Interviu su Birute Letukaite parengė Vaidas Jauniškis.
Pirmiausia sveikinu su Nacionaline kultūros ir meno premija. Kadangi ši premija pirmąkart mūsų valstybės istorijoje yra suteikta šiuolaikinio šokio atstovei, man rodosi teisinga, kad ją gavote būtent jūs. Ir ne tik dėl jūsų pačios veiklos. Jūs esate ir simboliškas šio meno tęsinys nuo pat jo atsiradimo Lietuvoje. Juk šaknys driekiasi iki šokio pradininkių Vokietijoje, Juttos Klamt šokio mokyklos Berlyne, kurią 1939 m. baigė Danutė Nasvytytė. Jos įsteigtą šokio mokyklą Kaune tęsė mokinė Kira Daujotaitė, įsteigusi išraiškos šokio kolektyvą „Sonata“, kuriame jūs ir pradėjote savo šokio kūrėjos kelią. Jaučiate tą šaknų naštą?
Taip, esu trečioji karta, tęsianti šią nepertraukiamą giją. Aš nesimokiau choreografijos ir nesu tikra, ar to galima išmokti. Mano mokslai buvo stebėjimas, dirbtuvės, laboratorijos, seminarai. Kai man buvo 15 ar 16 metų, Kauno muzikiniame teatre pamačiau„Sonatą“, švenčiančią savo 20-metį. Buvo rodomi etiudai, inspiruoti M. K. Čiurlionio kūrybos bei kiti, pastatyti pagal klasikinę muziką, taip pat ir pagal Beethoveno „Mėnesienos sonatą“. Kadangi nuo trečios klasės lankiau meninę gimnastiką, man, atėjusiai iš sporto, šis šokio pasaulis buvo nesuprantamas ir nepatiko – viskas rodėsi per lėta, vien plastiškas judėjimas pagal fortepijono muziką… Tačiau iš gimnastikos jau planavau išeiti ir ieškojau naujo užimtumo, tad nusprendžiau išbandyti save šokyje. Kadangi mano kūnas jau buvo „apdorotas“ gimnastikos, greitai buvau įtraukta į „Sonatos“ repertuarą. O „Sonatoje“ labiausiai mane patraukė ir sužavėjo Kiros Daujotaitės asmenybė. Tai buvo visiškai kitas pasaulis: klasikinė muzika, repeticijos sekmadieniais, po to pasakojimai apie smetoninę Lietuvą, apie Nasvytytę, atvežusią šokį į Lietuvą, jos solo koncertus tuometiniame Valstybės teatre; prisiminimai, kaip rusams užėjus veikla buvo nutraukta, o vėliau, atėjus vokiečiams ir prasidėjus karui, šie vėl viską leido. Juk Vokietija ir buvo šiuolaikinio šokio lopšys Daujotaitė su trupe važinėjo po visą Lietuvą ir rengė koncertus – šokio pasirodymus tuomet mes vis dar vadindavome koncertais…
Kai pasakojate apie tą matytą koncertą, apie estetiką,– man tai primena Isadoros Duncan atsiminimus apie jos etiudus mitologinėmis ar gamtos temomis.
Kai dirbau bibliotekoje, retų spaudinių skyriuje pamačiau vokiškas knygas apie modern Tanz, Ausdruckstanz – išraiškos šokio – nuotraukas ir atpažinau tą stilių. Juk ką Nasvytytė išmoko Vokietijoje, tą ir atvežė, o po to užsidarė sienos… Daujotaitė tai tik bandė išlaikyti, nes visiškai jokios informacijos apie laisvojo šokio pasaulį nebuvo įmanoma gauti. Tad kai Maskvoje išvydome José Limóno trupę, mano pasaulis apsivertė. Daujotaitė per „Amerikos balsą“ išgirdusi, kad ši trupė atvyksta į Maskvą, nusprendė, kad mums būtinai reikia tai pamatyti. Apsiginklavusios raštu, jog esame vienintelis Sovietų sąjungoje išraiškos šokių kolektyvas, sėdome į traukinį ir kitą rytą jau buvome Maskvoje. Gavome vietas beletaže į visus tris vakarus. Iki šiol labai ryškiai prisimenu kiekvieną jų pasirodymą, jie paliko neišdildomą įspūdį mano atmintyje. Stebint rodėsi viskas tarsi pažįstama, bet ir tuo pačiu visiškai kitaip. Tuo metu nesuvokiau, kad tas kitoniškumas priklauso nuo kūno paruošimo technikos – dėl to ir judesys atrodo visiškai kitaip. Ir tai buvo milžiniška inspiracija ieškoti informacijos ir dar atkakliau dirbti su savo kūnais.
