Prancūzijoje baigėsi tris mėnesius trukęs Lietuvos kultūros sezonas. Pirmą kartą šiuolaikinio cirko šalyje pristatyta plati lietuviška šio žanro programa. Teatrono iniciatyva Ošo mieste „Circa“ festivalyje parodytos trys premjeros: „How A Spiral Works“ (trupė „Art for Rainy Days“), „Nappies Project“ (Marija Baranauskaitė-Liberman) ir „InTENSE“ (Taigi cirkas).
Teatrono vadovas Gildas Aleksa bei menininkės Izabelė Kuzelytė ir Marija Baranauskaitė-Liberman, teigia, kad Lietuvos vardo minėjimas tokio svarbaus festivalio kontekste, buvo puiki galimybė parodyti mūsų šalies šiuolaikinio cirko braižą plačiajai profesionalų bei išrankiai vietinei publikai. Apie patirtis Prancūzijoje, tolimesnius dvišalius planus bei tarptautiškumo svarbą kalbame su Gildu, Marija ir Izabele.
Kalbino Agnė Tuskevičiūtė.
Pirmiausia sveikinimai su premjeromis „Circa“ festivalyje! Nuslūgus emocijoms, kaip jūs ir kūrybinės komandos, vertinate tai, jog spektaklių premjeros įvyko Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje metu, „Circa“ festivalyje?
Izabelė: Tai buvo puiki galimybė, nes tuo metu, kai vyko kvietimas, kaip tik du darbai (menininkė pasirodė spektakliuose „How A Spiral Works“ bei „InTENSE“, – aut. past.) buvo pradinėje kūrybinio proceso stadijoje. Tikslių premjerų datų dar neturėjome, todėl pasirodė idealus metas pristatyti abu spektaklius Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje rėmuose. Manau, tai buvo puiki proga pasiekti plačią auditoriją, ypač atsižvelgiant į tai, kad „Circa“ festivalis yra gerai žinomas šiuolaikinio cirko pasaulyje ir pritraukia daugybę festivalių bei teatrų organizatorių.
Spektaklis „How a Spiral Works“, Michel Delporte nuotr.
Marija: Spektaklio premjera „Circa“ festivalyje buvo didžiulė ir unikali patirtis, su daugybe iššūkių. Festivalio struktūra ir organizaciniai reikalavimai nevisiškai atitiko mūsų kūrybines galimybes ir tikslus. Toks disonansas neleido laiku pasiekti norimos kūrinio brandos.
Mūsų drąsus, eksperimentinis projektas, galbūt, buvo per šiuolaikiškas ir per keistas tokiam festivaliui. Mes bandėme prisitaikyti, bet tuomet spektaklis neatspindėjo mūsų pirminės vizijos ir tuo pačiu nepatenkino auditorijos lūkesčių.
Nepaisant to, ši patirtis tapo svarbia pamoka apie balansą tarp kūrybos ir struktūrinių reikalavimų tokio didelio masto tarptautiniuose festivaliuose.
Iš šiandienos perspektyvos, galbūt, būtų buvę prasmingiau pristatyti jau anksčiau sukurtą, gerai išdirbtą produkciją, kuri leistų mums geriau atskleisti savo meninius gebėjimus, o festivalio publikai – lengviau rasti ryšį su kūriniu.
Ką apskritai reiškia Lietuvos vardo minėjimas tokio festivalio kontekste?
Marija: Lietuvos vardo paminėjimas „Circa“ festivalyje – tai didelio darbo, kurį nudirbo Baltijos šalių šiuolaikinio cirko laukas, rezultatas. Tai svarbus žingsnis į priekį Lietuvos cirko sričiai. Tokio lygio festivaliai sukuria tarptautinį matomumą ir įtraukia į platesnį šiuolaikinio cirko dialogą.
Izabelė: Manau tai buvo reikšmingas įvykis Lietuvos kultūros reprezentavimo ir sklaidos kontekste. „Circa“ festivalis laikomas vienu iš prestižiškiausių šiuolaikinio cirko renginių Europoje, pritraukiančiu tarptautinius atlikėjus, kūrėjus, organizatorių ir kritikų dėmesį.
