Artėjant metų pabaigai Lietuvos šokio informacijos centras kartu su šokio menininkais, projektų koordinatoriais ir prodiuseriais apžvelgia tarptautines Lietuvos šokio patirtis rubrikoje „Šokis jungia“. 2023-iaisiais metais „Meno ir mokslo laboratorija“ (MMLAB) gavo galimybę žengti pirmą kartą į naujas, iki šiol Lietuvos šokio kūrėjams nepažįstamas šalis, ir dalintis mūsų šalies šiuolaikinio šokio menu ir įgytomis patirtimis su vietiniais menininkais.
Pakistane buvo pristatytas Gretos Grinevičiūtės šokio spektaklis „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“ (MMLAB), o taip pat sukurta kito šios menininkės „Šokis objektui ir vaikui“ spektaklio versija su vietiniais šokėjais ir aktoriais. Greta taip pat vedė edukacinius užsiėmimus scenos menų studentams. Tai – pirmas kartas, kai Lietuvos scenos menų atstovai pasirodė Pakistane, todėl gastrolės tapo ne tik kultūriniais mainais, bet ir Lietuvos šiuolaikinio šokio istorijai svarbiu įvykiu.
Miglė Markulytė pakvietė MMLAB įkūrėją ir vadovę Rusnę Kregždaitę bei choreografę Gretą Grinevičiūtę papasakoti apie kultūrinius skirtumus ir panašumus, moterų poziciją ir šeimos problemas bei šiuolaikinio šokio sampratą Pakistane.
MMLAB archyvas
Kodėl jums buvo svarbu priimti kvietimą keliauti į Pakistaną?
Rusnė: Kai gavome kvietimą atvykti į Pakistaną su spektakliu, ilgai svarstėme dėl šio vizito, nes teko girdėti, kad šalyje gali būti nesaugu, tą patvirtino Užsienio reikalų ministerija. Tačiau supratome, jog nepriimdamos kvietimo mes tik gilinsime egzistuojančius stereotipus. Dėl to priėmėme šį kvietimą kaip misiją, tiriamąją išvyką, kurioje galime pamatyti, kaip Pakistane veikia kultūros institucijos, taip pat įvertinti ateities partnerystės galimybes. Vykome į Pakistaną atstovauti visos Lietuvos kultūrai, ne tik parodyti spektaklį.
Greta: Manau, kad labai svarbu neužsidaryti savo patogiame Vakarų Europos burbule. Verta keliauti į šalis, kurių mes nepažįstame, nes būtent ten vyksta vertingiausi kultūriniai mainai. Prieš kelionę turėjome labai daug diskusijų su Rusne apie stereotipus, baimes ir mūsų įsitikinimus, kaip atrodo ši šalis. Supratome, kad šis vizitas taps labai svarbiu tyrimu, kuris padės suvokti skirtingas kultūras ir kaip jos gali veikti kartu.
Kaip Pakistano Meno kultūros centro (Arts Council of Pakistan, Karachi) prodiuseris-režisierius Sohail‘is Malik‘as pakvietė jus parodyti Gretos spektaklį „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“, o taip pat nutarė perstatyti „Šokį objektui ir vaikui“ urdų kalba?
Greta: Manau, kad jis suvokė šio spektaklio temų universalumą ir įžvelgė jame kultūrinę ir socialinę vertę, kurią jis gali turėti Pakistane. Sohail‘is pats kvestionuoja moters santykį su vaikų turėjimu, visuomenės požiūrį į vaikų turėjimo klausimą. Jam pasirodė svarbu, kad šis kūrinys būtų ne tik pristatytas kaip užsienio produktas, bet ir būtų įveiklintas vietiniame kontekste. Dėl to perstatydamas šį darbą jis papildė spektaklį vietinėmis aktualijomis.
Kaip pasikeitė spektaklis? Kokios temos pakistaniečiams buvo svarbios?
Greta: Pasikeitė pats judesys, iš abstraktaus jis tapo konkretesniu, supaprastintu. Kai kurios scenos buvo panaikintos, mūsų spektaklyje gyvai sakomi tekstai jų versijoje buvo įrašyti. Tačiau šie dalykai nėra esminiai, jie nepakeitė darbo funkcijos, o net įnešė naujų reikšmių. Kaip ir Lietuvoje darbas kvestionuoja sociumo klausimą dėl vaikų turėjimo, tik pasitelkia jiems artimas sampratas.
Rusnė: Sohail‘is pridėjo tam tikrų politinių nuorodų, į kurias reagavo publika. Skirtingi monologai buvo priskirti kitiems personažams, nei mūsų darbe. Tarkime, monologą apie tai, kad porai nepavyksta susilaukti vaikų mūsų spektaklyje sakė vyras, jiems buvo svarbu, kad šį monologą pasakytų moteris, o tai labai keičia kontekstą.
