Kai du vyrai šoka

Įsivaizduokime, kad šalia yra objektas, žmogus ar vyksmas, kurį taip trokštame paliesti. Tik drauge tyko pavojus nusideginti, lengvai susivilioti ar neišbrendamai įklimpti ir nerasti kelio atgal. Vis drąsiau tiesiame ranką, tačiau taip ir nepasiekiame taip trokštamo tikslo, nes, vos priėjus liepto galą, instinktas liepia atsitraukti nuo prarajos.

Šiais metais tris dienas trukusią Baltijos šokio platformą Rygoje, kurios metu, rodos, joks spektaklis taip ir neprasiskverbė giliau į širdį, likus vos kelioms valandoms iki autobuso atgal į Vilnių, vainikavo vis tik tai sugebėjęs padaryti darbas „Vērpete“. Latvių Krišjāniso Santso ir Eriko Erikssono duetas ir kelių muzikantų, grojančių vibrafonu ir gitara, simbiozė pakvietė būti netikėto, dinamiško ir užburiančio verpeto dalimi.

Dar prieš įžengdami į pasirodymo erdvę iš kūrinio autorių K. Santso ir E. Erikssono gauname vieną instrukcijų: „judėkite, rekomenduojame nestovėti vietoje“. Vos įžengus į tuščią loftą primenančią erdvę nebeliko kitos išeities, kaip tik paklusti anksčiau išsakytoms rekomendacijoms – juodai apsirengę vyrai erdvėje ėmė žaisti kaip katė su pele, pakeliui vengdami nuo lubų kabančių maišelių su kalkėmis. Vyksmą pakviestais stebėti žiūrovais buvo pasitikima, kad šie, reikalui esant, pajudės, pasitrauks ar keliaus paskui.

Rihards Klaužs nuotraukos. Baltijos šokio platforma, 2024

K. Santsas ir E. Erikssonas tarsi iš skirtingų pusių pučiantis vėjas susitinka ir protarpiais suformuoja verpetą. Jų sukurtas „verpetas“ ne kartą įsiurbdavo, nors jokio fizinio kontakto nepatirėme. Žiūrovas save atranda patalpoje, kurioje siaučia viesulas, nuo kurio pasprukti pro duris negalima (ir kartu nenorima), o matomas vaizdas toks pagaulus ir įtraukiantis, jog tik ir norisi prisiartinti arčiau, ištiesti ranką ir paliesti. Ši pavojaus būsena, kuri žadina adrenaliną – vienas iš pasirodymo privalumų. Basomis kojomis tarsi ant smėlio palikdami pėdsakus, tarp blaškomų žiūrovų šokėjai randa savo kelią vienas link kito – kaip in ir jang, negalintys koegzistuoti vienas be kito.

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne verpetas gali būti aiškinamas trejopai: vandens, dulkių, sniego ar oro sūkurys, arba plaukų susisukimas pakaušyje, arba koks nors audringas reiškinys. Pastarasis, manyčiau, tinkamiausias apibūdinti tai, kas įvyko salėje – čia du vyrai, nuolat stebimi ir stebintys vienas kitą, kartas nuo karto susidurdavo, taip į erdvę paleisdami pliūpsnį energijos: grakščiais ir apgalvotais rankų sukibimais, tvirtais apkabinimais, tarsi stilizuotais polkos motyvais, lengvais perėjimais, ramsčiavimusi, pašokimais ir rankų mostais, vienas kito išsupimais į orą. Vienas jų, rodos, gaudo, kitas leidžia būti pagaunamas – tarsi poroje, kurioje vienas beatodairiškai myli, o kitas leidžiasi būti mylimu.

Jų susidūrimai tylūs, tačiau juntami. Jiems susikibus žiūrovui nebelieka kitos išeities, kaip tik per jam pačiam priimtiną atstumą nutolti ar priartėti prie jų. Žiūrovas juda kartu, taip drauge su šokėjais kurdamas unikalų piešinį – pasirodymas kaskart gali būti vis kitoks. Erdvėje juntamas gūsis, energija nesustabdoma, smūgiai stereotipiškai „vyriški“, tačiau K. Santso veide matoma šypsena nuramina, o E. Erikssono reakcija ir kūnas liūliuoja.

Visas kūrinys, rodos, išbaigtas iki smulkiausių detalių. Be stebimo gaudynių momento, girdime ne visada suprantamą ir aiškią kalbą (ar tik nebus tai viena po kitos sekančių kombinacijų pavadinimai?), veido mimikas, įkvėpimus ir iškvėpimus, žvilgsnius. Kartais menininkų duetas suploja rankomis per nuo lubų kabančius maišelius – taip jie savo rankas nusėja kalke, kad kito susidūrimo metu sukibimas būtų tvirtesnis. Salėje žiūrovai jiems neegzistuoja – jie tėra dar viena kliūtis, kurią reikia apeiti, kaip ir gyvenime, kuriame privalu judant pirmyn jas įveikti. Choreografija, rodos, skirta net ne mums, o šokėjams, muzikoje girdimi folkloro motyvai, sklindantys iš periferijoje matomų muzikantų, skirti užsiūbuoti (gal ir nuraminti) atlikėjus, bet ne mus, žiūrovus.

Kur du vyrai, ten galia. Kaskart jiems praskrisdavus šalia, neįmanoma atsistebėti jų kūno kalba. Menininkai savo šokiu mus įjautrina ir kviečia pažvelgti į tvirtą, gilų ir reikšmingą ryšį tarp vyrų. Jie pamina toksišką vyriškumą ir iškelia į paviršių galimą nuoširdų artumą. Juose galime įžvelgti tėvą ir sūnų, brolius, anūką ir senelį, du geriausius draugus ir taip, mylimuosius. K. Santsas ir E. Erikssonas tarsi patvirtina, kad tokie santykiai galimi, kad toks artumas laukiamas, kad vyriška gentis nėra tik nevaldomos ir impulsyvios jėgos išraiška, kad vyrai turi įvairią jausmų paletę ir nori erdvės bei progos ją parodyti, išaukštinti, patirti, išgyventi; slėpti nebenorima.

Jaudrinamas šokėjų verpeto, įprastų, pasikartojančių judesių, į paviršių iškyla kanadietės Catherinės Gaudet darbas „The Pretty Things“ (2023 metais rodytas „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje) – penkių šokėjų skleidžiama jėga, pasitikėjimu perpintas ryšys, įtrauki muzika, matomas prakaitas – savotiškas ir užburiantis jų skleidžiamas verpetas. Stebint „Vērpete“ įmanoma suskysti, tarsi liudijant paveikų vestuvių momentą kuomet jaunieji vienas kitam išsako širdingas priesaikas. Justi, kad pasirodymo didingumas buvo jo paprastume, pasitikėjime vienas kitu ir brolybe. Smalsu būtų pamatyti šį darbą atviroje erdvėje – kaip išsivystytų spektaklio erdvė, skrodžiama ne tik šokėjų kuriamo verpeto, bet ir pačios gamtos – vėjo, saulės, lietaus, žemės, debesų, smėlio. Tai buvo didinga istorija, priminusi Madeline Miller romaną „Achilo giesmė“, tik čia, „Vērpete“, tapau laimingos pabaigos liudininku.

Tekstas parengtas Lietuvos šokio informacijos centro vykdomos šokio kritikos mokymų programos „Šokis žodžiu – ne(w)kritika“ metu. Programos veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Skaityti daugiau