Norėčiau paminėti, kad Prancūzijoje cirko menas turi ilgametes šaknis ir yra gana populiari meno forma, tad parodyti Lietuvių darbus šiame kontekste yra puikus šansas plėtoti tarptautinį pripažinimą ne tik menininkams bet ir visai Lietuvos šiuolaikinio cirko sričiai. Dalyvaujant Circa atidarymo renginyje, buvo smagu girdėti, kaip Prancūzijos kultūros atstovai entuziastingai vertina šį šalių bendradarbiavimą.
Mano nuomone, svarbiausi buvo kultūriniai mainai. Nėra daug žmonių vakarų Europoje, kurie būtų susipažinę su lietuvių kūrėjų darbais, todėl ši sklaidai padėjo supažindinti su mūsų šiuolaikinio cirko kultūriniu braižu.
Pavyzdžiui spektaklis „How A Spiral Works“ daug įkvėpimo sėmėsi iš tradicinės baltų kultūros, o „inTENSE“ su elektronine muzika, charakteringu šviesų dizainu bei vizualinę instaliaciją primenančia konstrukcija – buvo puikus kontrastas vintažinei cirko estetikai.
Spektaklis „inTENSE“, Dainiaus Putino nuotr.
Gildai, stebėjote visą „Circa“ festivalį – gal žinote, ar jis kasmet turi tam tikrą temą, pagal kurią formuojama festivalio programa?
Gildas: „Circa“ festivalis Oše – vienas svarbiausių Europoje šiuolaikinio cirko festivalių. Todėl jie yra įpareigoti pristatyti naujausius garsiausių kūrėjų darbus. Jei trumpai, jie privalo pristatyti tai, kas svarbiausia, aktualiausia, tarsi nustatydami ar tokiu būdu sukurdami spektaklio vertę. Todėl ypatingai džiaugėmės ne tik galimybe pristatyti lietuvių kūrėjų darbus, bet ir pamatyti daugelio cirko centrų Prancūzijoje ko-prodiusuotą ukrainiečių trupės INSHI kūrinį „Rêves“. Tai buvo aiški ir stipri festivalio politinė pozicija, kuria džiaugėsi tiek profesionalai, tiek vietos publika.
Reikia suprasti, jog šis festivalis – itin prancūziškas. Dėl savo svarbos jis turi pristatyti tai, kas naujausio ir svarbiausio nutiko būtent prancūzų kontekste – t.y. didžiausioje rinkoje. Tai yra pagrindinės festivalio tendencijos ar jo vizitinės kortelės, tačiau yra labai ryškiai pastebima nauja tendencija – matome vis daugiau moterų kūrėjų scenoje. Dauguma spektaklių turi vien moterų kūrėjų komandą. To nebuvo festivalyje iki ateinant naujajai festivalio vadovei Stéphanie Bulteau.
Circa festivalyje, Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje metu – pristatytos trys lietuviškos premjeros. Kaip festivalio kontekste vertinate mūsų pasirodymus? Jei nesiimsite vertinti meninės išraiškos, galbūt galite įvertinti, ką apskritai reiškia Lietuvos vardo minėjimas tokio festivalio kontekste?
Gildas: Būkime realistiški, festivalyje, kuris siekia pristatyti didžiausius vardus, ateiti ir nustebinti visus tarsi mes visuomet turėjom tokio pat lygio produkciją kaip ir Prancūzija, būtų naivu. Turint tai omenyje, manau, kad lietuvių menininkai pasirodė tikrai solidžiai: buvo prastų parodymų, bet buvo ir puikių parodymų. Juolab, kad tai menas, komentarai variavo nuo „Kodėl tai rodoma“ iki „C’est génial“. Tačiau tai, kad Lietuva buvo tiek kartų minėta, ypač kontekste, kuriame pasirodyti ne Prancūzijoje kuriantiems menininkams, visų kolegų ir vietos žiūrovų buvo sutikta su didžiule nuostaba, pagarba ir, pripažinkim, pavydu. O vietos žmonės, kurie tikrai yra matę visokio cirko ir laiko šį festivalį jųjų, su labai atvira širdimi žiūrėjo spektaklius, savanoriavo ir padėjo mūsų menininkams, nagrinėjo, net po kelių dienų po spektaklių klausdavo tam tikrų scenų reikšmių.
