Itin retai žiūrovų išvystamo spektaklio „Meat Factory“ kūrėja: „Nesame labai toli nuo distopinės visuomenės“

Ką tik praūžusio tarptautinio šokio festivalio „AURA 34“ uždaryme Kaune įvyko menininkės Ingos Fontez-Sakurako šokio teatro „Okarukas“ atnaujinto spektaklio „Meat Factory“ premjera. Pasirodymas ruoštas kartu su nauja Panevėžio teatro „Menas“ komanda pagal Jaroslavo Melniko romaną „Maša, arba postfašizmas“. Pasitelkus šiuolaikinio šokio su butoh ir flamenko elementais kalbą, elektroninę muziką, vokalą, šviesos ir kinematografinės vaizdo projekcijas, gvildenamos itin aktualios laikmečio temos. Žiūrovai bus kviečiami pagalvoti, kaip pradingsta žmogiškumas ir kada protu nesuvokiami dalykai tampa norma.

„Meat Factory“, Augustės Telyčėnaitės nuotr.

Vos porą kartų žiūrovų matytas spektaklis jau yra įvertintas: už šviesų dizainą Vilius Vilutis nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“, taip pat „Meat factory“ buvo atrinktas dalyvauti Lietuvos sezono renginiuose Prancūzijoje. „Pagrindinė spektaklio tema – kaip propagandos įgalintoje visuomenėje įsigali fašizmas ir kaip protu nesuvokiami dalykai tampa norma, – tiesiogiai koreliuoja su geopolitine situacija pasaulyje šiuo metu. Pasirinkome J. Melniko romaną kaip atskaitos tašką, kelti klausimus ir kūno kalba nagrinėti, kas yra žmogiškumas, kur yra riba tarp žmogiško ir žvėriško elgesio“, – pasakoja I. Fontez-Sakurako.

Jūsų spektaklis – tikrai ne lengva pramoga: jis sukrečiantis ir paliečiantis ne tik protą, bet ir širdį. Ar žiūrovams, kurie scenoje įpratę prie teksto, pasiseka suvokti ir pajusti tai, ką norėjote pasakyti?

Buvau maloniai nustebusi, kai gavau vieno žiūrovo atsiliepimą. Jis prisistatė kaip paprastas juodadarbis, retai vaikštantis į spektaklius, bet štai perskaitė spektaklio anonsą ir jam surezonavo jo temos. Žmogus dėkojo už tai, kad spektaklis jį sukrėtė, bet kartu parodė tiesą. Kaip tai pompastiškai beskambėtų, bet romane ir spektaklyje teigiama, kad meilė gali išgelbėti pasaulį, žmogus gali pasikeisti, nes net juodžiausiais laikais jis turi išeitį. Stebėtina, kaip man parašęs vyras, o vėliau ir kiti išdrįsę pasidalinti įspūdžiais žiūrovai, labai tiksliai nusakė spektaklio temas – džiaugiamės, kad jas, net užkoduotas, žmonės „nuskaito“.

Kas labiausiai jaudino jus ir jūsų komandą kūrybinio proceso metu?

Pirmiausia – pats romano aktualumas: jis parašytas dar prieš Rusijai okupuojant Krymą, bet metaforiškai kalba apie dabartinę situaciją pasaulyje su jo karais, smurtu ir atgimstančiomis neofašizmo nuotaikomis. Spektaklyje pasakojama propagandos skleidėjo, miegančios sąmonės žmogaus, Dimos transformacijos istorija. Nuo nužmogėjusio ūkininko, kuris nesusimąstydamas skersdavo tvarte laikomus žmogaus pavidalo gyvulius (storus), iki vyro, pamilusio vieną iš jų – Mašą – ir rizikavusio savo gyvybe priešinantis nusistovėjusiai diktatūrai. Tai tarsi dabartinių laikų metafora: kai vieni žmonės nusprendžia, kad tokios pat būtybės nėra jiems lygiavertės ir su jomis galima elgtis kaip nori. Juk tai tėvai ir motinos, kurie su savo vaikais elgiasi kaip mylintys žmonės, o svetimus vaikus žudo. Na, arba visiškai ramiai reaguoja į tai, kad kažkur toli jie žūsta karuose.