Kitas lūžis man buvo vokiečių choreografė Gret Palucca ir jos Drezdene įsteigta mokykla. Daujotaitė, Kaune užėjusi į užsienio knygyną – tokie anuomet buvo – vienoje knygoje, pavadinimu „Palucca“, pamatė neįtikėtiną sutapimą. Ją apstulbino nuotraukos, kuriose šokėjos pozos buvo identiškos jos pastatytų „Mėnesienos sonatų“ solistės pozoms. Ji parašė laišką Paluccai, kuri tuomet Drezdene baleto šokėjams vedė Ausdrucsktanz discipliną, o kiekvieną vasarą rengdavo tarptautinius kursus, į kuriuos šokėjai atvykdavo iš viso pasaulio. Būtent ten aš per šešerius metus gavau pamokas „iš pirmų rankų“ – tai buvo pagrindinė, svarbiausia mano mokykla. Čia išmokau visas šiuolaikinio šokio technikas. Be galo vertingas žinias ir praktikas gavau iš pačių šiuolaikinio šokio kūrėjų mokinių.
Su José Limóno trupe per gyvenimą išsirutuliojo visas romanas. Susitikdavau su jais tai festivalyje Bytome, Lenkijoje, tai Niujorke… Vėliau išdrįsau šią trupę pasikviesti į 14-ąjį „Auros“ šiuolaikinio šokio festivalį, – ir jie atvyko! Bytome man jų pasirodymas visiškai nepatiko, o Kaune juos atradau iš naujo – nes supratau, jog jų šokis jau yra šokio istorija. Paradoksalu, kaip keitėsi mano žvilgsnis į šią trupę – nuo žiūrėjimo atviromis akimis, kaip į dievus (nes dar nieko nebuvau mačiusi), iki suvokimo, kad i šią trupę reikia žiūrėti kaip į klasikinius laisvojo šokio pavyzdžius. Tai suvokiau po savo asmeninės kūrybos eksperimentų ir pasaulinių šokio naujovių pažinimo. Nepaisant to, mane visada pritrenkdavo šios trupės precizika – nuo judesio iki surežisuoto nusilenkimo sekundžių tikslumu.
Ar tie lūžiai labiau susiję su technikomis, kūno parengimu, ar su mąstymo, pasaulėžiūros kaita?
Jau „Sonatoje“ (kurioje šokau dvylika metų) paskutiniais metais pastebėjau, kad reikalauju iš savęs vis daugiau ir daugiau. Tai pirmiausia buvo susiję su kūno paruošimu ir santykiu su muzika. Tuomet dar nežinojau, kad choreografas gali būti laisvas nuo muzikos priklausomybės. Kaip Merce‘as Cunninghamas sakydavo, „Pastatyme jie gali susitikti, arba jie gali išsiskirti ir veikti per kontrastą“ – muzika gali būti atskirai nuo choreografijos. Mes „Sonatoje“ buvome visiškai pajungti muzikai nuo pirmos iki paskutinės natos. Drezdene gautas pamokas stengėmės įsisavinti – tarsi perkelti į savo kūnus. Mes net baleto pamokų užsinorėjome! Kai „Sonatą“ per įvairias peržiūras vertindavo žmonės iš kultūros centro (1979-1990 m. jis vadinosi Mokslinis metodinis kultūros centras – V.J.), iš mūsų kūno technikos ir reikalaudavo! Daujotaitė piktindavosi: jie mato ik neištemptas kojas, sulinkusias nugaras, neparengtus kūnus, tačiau nemato visumos ir judesio harmonijos su muzika! Šiandien pradedu suprasti, kad Daujotaitė gyveno vizijų pasaulyje, jai svarbiausia buvo visuma ir emocijos išraiška. Savo veikla tęsiu Daujotaitės filosofiją – tai, jog tuščia forma ir liks tuščia, jei jos neužpildysi iš vidaus. Prigimimu ir talentu. Tokius šokėjus žiūrovui stebėti įdomu. Tai yra pamatas visose meno formose, bet sceniniame mene tai ypatingai svarbu. Kūnas yra tik įrankis išreikšti mintis, emocijas, koncepciją. Nepaisant to, technika – kūno paruošimas yra būtinas profesionaliame scenos mene, antraip tai būtų mėgėjiška kūryba.
