Daugeliui su šiuolaikinio šokiu nors šiek tiek pažįstamam skaitytojui pristatinėti šokėjų ir choreografų Vilmos Pitrinaitės ir Manto Stabačinsko tikrai nebereikia. O ir padaryti tai nėra lengva. Tarp Lietuvos, Prancūzijos ir Belgijos gyvenanti Vilma ir kaunietis Mantas gerai žinomi Lietuvos ir tarptautiniame meno lauke. Kadaise abu šoko Kauno šokio teatre „Aura“, vėliau ėmęsi individualių iniciatyvų, sukūrę ne vieną įsimintiną vaidmenį žinomų Lietuvos bei užsienio choreografų ir trupių spektakliuose, ilgainiui kiekvienas atrado savitą kūrybinį braižą, ėmė patys statyti spektaklius.
Vilma kartu su dramaturgu Thomas Pondevie įkūrė nepriklausomą šokio trupę „We compagnie“, yra pastačiusi ir režisavusi ne vieną autorinį šokio spektaklį, savo kūryboje domisi maišto, tapatybės temomis. „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Mantas pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiria teatro spektakliams, darbui su bendruomenėmis, veda šokio pamokas kūdikiams, užsiima kūrybine veikla su negalią turinčiais žmonėmis. Tai tik dalis to, kuo gyvena šokėjai. Todėl keista, kad susitikome pokalbiui apie spektaklį, kuriame nei vienas iš jų nešoks. Kalbėjome apie naujausią šokio trupės „Nuepiko“ darbą „Niekur, bet ne čia“, kurio premjera Kauno Žalgirio arenos amfiteatre įvyks kovo 20 d.
Nuepiko | Niekur, bet ne čia | Nuotr. Sebastijonas Petkus
Papasakokite, kaip tapote spektaklio „Niekur bet ne čia“ kūrybinės komandos dalimi?
Vilma: Bendradarbiauti su „Nuepiko“ man pasiūlė Marius Pinigis. Klausė, ar nesutikčiau jo ir kitų trupės šokėjų šiek tiek „pakankinti“. Su Mariumi jau esu bendradarbiavusi anksčiau, kai buvo kuriamas spektaklis „ID: D&G“. Kitų šokėjų nepažinojau, bet iš karto sutikau juos „pakankinti“.
Mantas: Mane prisijungti taip pat pakvietė Marius. Mes su Mariumi seniai dirbame kartu. Choreografiją spektakliui „ID: D&G“ sukūrėme kone prieš aštuonerius metus. O ir po to ne kartą bendradarbiavome. Pirmą kartą susitikome dar šokdami „Auroje“, vėliau drauge šokom ir kituose spektakliuose, o dabar ir šokio teatro „Dansemos“ šokio spektakliuose kūdikiams. Nors ilgai bendradarbiaujame šokdami scenoje, jau kurį laiką nieko kartu nestatėme, tad sutikau. Jis mane pakvietė būti „akimi iš šono“. Iš pradžių nežinojau, kad Vilma taip pat prisijungs. O sužinojęs labai apsidžiaugiau. Su Vilma taip pat jau esame dirbę kartu kuriant spektaklį ir šokio filmą „Somaholidays“. Taip pat praeityje esu šokęs su Andriumi Stakele. O kitų šokėjų, kaip ir Vilma, nežinojau, tik buvau matęs, girdėjęs.
Mantas Stabačinskas | Somaholidays, chor. Vilma Pitrinaitė | Nuotr. Dmitrijus Matvejevas
Papasakokite apie pasiruošimo spektakliui procesą? Kokių kūrybinių nuotykių patyrėte? Kiek pasiruošime buvo svarbus edukacinis elementas?