Lietuvos kultūros sezonas Prancūzijoje siekia būti akseleratoriumi tolimesniam tarpinstituciniam ir dvišaliam bendradarbiavimui. Ar jau galime skaičiuoti viščiukus ir kalbėti apie tolimesnius ryšius su šiuo festivaliu? O galbūt mezgami planai ir kitose šalyse?
Gildas: Viščiukus skaičiuoti dar anksti. Scenos meno rinkos kiaušiniai užtrunka ilgiau išsiperėti. Tačiau galime išduoti, kad tam tikru formatu planuojame bent dviejose kitose šalyse pristatyti lietuvių ar Baltijos šalių kūrybą. Pamatėme, kad sugebame, vadinasi, galime tęsti toliau. Tačiau taip pat pastebime naują poreikį – kaip ir seniau festivalio „Cirkuliacija“ metu telkėme dėmesį kritikai ir vadybai, dabar, kai Lietuvoje daugėja šiuolaikinio cirko spektaklių, matome didžiulį poreikį staigiai pratęsti šią veiklą. Kada paskutinį kartą skaitėte recenziją, analizuojančią cirko spektaklį? Taip pat ir be vadybininkų trupių prisistatymas užsienio kontekstuose gali nueiti perniek. Šį poreikį matome, manau, laiku, mėginsime spręsti.
Galbūt galite įvertinti, ką Teatronui reiškia dalyvavimas tarptautiniuose tinkluose, dvišalių santykių mezgimas, Lietuvos šiuolaikinio cirko atstovavimas? Kiek laiko ir energijos užima išsikovojimas vietos prie bendro tarptautinio ekspertų, festivalių, profesionalų stalo?
Gildas: Jei labai trumpai – reiškia išgyvenimą. Kai užsienio partneris mąsto apie tarptautinį projektą, ji/jis mąsto apie jam/jai žinomus, patikimus partnerius. Teatronas užsitikrino savo pozicijas kolegų sąmonėse, mūsų nuomonės klausoma, klausiama, kartu inicijuojame nemažai projektų. Kad ir europinėje platformoje „circusnext“ – esu pakviestas prie senųjų šiuolaikinio cirko „vilkų“ prisidėti kių metų gegužės mėnesį vykstančioje laureatų atrankoje. Tie patys „vilkai“ giria, jog mūsų festivalis programuoja itin įdomius menininkus ir spektaklius. Tai džiugina, bet tikrai neužmigsime ant laurų, nes toli gražu ne viskas išspręsta ir ne visi dar apie mus žino.
Galite papasakoti plačiau apie spektaklių kūrybinį procesą – koks tai kelias nuo idėjos iki premjeros? Ar tai, jog kūrybinio proceso metu buvote rezidencijose Prancūzijoje, padėjo pasiruošti tos šalies kontekstui ir žiūrovams?
Izabelė: Abiejų spektaklių kūrybiniai procesai buvo labai skirtingi, gal dėl to, kad ir patys spektakliai labai skiriasi. Kuriant „How A Spiral Works“ žinojome, kad keliaudami norėtume tilpti į vieną lagaminą, kai „inTENSE“ įrangą reikia specialiai transportuoti. Rezidencijos Prancūzijoje abiems kompanijoms buvo turbūt tik ketvirtadalis visų rezidencijų, kiekvienos rezidencijos metu turime viešą pristatymą ar tai būtų demonstracija, ar ištrauka iš kuriamo spektaklio vietinei publikai. Po prezentacijos dažnai organizuojami pokalbiai su auditorija ir tai, mano nuomone, yra geriausias būdas gauti grįžtamąjį ryšį. Įdomu pastebėti kaip skirtinga kultūrinė terpė interpretuoja ką rodome scenoje. Taip pat susipažinome su vietinėmis artistų ir organizatorių komandomis bei jų darbais, man tai padėjo pažinti kultūrinius šio scenos meno niuansus ir pastebėti kuo lietuvių kūryba skiriasi. Mūsų tikslas buvo parodyti autentiškus lietuvių kūrėjų darbus, nebandyti įtikti žiūrovui, o tiesiog pristatyti kas mes esame ir ką kuriame.