„Sonata“ buvo mėgėjų statuso kolektyvas. Ar jutote cenzūrą, ar kaip tik mėgėjai buvo laisvesni?
Profesionalaus šokio sovietmečiu tiesiog nebuvo. „Sonata“ buvo vienintelis išraiškos šokių kolektyvas visoje Lietuvoje, o gal ir Sovietų sąjungoje. Tuo metu, kai aš šokau, tiesioginės valdžios cenzūros nejutome. Galiu remtis tik vadovės pasakojimais, jog po karo valdžia uždrausdavo šokti basomis, nes „tarybiniai žmonės turi kuo apsiauti!“ Buvo privalomi pastatymai pagal rusų kompozitorius. „Sonatoje“ mes šokome Chopino „Revoliucinį etiudą“ – su raudonomis skraistėmis. Bet aš jį šokau kaip už laisvą Lietuvą! Aš pati nepajutau jokių priežiūros mechanizmų.
1984 m. aš jau buvau pradėjusi savo kūrybos kelią. Vienas pirmųjų mano pastatymų buvo Broniaus Kutavičiaus „Dzūkiškos variacijos“, pavadinau jas „Lietuviškom variacijom“. Beklausant muzikos, man susidėliojo visa dramaturgija ir idėja – būsimas Lietuvos kelias į nepriklausomybę – budimas, kova, džiaugsmas, vėl krytis ir vėl kilimas… Nepaisant to, kad tuo metu dar Sąjūdžio nebuvo ir nebuvo galima net kalbėti apie nepriklausomybę, laisvės siekis buvo kiekvieno lietuvio genuose.
Turėjome specialiai sušokti atvažiavusiai komisijai iš kultūros centro. Po pasirodymo pasikviečia mane ir sako – papasakok, ką mes čia matėme. Na, sakau, čia akmenys ritasi, čia kryžių kelia, – tiesiog lakoniškai nupasakojau kiekvieną sceną. Gerai, sako, dabar eikite ir antrąsyk sušokite. Sušokome. Vėl grįžtu pas komisiją. „Tu suvoki,- sako – kad mes galime uždrausti? Bet mes šito nepadarysime.“ Ir tuo metu tai prilygo stebuklui.
Kaip tapote miesto teatru?
1990 metais važiavome į Taliną, į šiuolaikinio šokio festivalį. Lietuva neturėjo ko siųsti. Donaldas Strikulis buvo matęs „Aurą“ ir pasiūlė nusiųsti mus. Mes važiavome kaip mėgėjai ir dalyvavome spektaklyje su savo didžiule programa. Kitą dieną Estijos laikraščių antraštės mirgėjo mūsų nuotraukomis. O salėje sėdėjo buvusi balerina Rūta Krugiškytė, tuo metu rašiusi apie šokį. Būtent Taline ji pirmą kartą pamatė „Aurą“ ir sužinojusi, jog egzistuoja tokia šokio trupė, surinko kviestinių svečių parašus, tikėdamasi, jog Kauno savivaldybė į šį raštą atsižvelgs ir įregistruos mus kaip profesionalų teatrą.
Taip prasidėjo mano nuolatinis savivaldybės slenksčių mynimas dėl teatro registravimo. Tai truko penkerius metus ir pagaliau, 1995 metais mus užregistravo kaip profesionalų šokio teatrą.
1992 metais išdrįsome parodyti savo programą Operos ir baleto teatre, Vilniuje. Į šį pasirodymą buvo išpirkti visi bilietai. Tai pakartojome 1994 metais.
Devintajame dešimtmetyje kasmet rodydavome spektaklius ir nacionalinio dramos teatro scenoje.
Pamažu pradėjome gastroliuoti po užsienio šokio festivalius. Dažniausiai rodėmės Vokietijoje ir Lenkijoje.
Kaip pasikeitė jūsų pačios požiūris į šokį, jo temas?
Visas pagrindas, be jokios abejonės, perimtas iš Daujotaitės. Jos nuostata, kad muzika yra pirminė, dominavo ir mano „Lietuviškose variacijose“. Dabar įvardinčiau, kad tema, kurią pati be jokios muzikos sugalvojau, buvo spektaklis „Medėjos“.
