Kūrybinė šokio spektaklio grupė svarstė, kaip išversti prancūzų kalbos žodį „brandir“ į lietuvių kalbą, kad jis perteiktų žmoguje glūdintį užmojų ir esminį poreikį būti laisvam. Pasirinkę PAREIŠKIU, jie implikavo streiko, demonstracijos, protesto prasmę. Prancūzų socialinis bendruomeninis gyvenimas labai dažnai vyksta protesto būdu, lietuviai to tik mokosi. Juk dažnai pasijuokiama, kad lietuvis yra kantrus kaip asilas, kiek ant jo krausi, tiek veš. Tad spektaklio pavadinime įžvelgiu užkoduotą prancūzo pamoką lietuviui – nekentėk, išeik ir pareikšk.
Nuotraukų autorius: Dmitrijus Matvejevas
Šokio spektaklis „PAREIŠKIU – BRANDIR“ gimė kaip mąstymas apie save, ryšį su kitais, ką aš galiu kaip susivokęs asmuo. O spektaklio sukūrimo intencija buvo perkelta ant Lietuvos šimtmečio pečių. Prie ko čia Lietuvos šimtmetis ir naktinis klubas, kuriame vyksta spektaklio veiksmas? Į klubą renkasi pavieniai žmonės. Spektaklyje šoka 3 prancūzai (Camille Cau, Mélanie Cholet ir spektaklio režisierius choreografas Albanas Richardas), 4 lietuviai (Agnija Šeiko, Gintarė Marija Ščavinskaitė, Inga Kuznecova ir Mantas Černeckas) bei belgas Niels Claes, šiuo metu dirbantis „PADI DAPI fish“ teatre, taip pat spektaklyje vaidina daininkė Jurga Šeduikytė. Režisierius sako, kad naktinis klubas – tai šiuolaikinio jauno žmogaus saviraiškos erdvė, kurioje jis jaučiasi patogiai ir susitinka su panašiais į save, todėl veiksmas vyksta būtent klube, kur žmonės šokdami išsako savo įsitikinimus.
Garsi ritminė muzika – jaunystės energija, o visi svarbiausi šimtmečio valstybinai įvykiai gali būti traktuojami kaip mažesnės ar didesnės revoliucijos, kurias įkvepia pašėlusi jaunystės jėga.
Ką gi, naktinis klubas – kūrybinė laboratorija eksperimentui su šimtmečio idėjomis.
Albanas Richardas į Klaipėdą statyti spektaklio atvyksta antrą kartą. Pirmasis jo pastatymas „Shake that devil“ įvyko prieš metus, taip pat tarptautinio dramos teatro festivalio „The Atrium“ metu. Pirmajame pastatyme dalyvavo miesto bendruomenė ir profesionalai. Albanui Richardui svarbu surasti ryšį tarp žmonių, sukurti tarp jų naujas bendradarbiavimo galimybes ir pasiūlyti eksperimentuoti.
Šįkart režisieriaus darbas su grupe prasidėjo nuo pasikalbėjimų. O kas žmogų labiausiai atrakina? Aišku, kad asmeninės vaikystės istorijos. Šokėjai burtų keliu išsitraukė sau poras ir pasipasakojo vienas kitam labiausiai įstrigusią istoriją iš savo vaikystės. Spektaklio metu žiūrovas išgirsta tas istorijas, kai šokėjai prieina prie ratu sėdinčių žmonių ir jiems tarsi draugams pasipasakoja savo kalba. Pavyzdžiui, Inga K. pasakoja, kaip ji, būdama maža, skendo ir iš to išgąsčio pradėjo plaukti. Agnija Š. apie savo močiutę, kuri nešiojo didelius kailinius ir atrodydavo kaip meška, o kartą ji su tais kailiniais įčiuožė į ledo ritulio aikštelę, kur vyko varžybos, nes jos svorio neišlaikė atramos tvorelė. Mantas Č. prisiminė, kaip mama jį nuvedė į pirmą šokio pamoką ir t.t. Vaikystės atsiminimai atpalaidavo šokėjų emocinę atmintį, leido jiems pažiūrėti į save ir kitus vaikų akimis, kas tuomet jiems buvo svarbu, ar tai tebėra svarbu, kokiomis formomis juose dabar veikia sustingusi vaikystės patirtis.
Akimirka iš repeticijos
Pirmasis susipažinimas, tarsi pasišnekėjus su geru draugu, spektaklio metu padėjo modeliuoti pasitikėjimo vienas kitu ir žiūrovu, situaciją. Būtent tokios bendradarbiavimo temperatūros, –kiek įmanoma didesnio atsivėrimo kitam, – režisierius sąmoningai siekia kiekvieną kartą dirbdamas su nauja auditorija.