Greta: Pasijuto kitoks šokio bei teatro suvokimas. Kalba buvo supaprastinta ir priartinta prie jų sceninės raiškos, kuri mūsų akimis atrodo jau praeitame etape, nes labiau primena tradicinę teatrinę raišką, nei šiuolaikinį šokį. Bet svarbesnis yra politinis aspektas, kurį paminėjo Rusnė.
MMLAB archyvas
Greta, koks jausmas buvo stebėti šį spektaklį? Galbūt pavyko atrasti naujų idėjų, minčių? Ar Pakistano kūrėjams pavyko nepamesti spektaklio esmės?
Greta: Man buvo sudėtingiau suprasti kūrinį dėl urdų kalbos, bet pastebėjau, kad nors spektaklio forma liko tokia pati, ji buvo supaprastinta. Tačiau man svarbiausia yra tai, kad darbas buvo perstatytas atsižvelgiant į visuomenę, kurioje jis buvo rodomas. Tai išpildė mano lūkesčius daugiau, nei galėjau tikėtis. Niekada nemaniau, kad šis kūrinys atsidurs kitoje kultūroje ir tarnaus kaip skatinimas permąstyti tos kultūros kasdienybę ar įsitikinimus. Labai svarbu nesusireikšminti ir negalvoti, kad kažkas „sugriovė mano kūrinį“. Niekas nieko negriauna, o pritaiko situacijai, kuri egzistuoja, ir stengiasi tą darbą išpildyti geriausiai duotomis sąlygomis. Abejoju, ar vietinei auditorijai spektaklio „Šokis objektui ir vaikui“ lietuviška versija būtų taip surezonavusi, kaip jų pačių pastatymas. Tad reikia negalvoti apie tai, ar darbas išpildė mano idėjas, ar jų neteko, nes tai visiškai kitas kontekstas ir kiti klausimai.
Pakistane vedėte edukacinius užsiėmimus scenos menų studentams. Kokius kultūrinius skirtumus patyrėte ir su kokiais sunkumais teko susidurti?
Greta: Užsiėmimus studentams vedė dramaturgė Birutė Kapustinskaitė ir aktorė Aldona Vilutytė. Kai stebėjau paskaitas, man neatrodė, kad vietiniai studentai yra kitokie, nei Lietuvos.
Rusnė: Galbūt tik žingeidumo labai daug buvo. Matėsi, kad jiems to labai reikia, jie kartais klausdavo elementarių techninių klausimų. Tai susiję su jų kultūros edukacijos sistema. Pas juos aktoriumi gali tapti gana greitai, pabaigęs tam tikrus kursus. Kai nėra nuoseklios menininkų ruošimo sistemos, tuomet kyla tokie klausimai, kurie Lietuvoje kiltų pirmame aukštosios mokyklos kurse. Tačiau tai tik pabrėžia dalinimosi patirtimi svarbą – pakistaniečiai nedažnai turi galimybę dirbti su iš Europos atvykstančiais menininkais. Įdomu yra tai, kad matosi kaip tie jauni žmonės vertina tokias patirtis ir kaip jiems to reikia. Mes nevažiuojame mokyti Pakistano kaip reikia kurti ar gyventi, bet visa tai darome per kūrybinį procesą rodydami savo darbus, taip pat ir per vadybinį procesą bendraudami ir susidurdami su kultūriniais bei socialiniais skirtumais.
MMLAB archyvas
Pakistano valstybinė religija – islamas, o socialinė santvarka yra patriarchalinė. Kokia ten yra moters pozicija ir kaip publika reaguoja į tokias temas kaip ryšys su mama, moters padėtis šeimoje ar skyrybos? Ar Pakistano publikai šios temos nepasirodė provokatyvios ar galbūt net nepriimtinos?
Greta: Po spektaklio gavome daug padėkų iš vyrų ir moterų, kad yra kalbama savižudybės tema ir apie moterį apskritai, kad ji yra pagrindinis spektaklio veikėjas ir temos epicentras. Tai palietė tiek vyrus, iš vaiko pozicijos, nes kiekvienas turi mamą, tiek ir moteris. Visur egzistuoja tos pačios ar labai panašios problemos.
Rusnė: Svarbus aspektas, jog šios temos yra labai retai nagrinėjamos kultūros lauke. Abiejų spektaklių temos Pakistane yra paribiuose, visi supranta, kaip tai yra svarbu, tačiau jos dar nėra viešos ir apie tai kalbėti iš tiesų reikalauja drąsos.
