Plačiais mediniais laiptais pakilus į antrą aukštą kiek pastoviniuosit hole su didžiuliais langais ir pro juos žybsinčiais vakariniais parko žibintais. Lukterėjus įeisit į erdvę, kurios sienos alsuoja praeities žymėmis. Sienų sluoksniai nuženklinti rūmų didybę menančiais ir negandas patyrusiais laikais. Čia viskas prasidėjo nuo LDK, kai didikai Sapiegos sumanė pastatyti rezidenciją, atliepiančią baroko architektūros principus. Šiandien Sapiegų rūmai – laiko ženklas, apjungiantis dabartį su paveldu, vadinasi, praeitimi ir perduota tradicija. Kaip šie rūmai kalbasi su atskirais meno kūriniais, ir kaip meno kūriniai kalbasi su rūmais? Ar čia yra kokių atsikartojimų, o galbūt principinių dėsnių, susiejančių erdvę su, pavyzdžiui, žmogaus, sakykim, šokėjo kūnu? Kokią istorinę atmintį toks šokėjo kūnas galėtų perteikti, ištransliuoti tokioje erdvėje? Kokį minties svorį įnešti, kad žiūrinčiojo neišgąsdintų, bet atskleistų tokį klodą, kurio nepavyks atvaizduoti negyvų, tačiau vizualiai kalbančių sienų sluoksniuose?
Du šokėjų kūnai žengia ratu. Visad palaikant vienodą atstumą, vienas prieš vieną, nenuleidžiant žvilgsnių. Sukauptą, lėtą, rituališką ėjimą papildo garsinis liaudiškos sutartinės (galbūt godos, ar lopšinės?) motyvas, sumišęs su atmosferinės muzikos elementais. Šokėjų kūnai, kaip ir žvilgsniai, skirtingi: liaunas prieš tvirtą, ramus prieš pasitikintį. Ratas traukiasi, kūnai artėja. Sustojus pažindinasi žvilgsniu, atsargiai vienas kitam duoda ranką, netrukus jau susikimba už jų. Rankos viena kitą paleidžia tik retkarčiais, kai to pareikalauja sukiniai: jos pinasi, keičiasi, kyla ir leidžiasi, apkabina ir įsitempia. Sukinius papildo kojų šoktelėjimai. Panašiai liaudiškus porinius šokius šoko mūsų seneliai ir proseneliai. Tiesa, sukinius jie darė greičiau, kaip ir reikiamus šuolius. Sapiegų rūmų salėje – priešingai – viskas sulėtėję: žingsnis ir ritmas, judesys ir žvilgsnis. Visam judesiui palikta vietos, kaip ir žiūrovo laikui, skuba čia nereikalinga: aukštos rūmų lubos salei suteikia erdviškumo, o išlauktas, itin dėmesingas ir lėtas judesys žiūrovo vaizduotei taip pat atveria minties erdves, ši aplinka kviečia permąstyti, ką mes žinome apie judesį ir kūnų betarpiškumą.
Spektaklis „Vienudu“, Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.
Urbanistinio šokio teatro „Low Air“ Sapiegų rūmų erdves praplėtė šokio spektakliu „Vienudu“ (idėjos autorė, choreografė Airida Gudaitė, choreografai ir šokėjai Laurynas Žakevičius, Rokas Šaltenis), rūmų istoriją papildydama lietuvių liaudies ir breiko judesio motyvais. „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptu, sulėtėjusiu judesiu jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą. Čia matome įvairų tradiciniams poriniams šokiams būdingų pynės motyvų, bei, pavyzdžiui, tradicines dueto „sūpynes“. „Low Air“ spektakliuose tai nėra visiškai nauja tema: etno motyvų, tradicinio šokio paieškų būta beveik prieš dešimtmetį kurtame šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“ (2016). „Vienudu“ atveju prireikia pusės spektaklio, kad šioje neskubroje šokėjai organiškai pereitų prie breiko žingsnelių. Šie taip pat sulėtėję, atliekami įgauna visai kitus atspalvius, nei patirtume juos tradiciniame breiko pasirodyme: čia matome rate vykstančias, bene šamaniškas apeigas, o kartais šie kūnai supanašėja į gyvūnus, susiremiančius dvikovon. Šis susidūrimas įdėmiai atsigręžia į vyriškumo temą, kurią sulėtinti kūnai neskuba atrakinti: subtilus, niuansuotas santykis mainosi, kaip chameleonas: tai susipriešinantis ar prisitaikantis, nepastebimas, bet nuolat judantis kito santykio link. Kokiu būdu visas šias tirštas temas suvaldyti? Lėtumu. Tokiu tempu, kuris viena temą gena, veja prie kitos, ištaupytu judesiu išlaukti (nors prakaitas laša ant grindinio).
