Šių metų tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „AURA‘33“, vykstantis Kauno mieste jau trisdešimt trečią kartą, pasiūlė žiūrovams susipažinti su šokiu iš Prancūzijos. Programoje buvo rodomi du Sine Qua non art kūriniai („Ateitis priklauso protėviams“ ir „Iš giedro dangaus“) bei Entity šokio trupės spektaklis „HHH“. Organizatoriai žadėjo, kad prancūzų svečių kūryba pavergs mėgstančius konceptualesnės krypties judesio meną. Du mano pamatytus darbus iš pirmo žvilgsnio siejo gausybė panašumų. Abu kūriniai pastatyti trims atlikėjams, juose gausu blizgučių ir mirgėjimo, pasireiškia ryšys su vizualiaisiais menais ir abiejų kūrinių autoriai tyrinėja temas, susijusias su žmogaus kūnu. Tačiau panagrinėjus giliau, minėti aspektai man tapo nuorodomis į šių laikų aktualijas, o taip pat ir klausimus, kurių svarba nepriklauso nuo laiko ar vietos.
Sine Qua Non art – „Ateitis priklauso protėviams“. Faustos Simaitės nuotr. AURA šokio festivalio archyvas
Entity šokio trupė – „HHH“
Choreografas Thibaut Eifermanas kurdamas šį spektaklį mini, kad nori „judesio pagalba peržengti mumyse giliai įsišaknijusias dogmas“… Galimai kūrėjas siekia peržengti minėtas skirtis kūne, taip persvarstydamas šiuolaikinėje visuomenėje vyraujančius įsitikinimus. Atrodo gan ambicinga, tačiau ir suprantama, kai prisimeni, jog giliausi įsitikinimai glūdi visų pirma kūne.
Spektaklio pavadinimas bei jo , kuris nuskamba ir scenoje, kelia asociacijas su politikos tyrėjo Davido Goodharto knygos „Head, Hand, Heart“ pavadinimu. Knygoje Goodhartas aprašo, kaip šiuolaikinė vakarų visuomenė, išaukštinusi kognityvinius pasiekimus, nuvertino tiek praktinius sugebėjimus (rankų darbą), tiek ir empatinius įgūdžius (širdis). Taip protinių savybių (galvos) išaukštinimas tapo žmonių rūšiavimo mechanizmu meritokratinėje visuomenėje.
Entity šokio trupė – „HHH“. Faustos Simaitės nuotr. AURA šokio festivalio archyvas
Kūrinys prasideda vaizdu: tuščios kvadratinės scenos viduryje ant baltų grindų matome stovintį manekeną. Tuomet į sceną įeina šokėjų pora ir atlieka duetą, skambant Patti Smith balsui, kuris kalba apie siekį išsivaduoti iš visuomenės sukurtų limitų. Struktūruoti, tikslūs ir „kampuoti“ atlikėjų judesiai kuria mechaniškumo įspūdį. Šie herojai nekreipia dėmesio į manekeną ir į dar vieną šokėją, kuris įžengia į sceną, įkūnydamas priešingas judesio kokybes. Atrodo, jog tolimesnė spektaklio dramaturgija yra paremta kontrastais: trečiojo šokėjo judantis kūnas išryškina manekeno nemobilumą, sinchronizuoti judesiai priešinami netolygiam, atsitiktinumų nulemtam judėjimui. Panašiai priešpriešos principas taikomas ir scenografijoje – drastiškai kinta apšvietimas, taip pat ir kostiumai, kuriuos atlikėjai pakeičia iš neutralių, kūno spalvos, į pompastiškai blizgius.
Svarbu paminėti, jog Thibaut Eifermanas yra sertifikuotas Gaga judesio instruktorius, šokęs Batsheva šokio kompanijoje (Izraelis). Galimai dėl to jo paties kūrybą yra persmelkusi Batsheva lyderio, Ohado Naharino sukurta technika, kurios įtaka atsispindi Eifermano judesio estetikoje, kylančioje iš santykio su kūnu. Įžengęs į sceną trečias šokėjas (pats Eifermanas) įneša ir kitokį judesį, kuris neturi tiesių linijų ir priešinasi dueto judesių fragmentiškumui. Tokia judesio kokybė atspindi vientisumą, kuris kyla verčiau iš išreiškiamo jausmo, nei siekio atvaizduoti formas. Taip kūnas tampa talpykla, kuria teka gyvastis. Gaga metodu yra siekiama fizinės ir psichinės integracijos – būtent tai Eifermanas pasiekia judesio laisvumu, o šokdamas su manekeno dalimis, netikėtai perkonstruodamas jo kūną ir „atjungdamas“ savo kūno dalis vieną po kitos, peržengia šį siekį, atsikrato kūniškų limitų ir sėkmingai persikelia į gryną psichinį lygmenį.
