Šokio spektaklyje LUSTOPIA tyrinėjamas kūniškumas. Tiesa, taip turbūt galima pasakyti apie kiekvieną šiuolaikinio šokio darbą – įprastai čia kūnai ne kažkuo apsimeta, ne kažką reprezentuoja, o reiškia patys save. Bet LUSTOPIA iš tiesų svarbi tampa kiekviena jame šokančio kūno linija, forma, tekstūra. Oda, poodiniais sluoksniais, prakaitu. Čia prasmę įgauna pastarojo laiko moksliniai tyrimai apie odą kaip psichologinį ir socialinį organą, kuris tiesiogine prasme yra anatomiškai apibrėžta riba tarp mūsų ir ne mūsų. Šiame kontekste kiekvienas prisilietimas prie odos – tai būdas apsikeisti socialine ir psichologine informacija. Tai galimybė įsileisti kažką į savo odą arba kažko ten nepriimti.
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Spektaklis LUSTOPIA – bendras choreografų Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus (LOW AIR) bei vokiečių šiuolaikinio šokio choreografės Silke Z. kūrinys. Spektaklio aprašyme kalbama apie geismo ir malonumo kategorijas, lyg jos čia būtų svarbiausios. Vis dėlto stebint pasirodymą daug daugiau minčių kyla apie kūnų legalizaciją, galimybę kūnams būti savimi ir užimti šitame pasaulyje sau skirtą vietą. Ne mažesnę, ne didesnę, kitaip tariant, ne iškreiptą, o būtent tokią, kokią galime užimti. Sunkaus kūno vietą. Laiko ar ligos paženklinto kūno vietą. Saugiai ir maloniai liečiamo arba nerimo apimto kūno vietą.
Akivaizdu, kad kaip visuomenė niekaip negalime leisti kūnams gyvuoti be interpretacijų, vertinimų, gėdinimo, kaltinimų. Nuo mažumės esame rikiuojami, matuojami, mūsų kūnų pajėgumai vertinami pažymiais. Ne atsitiktinai ilgainiui įprantame gyventi atsitolinę nuo savo kūnų ir veikiau suprantame juos kaip išorinius objektus, skulptūras, kurias reikia kokiu nors būdu pagerinti. Esu girdėjusi tokią įdomią sąvoką kaip „savo kūno autorystė“: ko gero, dažnam tai – visai neprieinama idėja; įprastai jaučiamės kūną ne „kuriantys“, o „gavę“ ir turintys su juo kažkaip gyventi.
Tokios mintys kyla stebint spektaklį LUSTOPIA. Jis tarytum atlieka terapinį darbą, nors tai nėra terapinis menas. Man regis, kūrėjams pavyko išlaikyti atstumą nuo šokio kaip saviterapijos ar jausmų išraiškos formos. Išsaugoti šokėjų kūnų istorijų savastį ir iš jų sukurti meninę architektūrą – tai niekada nėra lengva. Bet koks dokumentiškumas visuomet į meną įlieja visai kitą – asmeniškesnį – matavimo būdą: štai pokalbiuose su trupe paaiškėja, kad šokėjo Dmitrijaus Andrušaneco solinės mizanscenos choreografija paremta asmeniniu jo nuo vaikystės intuityviai atliekamu raminančiu judesiu – galvos sukimu į šonus. Kaip elgtis su šia informacija? Ji neabejotinai sustiprina spektaklio patyrimą – juk tai neįtikėtino atvirumo akimirka. Žiūrovams atiduodama brangiausia šito kūno paslaptis. Vis dėlto spektaklio kūrėjai, choreografinėje struktūroje pavertę Dauno sindromą turintį Davidą Winkingą šio solo stebėtoju, sukuria dviejų tą akimirką nieko nemeluojančių kūnų susitikimą, ir taip apsaugo žiūrovus nuo susitapatinimo su nerimo choreografija. Stebėti Davidą, kuris stebi Dmitrijų ir į šį organiškai reaguoja, yra, švelniai tariant, stipru. Vargu ar tai telpa į meninio poveikio rėmus. Veikiau tenka sutalpinti tai į save kaip visuomenės narį, turintį įvairiausių nuomonių apie visokius kūnus, ir dabar jaučiantį, kad vyksta kažkas išlaisvinančio.