Greta: Vaikų turėjimo tema liečia absoliučiai visas kultūras, taip pat ir Pakistano. Tik ten yra tam tikri temos aspektai, kurie nėra kvestionuojami garsiai, pavyzdžiui moteris yra matoma kaip sistemos vienetas, kurios viena iš pareigų yra susilaukti vaikų. Pats Sohail‘is man minėjo, kad jam monologas, apie tai, kad aš nenoriu turėti vaikų, priminė jo dukrą, kuri gyvena tarp Pakistano ir Kanados. Ši pozicija jį palietė asmeniškai ir kaip tėvą, ir kaip visuomenės dalyvį.
O koks Pakistane yra požiūris į moteris kultūros srityje? Kaip jūs jautėtės tokioje aplinkoje?
Greta: Vietos komandai buvo sudėtinga suprasti kaip su mumis bendrauti. Nors Rusnė yra prodiuserė, į kurią jie turėtų kreiptis, tačiau vietinė komanda visus klausimus stengiesi spręsti su mūsų komandos vyrais.
Rusnė: Pakistane moterų atlikėjų scenoje yra, tačiau tai retas atvejis, kad moteris būtų spektaklio režisierė ar choreografė. Jiems buvo labai netikėta, kad mūsų komandos didžioji dalis yra kuriančios moterys, turinčios ar siekiančios daktaro laipsnio. Jie į tai reagavo kaip į retą reiškinį.
Greta: Nors mes buvome atviro mąstymo žmonių rate, tačiau vis tiek galėjome stebėti nusistovėjusias jų valstybėje normas. Tuo metu, kai mes buvome Karačyje, vyko moterų dienos, buvo milžiniški protestai, moterys reikalavo būti išgirstos ir kovojo už savo teises. Tuomet vienas vyras iš mūsų kompanijos paminėjo: „ko joms dar reikia, jos gali vairuoti, viską turi, ko dar trūksta?“. Galėjome tik įsivaizduoti, kas vyksta ne mūsų rate. Ši situacija leido suprasti, kad Pakistane tam tikromis temomis kalbėti nelabai gali, nes reaguoti aktyviai ir pozicionuoti savo feministines idėjas bus visiškai neveiksminga, tiesiog prarasi klausytoją. Tuo tarpu menas tampa įrankiu toms idėjoms skleisti ir parodyti, kaip gali būti kitaip. O reakcijos į mūsų spektaklius parodė, jog visuomenėje vyksta įvairūs procesai ir kūriniai padeda juos atspindėti.
MMLAB archyvas
MM: Kokių suvokimų ar temų atsivežėte iš Pakistano?
Greta: Kaip Rusnė labai gražiai pasakė, devyniasdešimtaisiais, po sovietų sąjungos griūties, į Lietuvą pradėjo važiuoti įvairūs menininkai, kurie tapo mūsų kultūros formavimo pagrindu ir dabar mes jau galime keliauti į tokias šalis, kurioms reikia naujų vėjų, įkvėpimo ar kitų požiūrių. Tai yra labai vertingas darbas, kuris sumenkina egocentrizmą, kurio yra tiek daug vakarietiškame mene. Dabar ypatingai Vakarų Europoje kūryba tampa apie savęs pozicionavimą, bet kai mes pradedame keliauti į kitas šalis, kur menas neatneša pelno, pripažinimo vakarų visuomenėje, pats menas įgauna tikrąją esmę, koks jis iš tiesų turėtų būti. Ir tai suteikia begalinį pasitenkinimą savimi kaip kūrėju ir savo komanda.
MM: Ar jau turite tolimesnių bendradarbiavimo planų su Pakistanu?
Rusnė: Yra užmegztas gražus kontaktas, Sohail‘is buvo atvykęs į Lietuvą ir mūsų bendradarbiavimas yra prasidėjęs, tik jie kiek kitaip planuoja laiką. Gavome kvietimą atvykti į festivalį, kuris bus už trijų mėnesių, tačiau negalime to padaryti, nes turime planuoti kur kas toliau į ateitį. Jie yra labai suinteresuoti, nori daryti mums dar vieną turą po Pakistaną, tačiau atsiranda daug niuansų, nes jie neturi tiek lėšų, kad europiniais kaštais atsivežtų trupę, tad reikia ieškoti papildomo finansavimo. Labai norėtųsi, kad kas nors iš mūsų menininkų keliautų ten kurti su jų vietos menininkais, tai būtų labai svarbūs mainai, nes jie turi tokį poreikį ir mums įdomu stebėti, kaip menas keičia visuomenę. Mūsų kontekste tai tiesioginis pavyzdys, kaip kultūra tampa įrankiu tam tikriems pokyčiams, Pakistane menas turi daug didesnę galią, nes veikia visuomenėje, kuri yra kur kas labiau suvaržyta.
—
Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.