Mantas: Įdomu tai, kad nei aš, nei Vilma spektaklyje nešokame, mes tik padėjome jį statyti. Anksčiau, jei ką statydavome, tai ir šokdavome. O šįkart į viską žvelgėme iš šono. Tačiau nevadovavome procesams. Neturėjome griežtai apibrėžtų atsakomybių. Turėjome bendrą minčių katilą į kurį kiekvienas, ir mes ir šokėjai, mesdavome idėjas. Turėjome visišką laisvę. Kiekvienas galėjome sakyti, ką galvojame. Pradžioje, kad inicijuotume idėjas, duodavome trupės šokėjams visokias užduotis. Man patiko, kad jie mumis pasitikėjo ir niekad nekilo klausimų, kodėl mes visą tai darom.
Vilma: Čia kaip teatro improvizacijoje. Vienintelė taisyklė – viskam sakyti „taip“. Kad ir ką sugalvodavome, turėjome vieni kitiems sakyti „taip“ ir priimti viską kaip galimybę. Žinoma, vaikinams teko ir neįprastų užduočių. Net nežinau, kaip tas užduotis nupasakoti. Bet prašėme jų žaisti su teatrališkomis situacijomis, su tekstu, įstumdavome juos į nepatogias situacijas.
Mantas: Taip, kvietėme juos išeiti iš įprastos ir patogios sau pozicijos. Kai liepi šokėjams šokti, ypač jei jie yra techniški ir viską gali, jie jaučiasi kaip žuvys vandeny. Mes bandėme sukurti kitokias situacijas.
Ar dalis tų improvizacijų galiausiai nugulė į spektaklį?
Vilma: Nugulė. Dalykai, kuriuos atradome improvizuodami, padėjo atskleisti labai svarbią jų, kaip šokėjų, pusę. Rengdami spektaklį daug kalbėjome apie tai, kas yra „Nuepiko“. Keturi vaikinai, tokia vyriška trupė. Natūraliai ieškojome trapiosios jų pusės. Tai tam tikra laikmečio dvasia – l’air du temps. Šiandien labai svarbu ant scenos matyti kitokius vyrus, ne tik labai vyriškus, nes pasaulis dabar sukasi apie mažumas. Kartais man net gaila vyrų dėl per ilgą laiką susiformavusio heteroseksualaus baltojo vyro prototipo. Ką daryti su tokiu įvaizdžiu scenoje? „Nuepiko“ trupėje šoka net keturi heteroseksualūs baltieji vyrai. Šiandieniniame pasaulyje negalime taip to palikti.
Mantas: Vilma savo patirtis atsineša iš Belgijos. Buvo įdomu stebėti, kaip į šokį žvelgia ji, ir kaip jį matome mes, šokantys Lietuvoje. Kartais duodami „Nuepiko“ šokėjams kokią nors užduotį, abu tikėjomės pasiekti skirtingus rezultatus. Ir siūlydavome šokėjams skirtingus dalykus. Taip atsirado labai daug matymų. „Nuepiko“ vyrams tekdavo viską išklausyti ir viską išbandyti. Dalį dėlionės pasiūlėme mes su Vilma, dalį – jie kūrė patys, dirbdami savarankiškai. Tuomet vėl pasirodydavome mes su Vilma ir pasiūlydavome ką nors permąstyti. Taip nuolat ir žaidėme su atskiromis detalėmis, kol baigėme dėlionę.
Vilma: Sakoma, kad choreografas yra pirmas savo spektaklio žiūrovas. Mes su Mantu buvome „Niekur bet ne čia“ pirmieji žiūrovai, padėjome jiems atrasti, ką jie nori matyti šiame spektaklyje. O matyti dažnai visi norime tą patį. Norime įdomių judesių, naujo požiūrio į kažką, pavyzdžiui, vyriškumą, buvimą „čia ir dabar“, mūsų pasaulio suvokimą, ribas, sienas, artumą, geriausias savo versijas. Gerai, kad nuo pat pradžių buvome apsibrėžę savo temų lauką.
Vilma Pitrinaitė| Nuotr. Sigitas Gudaitis
Bendraujant su „Nuepiko“ trupės nariais supratau, kad kiekvienas trupės narys spektaklio idėjas interpretuoja labai savitai ir individualiai. Apie ką „Niekur, bet ne čia“ yra kiekvienam iš jūsų, kaip pirmiesiems spektaklio žiūrovams?