Marija: Idėja gimė 2023 metų pavasarį, kai buvau 8 mėnesius nėščia ir vis dar turėjau jėgų pristatyti savo darbus kitame, nuostabiame „Circus Dance“ festivalyje Vokietijoje. Festivalio organizatoriai buvo labai sužavėti mūsų pasirodymais ir pasiūlė sukurti naują darbą, skirtą kūdikiams, ateinančiam festivaliui. Pajuokavau, kad nesu tikra, ar pavyks kurti žmonėms (ir dar kūdikiams), nes mano kūryba orientuota ne į žmonių auditorijas. Bet galėčiau sukurti kažką sauskelnių publikai. Visi labai smagiai juokėsi, todėl tai pasirodė verta dėmesio idėja.
Kai su vyru pamatėme kvietimą dalyvauti atrankoje į „Circa“ festivalį, mūsų naujagimei buvo vos keli mėnesiai. Pamanėme, kad sauskelnių tema taps svarbi mūsų gyvenime, todėl nusprendėme ją paversti meniniu procesu. Išties, sauskelnės pasirodė esantis sudėtingas objektas, atveriantis daugybę ne itin malonių temų. Kūrybinis procesas, kaip ir galutinė premjera, tapo taip pat šiek tiek nemaloniu, tačiau visiškai atspindėjo sauskelnių realijas.
Rezidencijos Prancūzijoje ir Ispanijoje prieš premjerą buvo labai svarbios – jos leido giliau suprasti, ką šis darbas reiškia mums ir kokias reakcijas jis kelia žmonėms. Kai kurie jautė, kad tai buvo labai taiklu, jautru ir juokinga, kiti nesugebėjo įžvelgti ryšio tarp sauskelnių ir savo gyvenimo, siūlydami kurti darbą apie šiukšles, kad jis būtų universalesnis ir kuo labiau tinkamas žmonėms, nors kurti žmonėms nebuvo mūsų galutinis tikslas. Kalbos barjeras taip pat buvo didelis iššūkis – susidūrėme su daug didesniu anglų kalbos nepriėmimu nei tikėjausi. Nors dalį spektaklio kalbėjome prancūziškai, žiūrovams to buvo negana.
Izabele, pastebėjau, kad jūsų emocijos po premjerų šiek tiek kitokios. Kaip žiūrovai reagavo per jūsų pasirodymus ar jie priėmė spektaklį ir suprato jūsų perteikiamą žinutę?
Izabelė: Tikrai taip, po spektaklių gavome daug nuostabių komentarų, Ošo miesto auditorija mus priėmė labai šiltai. Abu spektakliai buvo išpirkti kurį laiką iki rodymo, manau tai lėmė Lietuvos vardo naudojimas, žiūrovams buvo įdomu pirmą kartą pamatyti iš Lietuvos atvežtus darbus. Abi premjeros pavyko puikiai, turėjome ir stovinčių ovacijų, kiek šnekėjau su žiūrovais jie išsinešė iš spektaklių tai, ko tikėjomės. Tą jausmą, su kuriuo norėjome palikti žiūrovus, manyčiau pasiekėme.
Ar būdamos tarptautiniuose festivaliuose ir juose pasirodydamos randate laiko pamatyti kitus spektaklius, susipažinti su užsienio kolegomis, kitų festivalių prodiuseriais? Ar turėjote šį kartą laiko pasimėgauti buvimu ar vis tik premjerinis stresas užgožė viską?
Izabelė: Kadangi pirmas spektaklis buvo nukeltas dėl oro sąlygų, turėjome šiek tiek laiko, o man esant dviejų kompanijų dalimi, teko būti visą festivalio laikotarpį. Kai tik turėjome laiko žiūrėjome spektaklius, taip pat buvo smagu susitikti su daugeliu pažįstamų vienoje vietoje.