Jas stačiau paveikta to meto socialinio lauko ir aktualijų. Tuo metu spaudoje buvo aprašoma daug tragiškų įvykių, susijusių su abortais ir smurtu prieš naujagimius. Tada man iškilo Medėja kaip archetipas moters, kuri ryžtasi šiam žingsniui. Šioje temoje gilinausi į klausimą, kada tik besiformuojančią gyvybę galime pavadinti žmogumi. Ir ar tikrai moteris yra laisva spręsti tos gyvybės likimą?
Šiandien, pažiūrėjusi 10-ies minučių videoįrašą, pagalvojau – gal 2011-ieji metai buvo dar per ankstyvi šiam spektakliui? Gal vertėtų jį atnaujinti?
Nuo 1989 m. rengiate tarptautinį festivalį. Kaip atrodė pirmieji metai?
„Aura“ tada laikinai buvo gavusi prieglobstį po Kauno filharmonijos „sparneliu“ – be jokių etatų, tik su institucijos vėliava, kaip jų kolektyvas. Bet kai užsigeidėme rengti festivalį, filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta paklausė,iš kur gausime finansavimą, nes jie nenumato mūsų festivalio Tada sumąsčiau, kad reikia iš kiekvieno festivalio dalyvio paimti po 15 dolerių! Buvau girdėjusi kad taip kai kur daroma, o čia atsiradusi nauja šalis – Lietuva, gal bus įdomu pas mus atvykti… Ir trupės atvyko, ir susimokėjo! Tokiu būdu buvo užsakyti viešbučiai, salės, transportas, maitinimas.
Pirma, tarsi užuomina į festivalį, buvo bendras koncertas „Girstutyje“ su kita trupe. Kokia? Berods, su „Polėkiu“, nes daugiau nieko nebuvo. Kitais metais atsirado lenkų trupė, taip pat trupė iš Rygos – ir jau gavosi tarptautinis renginys.
Kaip sprendžiate, ką kviesti? Ar dar vis svarbi geografija, ar nauja raiška, ar žvaigždės?
Kartais festivalio koncepciją lemdavo geografinis aspektas. Pvz., šiuolaikinis Afrikos šokis, šiuolaikinis Pietų Korėjos šokis, Japonijos šokis…
Ypatingą ryšį turime su Izraelio šiuolaikinio šokio kūrėjais. 1999 m. Liublino festivalyje atradau Izraelio šokį ir pradėjau važinėti į jų šokio pristatymus „Dance Exposure“. Pamačiau tokį unikalų šokį, kad nekilo jokių abejonių – būtina juos atvežti į Kauną! Izraelyje šiuolaikinis šokis itin išvystytas. Jų žanro išvystymas, judesio ornamentika yra labai turtinga. Nuo 2000 m. iki pat COVID pandemijos kasmet atveždavome Izraelio šiuolaikinio šokio atstovus pasirodyti Kauno publikai. Net esame sukūrę bendrų pastatymų su jais.
Pirminė „Auros“ šiuolaikinio šokio festivalio idėja – supažindinti visuomenę su plačiu šiuolaikinio šokio spektru. Norisi atskleisti, koks šiuolaikinis šokis yra įvairialypis ir skirtingas. Juk „Auros“ šokio festivalis – pirmasis tokio pobūdžio festivalis Lietuvoje. Pavyzdžiui, festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ atsirado tik praėjus šešeriems metams po mūsų festivalio gimimo.
Šiandien Lietuvoje yra daug šokio festivalių. Norėčiau, kad pas mus važiuotų ne eksperimentatoriai, kurie dar tik ieško savęs, bet jau atradę save kolektyvai, kurie sėkmingai rodosi pasaulinėse scenose. Jeigu šoka garsiausiose scenose, tai gal gali ir pas mus pasirodyti? Norisi turėti vieną kitą žvaigždę, bet tam reikia pinigų ir išankstinio planavimo, kontaktavimo. Atranką lemia ir tai, kad mes Kaune neturime pakankamai didelės scenos. Norėjau dar sykį pakviesti Sashą Waltz, kol Virgis Puodžiūnas dar ten šoka, bet Kaune jie netelpa į jokią sceną. Gal pakviesime su spektakliu „In C“.