Žiūrint spektaklį kilo minčių apie kūnų melą, apie netikrą savastį: kaip iš tiesų kūnai norėtų elgtis, jei nieko nebūtų matę ir mokęsi iš kitų kūnų? Ar, kalbant apie geismą ir malonumą, tikrai būtina kišti liežuvį ir perdėtai laižytis lūpas? Ką reiškia šis judesys, kuriuo taip godžiai ir demonstratyviai užsiima šokėjai mizanscenoje po spurgų valgymo? Akivaizdu, kad spektaklyje irgi keliamas toks klausimas. Pats pasirodymas jam duoda ir atkirtį: pačios intymiausios akimirkos nutinka mažiausiai geismingose kūnų padėtyse – kai vienas kūnas užsilipa ant kito tartum vaikas, kai smulkesnis kūnas ant nugaros neša sunkesnį, kai du ilgai virpėję kūnai susitinka ir net nesusiglaudę virpa kartu, kai visi kūnai tiesiog sugula į krūvą – į bendrą kūną? – ir būna.
Reikšmingą vaidmenį spektaklyje atlieka kūnų paveikslai. Tai didelio formato nuotraukos, jose – išdidinti kūnų fragmentai. Atrodo kaip tapybos darbai. Iš visų linijų, sankaupų, odos skirtumų sukurta tyra estetika. Nekyla nė vieno klausimo apie standartus – paveikslai moko gryno žiūrėjimo. Kai spektaklio pabaigoje dalis paveikslų išguldoma tarp besiilsinčių, rimstančių šokėjų kūnų, susideda odos, kaulų, raumenų kraštovaizdis. Ir tie tiulio raukinukai, kurie kaip apgamai įsiūti po vieną kiekviename paveiksle, ne deformuoja ar papuošia kūnus, o tiesiog pratęsia odą, kviečia paliesti. Įterpti savo plaštaką į paveikslo odą. Visa tai, net keista, suveikia įgalinančiai. Skelbia kažką panašaus į Your body is enough. Gal tai – nuvalkiota, bet sunkiai įkūnijama žinutė. Kartoti galima tūkstančius kartų.
Labai tiksliai spektaklio žinutes transliuoja ir kostiumų dailininkės Melinos Jusczyk kurti apdarai. Pirmieji, kaip tie paveikslai, su įmantriais pratęsimais – tiulio raukiniais. Antrieji – iš tokio minkšto ir plono kūno spalvos trikotažo, kad matyti kiekvienas virptelėjimas ir prakaito dėmės. Kostiumai LUSTOPI-joje šoka ir perduoda kūnų žinutes, beveik nieko nepridėdami nuo savęs.
Įstrigo viena spektaklio LUSTOPIA mizanscena, kurioje kūnai sueina į vieną būrį, o jų viršutines dalis dengia paveikslai. Taigi žiūrovams matyti tik apačia – nuo pilvo žemyn, žemyn nuo užpakalio. Tėra tik šokančios, vaikštančios, tempiamos kojos ir sykiu judantys dubenys. Šlaunys ir jų istorijos. Čia spektaklis nuo kūnų nubraukia veidus, asmenybes ir palieka žiūrovus pabūti su beasmeniais kūnų fragmentais. Labai įdomu, kad taip suskaldytam kūno vaizdiniui nepavyksta pripiršti jokio vertinimo. Grynos kojos, nieko daugiau, labai gražu.
Panašų užmojį, regis, turi ir visa kartu su vokiečių menininkais kurta LUSTOPIA, kurioje tikrai justi vokiško teatro tonacija, sunkumas. Teatro režisierius Robertas Wilsonas apie vokiečių teatrą yra sakęs: „Vokiečių teatras yra labai intelektualus. Vokiečių aktorių galvos visada labai sunkios, nes jie visą laiką galvoja. Mano darbas yra artimesnis gyvūnų elgsenai.“[1] Būtent šį procesą – išėjimą iš galvoje gimusio kūno paveikslo į realų, anatominį, neužsimąsčiusį, gyvūnišką ir savipakankamą savo kūną – ir pajutau spektaklyje LUSTOPIA.
[1] Spencer Bailey interviu, Robert Wilson on the Wonder to Be Found in Time, Space, and Light.