad dažnai nuvertinamos savybės ir yra tai, kas mus daro žmonėmis.

Vilma Pitrinaitė. Naujasis Baltijos šokis. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kada pasirodymą laikai sėkmingu ir ką sieki parodyti žiūrovui? Ką norėtum, kad iš spektaklio išsineštų tavo publika?

– Kai pati žiūriu spektaklius, man labiausiai patinka, kai išsinešu momentą, kurio nesupratau, kuriame jaučiasi esanti labai prieš ar už, patyriau kažką, ko dar nemačiau, nuo ko negalėjau atitraukti akių. Gali būti labai gražu, o gal labai šlykštu, bet svarbiausia, kad tai paliktų įspūdį. Esu šokio maištininkė ir man svarbu sukurti tam tikrą šoko terapiją.

Vadinasi svarbu, kad žiūrovas neliktų abejingas?

– Abejingumas reiškia, kad spektaklis visiškai nepasisekė.

Spektakliu tikrai nenoriu iškomunikuoti konkrečios minties ar parodyti kūno plastikos galimybių. Apskritai, šokti pradėjau labai vėlai, tik būdama penkiolikos ir manau, kad tam tikrais laikotarpiais, kai man netiko stilius, buvau prasta šokėja. Tikrai nesu universali atlikėja, man padaryti kažką gražaus, estetiško, kičiško yra beveik neįmanoma.

Šiuo metu giliniesi į gatvės šokių stilių krump’ą. Kuo patraukė šis stilius, šokio būdas, kokias savo, kaip šokėjos savybes, pasitelkusi krump’ą, gali realizuoti?

– Kai pradėjau treniruotis krump’o techniką, pradžioje, dėl tokių savybių kaip emocija, gebėjimas pasakoti istoriją, man natūraliai buvo lengva mokytis. Visuomet savyje turėjau gaivališkumo, stiprumo, tiesumo, visada taip šokau. Kai mokiausi teatro, taip pat koncentravausi į situacijų teatrą, nematomą teatrą, su kuriuo susiduri kiekvieną dieną.

Tobulindama krump’o techniką, turiu daug dirbti su savo kūnu, atrandu naujus įrankius, konkretumą judesyje, viršutinės kūno dalies valdyme. Krump’e tarsi išeini į kitą pasaulį, mokaisi naujos būsenos. Man tai labai gražu, vis dar esu įsimylėjusi šią techniką.

Esi sukūrusi ir šokio filmų. Kaip dera šokis ir kinas, ką duoda šis tarpdiscipliniškumas?

– Įdomu, kad gali kontekstualizuoti šokį kasdienybėje, realiame pasaulyje, paversti jį siurrealistiniu.  Man patinka, kad filmus reikia montuoti, tai atveria kelią mano artistiškumui. Žinau, kad montuoju kaip šokėja ir pats montažas irgi gali būti šokis. Kalbant apie kiną, man patinka prancūzų naujosios bangos filmai, žiūriu ir daug kovos menų bei veiksmo juostų, nes ten matau daug plastikos, judesio.

Ištrauka iš filmo „Tai ne tavo sapnas“

Ar stebėdama Lietuvos ir Belgijos, Prancūzijos, kitų šalių šokio lauką, pastebi tam tikrų tendencijų, skirtumų publikos ir šokėjų požiūriuose?

– Manau, kad publikos panašėja, bet kiekvienos šalies scena turi savo išskirtinumų. Briuselyje kuria daug menininkų ir šokėjų, todėl šokis tampa nišiniu. Publiką gali surinkti vien iš profesionalų ir tuomet nekyla klausimas, ar žiūrovai spektaklį supras. Ten paveikūs pasirodymai, kurie yra kuo asmeniškesni, nuoširdesni, autentiškesni. Dažnai paliečiamos tokios temos kaip kolonializmas.

Lietuvos šokio menininkai yra labai stiprūs, daug jų mokėsi ir kūrė svetur, vėliau sugrįžo, atnešė naujų formų ir idėjų, kurios sustiprino šokio lauką. Man atrodo, kad mūsų šokėjai nedaro kompromisų, nėra prisitaikėliški. Apskritai, atsirado daugiau kūrėjų.

Kalbant apie ateitį ar jau turi idėjų, kurias norėtum įgyvendinti, apie kurias galbūt pasvajoji?

Norėčiau daugiau dirbti su muzika ir tekstais, taip pat suburti komandą, kurioje būtų ir šokėjai, ir muzikantai, ir aktoriai, kad pasirodymas turėtų eklektiškų performanso savybių. Apie ką kalbėtume? Galbūt šįkart kalbėtume universalia tema, pavyzdžiui, apie meilę (šypsosi).

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Spektaklis vyks Spalio 27 dieną 19 val. Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Bilietus platina Bilietai.lt

Spektaklį pristato „Be kompanijos“ . Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.


Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Skaityti daugiau