Kitas kriterijus būtų būsimos žvaigždės. Buvau pakviesta Japonijoje į žiuri solo, duetų pristatyme, išsirinkau tris pasirodymus. Pietų Korėjos Busane taip pat išsirinkau kelis pasirodymus būdama žiuri nare.
Šiandieninis jūsų titulas yra „miesto teatras“. Ir esate vienintelis Lietuvoje šokio teatras, etatais ir patalpomis remiamas savivaldybės. Ką reiškia juo būti?
Aktyviai dalyvaujame miesto gyvenime – pasirodome per šventes, svarbias datas mininčius renginius. Taip pat patys inicijuojame renginius miestui. Dabar jau galime trečiadieniais rodytis ir „Romuvos“ kino teatre. Deja, nekiekvieną savaitę, nes tiek žiūrovų nesurinktume…
Per visą „Auros“ istoriją neturėjome savo namo. Žmonės juk eina į namą – jie teatrą įsivaizduoja kaip pastatą. Dažnai skambina žiūrovai, kurie „Auros“ niekur neranda. Rodos, ji kažkur pakibusi, nors „Aurą“ dabar žino dauguma, tačiau tūkstančių tūkstančiai jos nematė. Kauno Dramos teatre matau publiką ir suprantu – ji ne mūsų. Kodėl ši publika neateina pas mus? Garantuoju, kad tiems žiūrovams patiktų. Kartais pajuokauju: „Kam nuoširdžiai nepatiks – prieikite, atiduosiu pinigus“. Tačiau iki šiol dar niekas nepriėjo. Reiškia – patiko.
„Aura“ jau kelinti metai yra tarptautinė trupė, o tiksliau – dabar joje šoka viena lietuvė.
Iš tiesų matau, kuo skiriasi lietuviai nuo „Auros“ šokėjų užsieniečių – darbo disciplina. Dabartiniai „Auros“ šokėjai reikalauja, kad apšilimas truktų ne mažiau pusantros valandos, jie nuo aštuntos ryto eina į treniruoklių sales, kiti pradeda ginčytis dėl salės užimtumo, kas pasiliks tobulinti savo solinius numerius ar duetus net po darbo valandų! Stebėtinai skiriasi noras tobulėti. Stiprus fizinis teatras reikalauja stiprių ir disciplinuotų šokėjų.
Kaip užsieniečiai čia atsiranda – kas juos masina? Juk atlygiai nėra dideli?
Gal Vokietijoje ir gauna daugiau, bet, pavyzdžiui, Italijoje – panašiai, apie 1000 Eur. Jie visi etatiniai. Jau daugelį metų šokėjai atvyksta iš Romos, Amsterdamo šokių universitetų pasitobulinti. O pasibaigus rezidencijai nori pasilikti pas mus. Aš, deja, etatų daugiau neturiu. Išties, šiuo metu „Auroje“ numatoma šokėjų kaita: prancūzė Marine Fernandez pas mus jau devyneri metai, Hueng Won Lee iš Pietų Korėjos šoka jau septintą sezoną. Jis irgi yra ypatingas – gali nieko nedaryti, bet į jį be galo įdomu žiūrėti. Abu galvoja apie pokyčius savo karjerose. Jų vietas norinčių užimti šokėjų yra daugiau nei galime priimti.
Džiugu, jog pas nori sugrįžti jau pažįstami šokėjai – pavyzdžiui, šokėjas Kris Dao Nicholls, po trijų metų magistro studijų Taivane, Taipėjaus nacionaliniame menų universitete, nori grįžti… Akivaizdu jog reikia daugiau etatų ne tik šokėjams, bet ir teatro vadybai.
Kokia yra „Auros“ ateities vizija?
Stipri nacionalinė trupė.
Su scena?
Su namu? Čia jau antras klausimas. Bet esame sukūrę visą teatro sistemą, bazę, kuri leistų mums tapti tvirta nacionaline trupe. Nacionalinė trupė, manau, yra ta, kuri yra pajėgi šokti įvairių žanrų kūrinius. Tai trupė, kurios šokėjai yra puikiai įvaldę amatą, kurių kūnai yra nuo Dievo duoti. Trupė turi būti stipri visom prasmėm. Aš nekalbu tik apie kūną, kalbu apie asmenybes – tai, kuo tas kūnas užpildytas.
To Jums ir linkiu. Ačiū.