Spektaklis „Vienudu“, D. Matvejevo nuotr.
Tradiciniai šokio elementai čia pat persipina su breiko judesiais ir sekdami vienas paskui kitą tyrinėja, ieško sąsajų bei skirčių. Ši sumišusi forma išgromuluoja kažkokią sunkiai apibūdinamą mūsų kasdienybės tikrovę: kokius įpročius/ įtakas/ mąstymo kelius ir kriterijus mes sugeriame, perimame, ir, ne kitaip, susluoksniuojame savo tapatybėje? Tačiau ten visad glūdi ir mūsiškis pradas, visai, kaip rūmų sienose: nužymėtas protėvių ir promočių patirtimis bei tradicijomis.
Matyt, tik šitaip ir gali derėti liaudies šokis šalia iš už vandedynu mus skiriančio urbanistinio šokio tradicijos. Ir kuo toliau žiūrint šį sulėtėjusį „Vienudu“ judesio tyrinėjimą, kyla mintis: kas pasakė, kad ši – breiko – forma visada buvo urbanistinė? Galbūt breikas taip pat judesio skolinys, parneštas iš gilaus atminimo, perduotas iš kartų kartos: protėvių, jų susibūrimų ir apeigų?
„Vienudu“ dėmesingumas, įtampos ir prielankumo santykinumas, betarpiškas, niekada nenukrypstantis ir iki įtampos sukoncentruotas žvilgsnis vienas į kitą viso spektaklio metu (kai aplinkiniai net čia pat kyštelėjantys koją neegzistuoja), man yra pats įdomiausias: maksimaliai jį išlaikyti, tokiu koncentruotu dėmesingumu vienas kitam išbūti, man lyg yra svarbiausia šios spektaklio dedamoji.
Spektaklis „Vienudu“, D. Matvejevo nuotr.
Vienas motyvas, įvairiausiomis formomis atsikartojantis spektaklio metu – ratas: taip suformuota šokio aikštelė, šitaip krenta šviesa, sudarydama nematomą „užuolaidą“ tarp jų, šokėjų, esančių šviesoje, ir mūsų, visiškai čia pat sėdinčių šešėlyje (šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas). Ratas čia ir dramaturginis sprendimas: taip mezgasi vieno santykis į kitą, vyksta jo užgimimas ir pabaiga, užsimezga naujas santykis… Fizinis ratas apsprendžia vieno į kitą žvilgsnio amplitudę, judėjimo perimetrą. Muzikinį ratą atidaro bei uždaro pradžioje ir pabaigoje atsikartojantys judesio bei muzikiniai motyvai. Ypač daug atmosferiškumo čia sukuria išdirbtas ir išsodrintas, tarsi ištapytas Agnės Matulevičiūtės ir Martos Finkelštein muzikinis takelis. Jis atsargus, kurtas su rūpesčiu, neužmirštant rūmų istorijos ir viso jų erdviškumo.
Simboline prasme ratas yra viso kosmoso ir jo nuolatinio kitimo ženklas, ratas – kuriančioji dievybė, nuolat atnaujinanti pasaulį. Azijos kultūrose ratas simbolizuoja atgimimą ir išsilaisvinimą iš kančių. Pasak kūrėjų, „Vienudu“ turėtų žymėti savęs susitikimą su kitu „aš“, tačiau man šis spektaklis yra apie gyvenimo cikliškumą: jaukų ir naivų susidūrimą su kitu vaikystėje, įtampų pilną santykį paauglystėje, nuoširdžios brolystės, draugystės ir intymumo paieškas jaunystėje, ištikimybę bei atsidavimą brandoje.
Spektaklis „Vienudu“, D. Matvejevo nuotr.