Entity šokio trupė – „HHH“. Faustos Simaitės nuotr. AURA šokio festivalio archyvas
Šį lygmenį žymi manekeno galvos netekimas. Tuo tarpu šokėjo galva tampa kubu, o nušvitusi raudona šviesa atveria dar vieną dimensiją – scenos dalį, kuri anksčiau buvo nematoma ir net nenumanoma. Čia atsiskleidė ryškiausia sąsaja su vizualiaisiais menais – raudona šviesa apšviestas kubas priminė rusų avangardo tapytojo Kazimiro Malevičiaus darbą „Raudonas kvadratas“, kuriuo autorius įsivaizdavo paliekantis visą materializmą. Šiuo atveju raudonoje šviesoje skendinti scena sukuria transcendentinės erdvės įspūdį, kurioje vykstantis veiksmas nepasiduoda racionaliai interpretacijai.
Paskutinėje spektaklio dalyje transformacijas patyręs individas sugrįžta į visuomenę (kurią šiuo atveju įkūnija du šokėjai) ir ją revoliucionuoja. Suardęs dueto sinchroniją, trečias šokėjas įsilieja į jų judėjimą ir įvelia klaidų, tarsi išlaisvindamas kūnus iš griežtų struktūrų. Tuomet, skambant Nina Simone dainai „I Wish I Knew How It Would Feel To Be Free“ scenoje atsiranda konfeti ir blizgūs kostiumai, kurie tampa tam tikra išsilaisvinimo išraiška. Eifermano kūrinys baigiasi šventiška nuotaika, kuri suponuoja pergalę. N. Simone žodžiais „be transformed by the renewing of your mind“ – yra grįžtama į išlaisvintą kūną su atkovota širdimi ir nuverstu galvos kultu. Tačiau, jeigu pažvelgsime iš platesnės perspektyvos, ši pabaiga siūlo tam tikrą kontroversiją, kai bet kokia naujovė, pokytis yra uzurpuojami kanono – išlaisvinti judesiai tampa nauja norma, o kerintis blizgančių kostiumų žvilgesys įgauna popkultūros atspalvių.
Entity šokio trupė – „HHH“. Faustos Simaitės nuotr. AURA šokio festivalio archyvas
Sine Qua Non art „Ateitis priklauso protėviams“
Tai kūrinys apie galią ir jos transformaciją, ilgesį archajiniams pradams stovint ant šaltų, žmogaus sukurtų betoninių formų, puošiantis sintetiniu žvilgesiu, dažnai siejamu su šiuolaikybe, tačiau siekiančiu gilią praeitį.
Dar prieš įeidami į galerijos salę, žiūrovai gauna instrukcijas: viso pasirodymo metu jie gali filmuoti, fotografuoti ir net dalintis sukurtais vaizdais socialinėse medijose. Suplūdę į Žilinsko galerijos salę, kurioje jų laukia trys eksponatai, ant betono blokų krūvos gulintys ir pastatomais LED žibintais apšviesti (ne)nuogi vyrų kūnai, žiūrovai iš karto išsitraukia išmaniuosius. Tai nustato tam tikrą publikos santykį su atlikėjais: šie nužmoginami ir suobjektinami, o lankytojai nesikuklina prieiti itin arti. Atlikėjų kūnai apklijuoti blizgučiais, kurie dengia jų veidus ir akis. Uždengtos akys sukuria šiek tiek šiurpų kitoniškumo jausmą, tarsi matomi kūnai būtų ne individai, o judantys galerijos eksponatai ar net žmogų primenantys ateiviai. Kūnams pradėjus judėti, santykis keičiasi. Neveiksnūs, atrodytų, žvilgsniui pavaldūs objektai įgauna galios įsibrauti į kito asmeninę erdvę, savo blizgučiais uždengtomis, nereginčiomis akimis suponuodami žvilgsnio trajektoriją. Taip transformuojama ir pati galerijos erdvė: parodoms būdinga tvarka suardoma, ji tampa veiksmo aikštele, kurioje įsivyravęs chaosas sukelia intrigą.