„Meat Factory“, P. Židonio nuotr.

Su aktoriais aiškinomės, kaip iš esmės normalus ir padorus žmogus, toks kaip jūs ir aš, tam tikromis sąlygomis gali prarasti žmogiškumą. Ir net jei kažkas sakys: „Jau aš tai ne, aš kitoks!“, tai nebus tiesa. Mielas ir malonus žmogus tikrai gali tapti pačia žiauriausia savo versija. Apie tai mes nesusimąstome, bet pažvelgus giliai į save, ta mintis sukrečia. Aišku, visada yra pasirinkimas – net turėdamas žiaurumo potencialą, žmogus gali neleisti jam prasiveržti.

Dar kita jaudinanti tema – žmogiškumo degradavimas, kultūros saulėlydis, jausmų atrofija. Juk jei augini žmogų be meilės, be kultūros, be edukacijos, kemši jam į galvą propagandą, žemini – galiausiai jį nužmogini. O ta nužmoginta žmonių mase vėliau labai lengva manipuliuoti ir visai įmanoma tampa tai, kas anksčiau atrodė protu nesuvokiama. Tad nėra ko stebėtis situacija Rusijoje, kur dešimtmečius vykdoma propaganda.

Esate sakiusi, kad scenoje siekiate tikrumo – kokiomis priemonėmis jį kūrėte? Ar buvo sunku su dramos aktoriais statyti šokio spektaklį?

Taip, scenoje daug tikrų dalykų: ugnis, pienas, kraujas… Yra daug performanso menui būdingų veiksmų, pavyzdžiui, malkų kapojimas scenoje. Su pirmąja komanda kūrėme spektaklį bendradarbiavimo principu: tai nebuvo lengva, bet labai įdomu. Kartu skaitėme, diskutavome, ginčijomės, pykomės, ieškojome, blaškėmės. Ukrainietės šokėjos nebesugebėjo tęsti tokiu principu ir tokia tematika pradėto darbo. Taip pat aktoriai, kurie scenoje buvo įpratę prie pjesių teksto, perskaitę knygą, turėjo skaudžius spektaklio klausimus (kurių gal nė vienas nenorėtų kelti), perteikti kūno kalba ir visą temos bjaurastį transformuoti į grožį. Kiekvienas spektaklio dalyvių judesys yra praturtintas japonų butoh technika – to Lietuvoje niekas nedaro. Tai tam tikras unikalus meninės raiškos būdas, kai judesio išraiškos ieškoma giliai panirus į save.

„Meat Factory“, Augustės Telyčėnaitės nuotr.

Nei aš, nei Philas Von (choreografės vyras ir spektaklio bendrakūrėjas) nesame nei režisieriai, nei „tikri“ choreografai. Philas yra kompozitorius, flamenko šokėjas: jis spektakliui sukūrė garso takelį, jame šoka, vaidina, dainuoja ir šiek tiek groja. Aš į teatrą atėjau kaip vizualiųjų menų ir performanso meno atstovė, supratusi, kad šiuo metu man čia dirbti įdomiau. Kuriu kitais principais, be režisieriams ir choreografams įprastų taisyklių, todėl šokio, teatro, performanso meno, dainavimo technikų derinimas scenoje man natūralus. Man labai patinka dirbti su aktoriais, nes šokio spektaklyje jų kūryba itin sujaudina. Jiems buvo keista, kai per repeticijas sakydavau, kad nereikia vaidinti – tiesiog būti, bet kai jie suprato, kad iš to gimsta nauja kokybė, buvo nuostabu.

Šokio spektaklio „Meat Factory“ sklaidą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Spektaklį galima pamatyti artimiausiu metu:

Lapkričio 19 d. Ukmergės kultūros centre, „Camera Obscura“ festivalio metu

Lapkričio 21 d.  Klaipėdos Kultūros fabrike

Gruodžio 1 d.  Vilniaus Menų spaustuvėje

Skaityti daugiau