…viens devyni trim šeštais. Do you think we are still young? I am afraid to fail. I am afraid I will be unmasked, all the petals will fall from the damask rose, and nothing will be left. Bijau, kad ugnim kūrens, kaip viduramžių raganą, nekaltą savo vaikiškumu ir pačią kalčiausią suaugus. My toes are… (Fragmentas iš meninės akcijos „Failing at my best“).
Gali kasdien praeiti pro vieną ar kitą kertę taip į ją niekad neužėjus. Kaip ir žmogų šimtus kartų sutikti jo taip ir nepažinus.
Metraštininkų kiemelis man – nepažinta vieta, į kurią užklydau MAS dėka: pusantros valandos elektroninius metraščius čia rašė performanso kūrėjai Inga Galinytė ir Denisas Kolomyckis. Meninę akciją pavadino „Failing at my best“. Inga ir Denisas man visai kaip Metraštininkų kiemelis: sutinkami nepažįstami.
Kiemelis mažutis, kiek arčiau sienos stovi menininko Vaclovo Krutinio skulptūra „Metraštininkas“. Čia pat – medinė pakyla su trumpomis kopėtėlėmis. Beveik kaip kokia istorinė keliaujančios scenos rekonstrukcija. Ant jos jau įsitaisę ir patys performeriai. Jie laiko bėgančių eilučių elektronines iškabas, subtitrų lentas. Dar dvi tokios stovi šalia pakylos. Viskas statiška. Menininkai keičia pozicijas tik tada, kai jų kūnams pasidaro nepatogu.
Jaukus šis statiškas buvimas. Čia vyrauja kažkokia pagarbi tyla. Net kvėptelti sunku. Denisas ir Inga žvelgia ramiai. Nedaug jų emocijų pamatysi.
Tik tekstai ne tokie jaukūs. Bendrai mestas žvilgsnis galbūt ir įsidėmės vieną – kitą frazę, ir vis tik, norint perprasti šių, atrodytų, išorėje ramių sielų verksmus – eilutes kantriai skaitysi nuosekliai, kiekvienąkart apsisprendžiant, kurias šitaip nesustojamai bėgančias jų mintis sugauti (iškabos juk keturios). Anglišką sakinį gena lietuviškas. Išsakyta mintis apstoja, ją permuša naujas susimąstymas, angliškai. Taip ir kalbasi mūsų kartos: vienas žodis lietuviškai, angliškai du.
Ingos ir Deniso mintys vis sukrenta skausmingai, nugano iki paribio būsenų: kaip vėl savimi tikėti? Išbristi? Neabejoti? Savimi patikėti? Skaitant visą šį sąmonės srautą susidaro įspūdis, kad anglų kalba išsakomos mintys drąsesnės. Šis perkėlimas į kitą kalbą sukuria nepermatomą apsauginį sluoksnį, tarsi žengiant už tam tikro barjero: apsisaugant nuo tiesioginio įvardinimo, nuo pripažinimo ar pasmerkimo, nuo kartų ir užsistovėjusių normų.
Du menininkų kūnai ilsisi šalia. Tiesiog tyliai būna, ir to užtenka. Žvilgsniu kartais vienas kitą sugauna, nors dažniausiai susikoncentruoja į dangų ar sieną. Šis pokalbis tylus. Tarpusavyje, ir tarp mūsų. Šitaip tyliai ir pasitraukti svarbu. Kad nebūtų dar vienų sudužusių sielų.
– – –
Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.