Sine Qua Non art – „Ateitis priklauso protėviams“. Faustos Simaitės nuotr. AURA šokio festivalio archyvas
Festivalio organizatorių pristatytas kaip tęstinis (ang. k. durational), kūrinys visgi turi labai aiškų siužetą, ir (taip pat kaip ir „HHH“) tris dalis. Šiuo atveju dalys nėra lygiavertės ir net sukelia abejonių – atrodo, performanso idėją išsemia jau pirmoji dalis, o tolimesnis veiksmas virsta spektakliu ir sukuria pertekliaus jausmą. Tą patvirtina ir komentarai žiūrovų, kurie, priblokšti blizgančių žmogystų, pasitenkinę keliais gerais kadrais palieka galeriją.
Kūrinio antroje dalyje atsiranda naratyvas, kai veiksmas persikelia ant juodo kilimo, nutiesto galerijos viduryje, o naujai įsteigta erdvė sukuria scenos įspūdį ir atriboja žiūrovus. „Sceną“ papildo betoniniai blokai, pririšami prie atlikėjų pėdų, naudojant japonišką kūno rišimo virve techniką (Shibari). Šį veiksmą atlieką iš Brazilijos kilęs menininkas Fabio da Motta, su kuriuo Sine Qua non Art grupė kartu kuria nuo 2019 m. Taip į pasirodymą įpinamas dar vienas – fetišo ir aistros sluoksnis. Tuo tarpu atlikėjų judesiai ir pozos pradeda reprezentuoti graikų dievus Titanus: jų kovą, kritimą ir iškilimą. Šį vyksmą iliustruojanti muzika formuoja tokią atmosferą, kuri sukuria asociacijų su herojiniu epu. Dievams grumiantis, nuo atlikėjų kūnų kaip sintetiniai žvynai ant žemės byra blizgučiai, maišosi su betono trupiniais ir palieka žmogaus pėdsako šliūžę ant juodo kilimo. Galiausiai visi elementai – prakaitu žliaugiantys kūnai, apskilę betoniniai blokai ir net LED‘ai su stovais – tampa virvėmis aprišta krūva. Ji pretenzingai prašosi būti interpretuojama kaip šiuolaikinė skulptūra – tiek dėl išraiškos formos, tiek ir dėl jos pozicionavimo galerijoje. Paskutinio veiksmo metu nutraukiamos sienas dengusios užuolaidos ir atidengiamos tų pačių atlikėjų kūnų nuotraukos urbanistinėje San Paulo miesto aplinkoje. Šis veiksmas priverčia sugrįžti mus į šiuos laikus bei betonu grįstą kasdienybę.
Sine Qua Non art – „Ateitis priklauso protėviams“. Faustos Simaitės nuotr. AURA šokio festivalio archyvas
Festivalyje pristatytus abu kūrinius mačiau vieną po kito. Būtent dėl šios aplinkybės atkreipiau dėmesį į tai, kam įprastai neskirčiau tiek reikšmės – blizgučiams ir numatytai kontroversijai „Ateitis priklauso protėviams“ darbe. Žibančiu plastiku apklijuotas baltaodžio vyro kūnas neišvengiamai veikia kaip queer kultūros simbolis ir siejasi išskirtinai su šiuolaikybe, kurioje visuomenė yra linkusi į pompastiką bei tuštybę. Tačiau jei žiūrime giliau, blizgučiai vakarėliuose (ir šiame kūrinyje) yra tapę šiuolaikinio ritualo dalimi. Iš Kinijos importuoto žibančio plastiko sluoksnis ant kūno, nors ir yra nuoroda į tuštybę, tampa būdu sukurti žmoguje nuo seno glūdėjusį sakralumo poreikį bei užsimena apie archaikos ilgesį. Tad blizgučiais apklijuoti Titanai, kurių pėdos susaistytos aistros simboliu su betonu, tampa puikia metafora šių laikų dvasingumui ir vyriškumo sąvokos slidumui.
—
Projektą „Šokio aktualijos, analizė ir procesų refleksija“ dalinai finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.