Marija: Dažniausiai tikrai rasdavome tam laiko, sutikti kitus kūrėjus, patirti tarptautinę kūrybingą aplinką ir pasisemti įkvėpimo visada buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ir keliaujame į tokius festivalius bei rezidencijas.
„Circa“ festivalyje pamatyti daug nepavyko, bet porą spektaklių pavyko. Taip pat buvo smagu, kad vienu metu viešėjo ir kita kūrybinė komanda iš Lietuvos, bei projekto organizatoriai, su jais jautėmės tarp savų.
Marija Baranauskaitė-Liberman, Dainiaus Putino nuotr.
Suprantu, kad negalėsite išskirti spektaklio, kuris pastaruoju metu labiausiai įstrigo, bet galbūt galite išskirti temas, kurios šiuo metu vyrauja kūrėjų galvose? Ar spektakliai pasiveja šių dienų aktualijas (politines, ekologines, socialines, technologines), o gal net užbėga į priekį ir kelia klausimus, kurie dar visuomenėje nesulaukė tiek daug dėmesio?
Izabelė: Manau vis dar vyrauja asmeninių patirčių dalijimasis, kova su psichologinių problemų stigma. Moterų kuriamuose spektakliuose dažnai šnekama apie jų vietą visuomenėje bei metamas iššūkis moteriškumo įvaizdžiui. Vis daugiau kūrėjų integruoja naujas technologines galimybes, tačiau ne AI, bet naujas šviesų, projektavimo, filmavimo technologijas arba perkuria cirko objektą. Yra ir kita pusė spektaklių, kurie remiasi senovine estetika – vintažine arba 80-ųjų, tai būtų personažų elgsenos ar aprangos stilius, ar „Cabin of Curiosities“ tipas. Taip pat yra šiuolaikinio cirko spektaklių, kurie remiasi pagrinde choreografija, fizinių galimybių demonstravimu, scenine estetika, tačiau neturi tikslo perduoti gilesnės žinutės žiūrovui.
Kadangi aš manau jog menas gali būti politinis įrankis, man asmeniškai trūksta spektaklių adresuotų būtent kasdieninėms, nepatogioms problemoms.
Marija: „Circa“ festivalyje nespėjau pajusti ryškių išskirtinių temų. Festivalis buvo labai didelis ir įvairus, daug renginių vyko tik prancūzų kalba. Pastebėjau, kad didelis dėmesys skiriamas jaunimui, cirko mokyklų mokiniams. Taip pat matėme, kaip kūrėjai labai stengiasi užmegzti svarbius ryšius ir įsiūlyti savo produkciją. Visa tai kuria itin specifinę, konkurencingą atmosferą. Iš publikos reakcijų supratau, kad jie yra pripratę prie labiau tradicinių scenos meno formų, o šiuolaikinės naujovės šiuo metu festivalio kontekste dar neatrodė itin aktualios.
Gildai, kiek programos jums pavyko pamatyti ir kokias įžvalgas parsivežėte?
Gildas: Aš asmeniškai mačiau lygiai dvidešimt spektaklių. Cirkas akivaizdžiai nesiekia savęs aktualizuoti, nors temų buvo visokių: nuo mamystės iki biografijų ir su jomis susijusių traumų. Tai, ką pats cirko menas bei mes Lietuvoje ieškome – tai naujo cirko rašymo būdo, t.y. dramaturgijos. Naujo požiūrio į patį meną, naujos cirko kalbos, disciplinų inovacijų. Kai kurie kūriniai yra specialiai sukurti tarsi eilėraščiai, kurie, atrodo, neturi nieko bendro su kasryt girdimomis žiniomis, tačiau žiūrovai iš salės išeina su ašaromis akyse.
Na, o geriausių spektaklių pavadinimų neatskleisiu, nes juos anksčiau ar vėliau pamatysime festivalyje „Cirkuliacija“.
Kalbant ne tik apie pačius menininkus ir jų spektaklius, tikriausiai festivalio metu sutikote daug kolegų iš kitų tarptautinių festivalių. Kokiomis temomis gyvena prodiuseriai, festivalių menų vadovai? Ar skirtingos šalys, regionai kalba apie savo iššūkius (o gal džiaugsmus), ar esti problemos, kurias aršiai diskutuojate, ieškote bendrų sprendimų (tvarios gastrolės, auditorijos plėtra ar pan.)?