Mantas: Išties, kiekvienas „Nuepiko“ narys spektaklį matė skirtingai. Bet aš norėjau, kad kiekvienas jų spektaklį užpildytų savo spalvomis. Nenorėjau jiems piršti savo idėjų. Kai pats esu scenoje man patinka, kai galiu paišyti pats, be instrukcijų.
Vilma: Spektaklyje šnekėjome apie tai, kas rūpėjo „Nuepiko“. Galbūt tik tai, ką sakiau apie keturis heteroseksualius baltuosius vyrus, nebuvo jų galvose. Norėjau nors minimaliai spektaklyje paliesti šią temą. Heteroseksualaus baltojo vyro pozicija šiandien yra labai kvestionuojama, kaip ir viskas ką sukūrė heteroseksualus baltasis vyras. Spektaklio scenografijoje yra siena. Šokėjai bando suprasti, kas yra už tos sienos, ieško kitokio pasaulio suvokimo. O už sienos gali būti bet kas. Visiška mokslinė fantastika! Man, beje, labai patinka mokslinė fantastika, utopijos ir distopijos. Todėl aš įsivaizduoju, kad už tos sienos yra kažkokia kitokia realybė, multivisata. Galų gale, kas yra scenoje matomi keturi vyrai? Gal tai keturios vieno žmogaus versijos? Multivisatos sąvoka tuo ir paremta. Galbūt paralelioje visatoje yra kita tavo versija? Kuria savo versija norėtumei būti? Čia labai įdomi tema. Siena, žinoma, turi daug prasmių. Ji gali simbolizuoti atsiskyrimą, per ją galima lipti, ji gali asocijuotis su pabėgėliais, o gal kaimynas…
Tai bene pirmas kartais, kai „Nuepiko“ savo spektaklyje naudoja scenografiją. Ar lengva buvo su ja dirbti?
Mantas: Kad siena atsiras spektaklyje, žinojome visada, bet iš pradžių dirbome be jos. Vėliau, kai pradėjome naudoti sieną, spektaklyje naujų spalvų. Su Vilma šiek tiek baiminomės, kad kai scenografijoje atsiras siena, viską, ką sukūrėme prieš tai, nebeteks prasmės. Tačiau taip nenutiko. Šokėjai daug dirbo su siena vieni, be mūsų pagalbos. Galiausiai, labai natūraliai viską, ką jie padarė individualiai ir ką sukūrėme drauge, supynėme į vieną visumą.
Vilma: Scenografija toks magiškas dalykas teatre. Su ja viskas gerai atrodo. Bet mes ir prieš ją buvome sukūrę labai gerų fragmentų, kurie gerai atrodė savaime. Galiausiai turėjome atsirinkti kas svarbu, „švarinti“ turimą vaizdą, kad jis įgautų prasmę, o ne tik teiktų estetinį pasigėrėjimą.
Nuepiko | Niekur, bet ne čia | Nuotr. Sebastijonas Petkus
Marius minėjo, kad spektaklyje įkvėpimo sėmėsi iš Francis Bacono tapybos darbų. Kokių dar kultūrinių nuorodų galima aptikti spektaklyje? Ar žiūrovui reikia išankstinio pasiruošimo, norint spektaklį suprasti?
Vilma: Prieš ateinant į spektaklį reikia ilgai žiūrėti į sieną. Ilgai.
Mantas: Dabar „Nuepiko“ tą sieną dažo. Atsiras kitų spalvų ne tik sienoje, bet ir spektaklyje. Jų kostiumai irgi kuria savą spalvą. Bet, manau, kad žmonės ateis ir susikurs savo pasakojimus. Tuo šokis man ir patinka. O ir dabartinės pasaulio nuotaikos turės įtakos tam, kaip spektaklį interpretuos žiūrovai.