Nuoširdumas, gerbimas kito ribos, – pagrindinės vertybės, kurias kaip esmines buvo galima perskaityti jau nuo pat įėjimo į salę, – šokėjai maloniai pasitiko žiūrovus, pasisveikino, palydėjo į vietas. Kėdės stovėjo aplink didelę tuščią erdvę.
Po pirmojo savivokos etapo sekė antrasis, – kokios šimtmečio datos iš tautos gyvenimo yra svarbios kiekvienam asmeniškai? Kas aš esu su savo mažąja istorija tautos istorijoje? Pavyzdžiui, Albanas Richardas spektaklio metu pasakoja apie akciją „Baltijos kelias“, kurią 1989 m. pamatė per televizorių. Tuo metu jis buvo „Depeche Mode“ gerbėjas, todėl jo asmeninėje istorijoje Lietuvos, Latvijos ir Estijos išsivadavimo laikas skamba kaip „Depeche Mode“ muzika. Spektaklio metu mes ją girdime. Suprantama, kad tik A. Richardui „Depeche Mode“ ir trijų sesių valstybių kova už laisvę yra vienas su kitu susiję dalykai. Bet tai yra įdomu, kai asmeninės istorijos pereina į tautos naratyvą, kai jas pasakoja ir kai jų kas nors klausosi.
Istorinės datos buvo užrašytos ant A4 baltų lapų: vasario 16, kovo 11, II Pasaulinio karo pabaiga, vienos lyties asmenų santuokos įteisinimas, Prancūzijos darbdavys pirmą kartą apmoka darbuotojo atostogas ir t.t. Datos taip pat buvo išdiskutuotos kūrybinės laboratorijos metu, todėl atspindėjo Lietuvos, Belgijos ir Prancūzijos įvykius. Balti lapai su datomis buvo vienintelis sceninis rekvizitas. Vienu metu jie nešami kaip transparantai demonstracijos metu, paskui sudėliojami ant žemės kaip atmintinų datų memorialiniai paženklinimai.
Manyčiau, kad toks minimalistinis rekvizitas nepilnai perteikė protesto ir pareiškimo svarbą ir intensyvumą, kurį perteikti buvo sumanyta. Aišku, balti lapai dera prie bendros spektaklio stilistikos: kasdienės šokėjų aprangos ir paprasto makiažo, performansui būdingo dabarties akcentavimo.
Matyt dėl tos priežasties,– demokratiškai paprasto būdo mąstyti ir kurti čia ir dabar (pvz., labai jautru, kai spektaklio metu A. Richardas kreipiasi į J. Šeduikytę taip tarsi jie kalbėtųsi dviese), ir turbūt dėl laiko stokos, nebuvo pasinaudota ir Klaipėdos dramos teatro techninėmis galimybėmis. Galbūt per išradingiau pateiktus rekvizitinius ir scenografinius niuansus būtų galima labiau išryškinti ir pagerbti pačią šimtmečio intenciją. Bet kita vertus, minimalistinis stilius labiausiai perteikia šiandienos globalų ir intensyvų judėjimą. Svarbiausia, visur kur nuvyksti, su savimi turėti kūną, pageidautina su galva, o baltų lapų ir Šiaurės Korėjoje atrasi.
Suprantu, kad esminis šio spektaklio svoris yra ne šokis kaip estetinis išgyvenimas, bet šokis kaip mąstymo ir bendravimo būdas, iš individų kuriantis kolektyvinę sąmonę. Lietuviams išties labai trūksta kolektyvinio sąmoningumo. Sovietinėje Lietuvoje intelektualaus žmogaus pozicija buvo būti opozicijoje, todėl ne su kolektyvu. O dabar laikas pasikeitęs, – reikia išmokti būti individualistu kolektyvinėje pozicijoje. Todėl spektaklio kūrimas pirmiausia patiems šokėjams buvo tarsi terapinis užsiėmimas, dirbta su savo emocinės atminties perkeitimu. Lietuviai mokėsi iš prancūzų pasitikėjimo savimi, prancūzai iš lietuvių atkaklumo, iš belgo – drąsos.
Gydydamas savo asmeninę emocinę atmintį, gydai ir tautos, nes tautą juk sudaro sąmoningi individai – tu ir aš.