Gildas: „Circa“ festivalį aplanko apie du-tris šimtus profesionalų. Tad kasdien sutikdavau kolegų, kitų menininkų, su kai kuriais aptarėm galimybes, su kai kuriais realius planus. Kultūros pasaulis šiuo metu gyvena tam tikroje baimėje, nes daugelyje šalių politika tampa pavojaus sinonimu. Daug kur išrinkta valdžia pradeda savo veiklą nuo kultūros biudžeto mažinimo, prieinamumo užkirtimo, tas labai gąsdina.
Gal galite pasidalinti, koks tolimesnis „How A Spiral Works“ ir „inTense“ gyvenimas laukia?
Izabelė: „How A Spiral Works“ gruodžio mėnesį jau pristatėme „Rigas cirks“ meno centre, tuo tarpu „inTense“ rodys premjerą sostinės Menų spaustuvėje gruodžio 22 d. Kviečiu visus pamatyti spektaklius pristatytus Prancūzijoje.
Marija, kokie ateities planai laukia „Nappies Project“?
Marija: Šiuo metu „Sauskelnių projektas“ dar neturi aiškaus tęsinio plano, skiriame laiko poilsiui ir refleksijai. Dabar tik aišku, kad laisvė nuo festivalio reikalavimų suteikia naują perspektyvą, tačiau dar tiksliai nežinome, kur ji mus nuves.
Jeigu reikėtų padaryti trumpą atmintinę – kokias tris pagrindines taisykles ar patarimus duotumėte jauniems šiuolaikinio cirko menininkams ar trupėms, norintiems patekti į tarptautinių festivalių akiratį?
Gildas: 1. Turėkite vadybininką/-ę arba prodiuserį. Šis žmogus turi pasirūpinti, jog į bet kokius meninius, techninius ar planavimo klausimus būtų konkretūs atsakymai. 2. Nepradėkite nuo nulio. Kreipkitės į jūsų sritį strategiškai vystančią organizaciją. Šios tikrai turi pagalbinių įrankių, progų susitikti, pristatyti, festivaliams pasiūlyti padengti dalį išlaidų ir pan. 3. Planuokite toli į priekį. Jei dabar kalbate su festivaliu ar teatru, didžiausios sėkmės atveju ten pasirodysite už pusės metų. Turėkite aiškų kalendorių, kuriame planai dėliojami bent du metus į priekį. Jei jums pasiūloma rezidencija ar ko-produkcija, jūs žinote, ar už trijų-devynių mėnesių galite ten būti. Į tai įtraukite visus įmanomus, jums žinomus (jei nežinomus, žr. 2 punktą) fondus.
Kaip manote, kas svarbiausia jauniems šiuolaikinio cirko menininkams ir trupėms, norintiems patekti į tarptautinių festivalių ir profesionalų akiratį?
Izabelė: Manau meno kūriniuose svarbus autentiškumas ir man džiugu matyti, kad lietuvių kūrėjų darbai tuo pasižymi, dažnai atsispindi kultūrinis identitetas. Svarbu yra keliauti ir susipažinti su užsienio bendruomene, tuose pačiuose festivaliuose ar platformose skirtose tarptautinių ryšių užmezgimui. Ir žinoma kurti, bei rodyti savo darbus ar jų ištraukas įvairuoms bendruomenėms.
Marija: Per šį procesą supratau, kad bent jau man – svarbiau yra išlikti savo kūrybiniame kelyje ir savame autentiškame procese. Stengtis kažkaip specialiai „pritaikyti“ savo kūrybą vien tik dėl to, kad patektum į tarptautinius festivalius, mano akiai, gali būti pavojinga menininkams ir jų procesams. Kūryba turi būti tikra, atvira ir autentiška ir tik tuomet ji natūraliai ras savo vietą ir žiūrovą, kai bus tam tinkamas laikas ir tinkama vieta.
Projektas yra Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 dalis. Sezoną organizuoja Lietuvos kultūros institutas kartu su Prancūzų institutu Paryžiuje. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.