Vilma: Tai ką paminėjai, labai įdomu. Žmonių matymas visada yra veikiamas aktualijų. Jokių kitų kultūrinių dalykų žinoti iš anksto neprivaloma. Šitas spektaklis labai prieinamas, nereikia nė aprašo skaityti. Dažnai šiuolaikiniame konceptualiajame mene aprašai būtini. Bet aš manau, kad tai kvestionuotinas dalykas. Man patinka kūrinius pažinti ir su aprašais ir be jų. Spektaklyje kultūrinių nuorodų daug. Kiekvienas susikurs savo asociacijas. Pamenu, dalyvavau viename choreografų susitikime Šveicarijoje. Ten susitiko daug choreografų iš skirtingų šalių ir žiūrėjo bei analizavo spektaklius. Interpretacijos buvo labai skirtingos. Pavyzdžiui, vienoje Afrikos šalyje asilo galva yra turto ir laimės simbolis. O pas mus Lietuvoje asilas yra asilas.
Kuo kiekvienas gyvenate šiuo metu be pasiruošimo spektakliui „Niekur, bet ne čia“?
Mantas: Mano metų pradžia rami. Praeitais metais, atslūgus pandemijai, buvo daug lakstymo. Savęs klausiau, ar pandemijos metu išmokome sustoti. Man atrodo, kad nieko neišmokome, vos galėjome, nėrėme stačia galva į darbus. Tačiau dabar gyvenu ramiai. Tai labai tinkamas metas gilintis į vieną darbą, nes neturiu blaškytis tarp penkių skirtingų. Galiu skirti pakankamai dėmesio „Nuepiko“. Planų, žinoma, yra ir kitų. Kai kurie dar tik dėliojasi. Bet štai po „Niekur, bet ne čia“ premjeros kartu su Mariumi ir Šeiko šokio teatru išvyksime į Daniją. Rytoj šoksiu pirmame spektaklyje po įvykių pradžios Ukrainoje. Noro nėra daug. Visi menininkai, su kuriais bendrauju, taip jaučiasi. Mus apėmusi apatija ir beprasmybės jausmas. Bet visi bandome iš to vaduotis. Turime dirbti, kurti ir tokiu būdu kelti savo balsą.
Somaholidays, chor. Vilma Pitrinaitė | Nuotr. Dmitrijus Matvejevas
Vilma: Mane irgi apėmęs tas bejėgiškumo jausmelis… Visai neseniai mes su Mantu kaip tik kartu dirbome prie solinio mano spektaklio „Tai ne tavo sapnas“. Jis yra apie maištininkės figūrą – figure of the rebel. Įkvėpimo sėmiausi Baltarusijos žmonių protestuose prieš rėžimą. Spektaklio garsovaizdyje kartoju baltarusių maištautojų šūkį „уходи“ (liet. išeik). O dabar jau Baltarusijos armija prisideda prie Rusijos išpuolių prieš Ukrainą. Ir ką aš galiu padaryti? Net neturiu suplanuotų spektaklių Rusijoje, kuriuos galėčiau atšaukti. Sėdžiu Belgijoje. Einame į miestą šaukdami „Slava Ukraini!“ (liet. Šlovė Ukrainai), bet mažai kas čia tai supranta, taip kaip mes. Labai keistas metas. Tad ir kyla klausimas, kiek menas gali pakeisti pasaulį? Ir tas klausimas darosi vis labiau skausmingas. Yra ir kitų klausimų, kuriais gyvename. Ar turi ką pasakyti scenoje? Kas yra tavo auditorija? Ar mes tik tarp savęs sutariame būti politkorektiški, jautrūs ekologijai ir t.t., o auditorijai to neiškomunikuojame? Kiek gali kažką paveikti meno pagalba?
Tai ne tavo sapnas, chor. Vilma Pitrinaitė | Nuotr. Carolinelessirephotography
Mantas: Aš, visgi, palinkėčiau žmonėms, net ir šiuo metu, nenustoti lankyti spektaklių, parodų ir kitų kultūrinių renginių. Svarbu, gauti ir kitų jausmų, nei tuos, kurie aplanko išgirdus kasdienes naujienas. Šviežia galva visada yra protingesnė. Kažką pamatai spektaklyje ar kur kitur, aplanko įvairesnės mintys ir į tą pačią situaciją galima pažiūrėti kitu kampu, menas padeda ieškoti sprendimų.