Kalbant apie terapinį spektaklio aspektą, reiktų pastebėti, kad Jurgos Šeduikytės dalyvavimas šį aspektą labai sustiprino ir pagilino. Dainininkę pakvietė pats A. Richardas. Praėjusiais metais, viešėdamas Lietuvoje, jis gavo jos diską. J. Šeduikytės muzika jam padarė įspūdį. Choreografas domisi naujausiomis muzikos tendencijomis, groja obojumi. Jis pats atrinko elektroninę muziką spektakliui Klaipėdoje.
J. Šeduikytės muzikiniai intarpai kaip lietuviško epinio pasakojimo meditatyvus garsynas. Tarsi jos balsas leistųsi į šachtą ir trauktų garsus, pakimbančius naktinio klubo lubose kaip alternatyva vienatvei – vienytis su archetipine pajauta. Pradėjus repetuoti, intuityvi J. Šeduikytės improvizacija įkvėpimo sėmėsi iš šokėjų judesių, paskui atitrūko ir sklandė kaip savarankiška PAREIŠKIU. Nors man epinio intuityvaus pasakojimo spektaklyje norėtųsi stipresnio, kad dainininkė tvirčiau pareikštų savo PAREIŠKIU, nes premjeros metu dar buvo galima justi, kad ji labiau nori dėmesį perkelti į energingus, savimi pasitikinčius šokėjų kūnus.
Provokuojančio pastiprinimo siekta Sineados O’Connor kalba, kurią spektaklio metu karštai išskandavo A. Šeiko. Tai dainininkės kalba už moterų teises ir kad pasaulis taptų žymiai gražesnis ir taikesnis, jeigu jam vadovautų moterys. Šis deklaratyvus pareiškimas iš kontraversiškos dainininkės lūpų turėjo skambėti kaip manifestas, tačiau spektaklyje, mano galva, jis suskamba naivokai ir nepasiteisina, nes A. Šeiko kuriamas įvaizdis kūno kalba jau išpildo feministinės laikysenos turinį, o toks tiesmukas pareiškimas nesurezonuoja su dabarties postfeministinėmis aktualijomis, todėl šiuo atveju man regis yra perteklinis, labiau iliustratyvus PAREIŠKIU variantas. Juolab, kad Sineada O‘Connor 2017 metais išsižadėjo savo tapatybės, pasiėmė naują pavardę ir atsidėjo religiniam gyvenimui, nors prieš 25 metus viena populiari laida parodė, kaip ji prieš kameras suplėšo popiežiaus Jono Pauliaus II nuotrauką. Suprantu, kad Sineados O‘Connor kalbos, o tai reiškia ir asmenybės, įterpimas turėtų provokuoti lietuvius pasaulinio skandalo „Me too“ akivaizdoje, bet jis lieka labiau kaip išsišokimas ir todėl nuteikia net gi priešingai nei norėtųsi.
Spektaklis „PAREIŠKIU – BRANDIR“ pareiškia asmens autonomiją bei jo pasiryžimą ginti savo teises ir nepriklausomybę. Įdomu stebėti skirtingas prancūzų ir lietuvių šokėjų laikysenas. Jie visi kaip asmenys atstovauja savo tautas. Viena prancūzė švelni ir romantiška, kita – užsidariusi, intelektuali ir mažumėlę snobiška, prancūzas – drąsus, revoliucingas, savim pasitikintis optimistas. Belgas – jautrus ir nebijantis tokiu būti. Iš lietuvių stipriausia emocija – kovingumas.
Po spektaklio liko suvokimas – jie pareiškė, o aš supratau, ką jie pareiškė.
Vidury spektaklio, stebėdama vieną paskui kitą atliekamus pasirodymus šokių aikštelėje, klausydamasi jausmingos ir ritmą kalančios garsios muzikos, klausiau savęs, kokia stipriausia emocija manyje kyla, žiūrint į juos? Tuomet sau atsakiau: jie neprašo manęs leidimo, jie drastiškai pareiškia – aš esu čia toks koks esu ir niekur nesitrauksiu. Oho, pagalvojau, aš irgi esu ir niekur nesitrauksiu.
Iš kiekvieno mūsų asmeninio apsisprendimo randasi kolektyvinis PAREIŠKIAME. Mes nesitraukiame ir toleruojame kitus pareiškėjus, jautriai priimame kiekvieno skirtingą PAREIŠKIU. Spektaklio metu tai atskleidžiama apsikabinimų scenoje. Beje, apsikabinimų scena atsikartoja iš „Shake that devil“, tik ten ji turėjo religinės bendruomenės atspalvį.
Savivokos aktas, atliktas spektaklio metu, – iš PAREIŠKIU į PAREIŠKIAME, – mano galva, puikiai tinka Lietuvos šimtmečiui paminėti ir Prancūzijos bei Lietuvos draugystei sustiprinti.