![\"\"](\"https:\/\/dance.lt\/new\/wp-content\/uploads\/2021\/05\/0-134-photo-D.Matvejev\u00a9.jpg\")
<\/a>\nDmitrijaus Matvejevo nuotraukos<\/em><\/p>\n
\u017di\u016brov\u0173 u\u017edarymas po vien\u0105 ir po du suveikia ne kaip karantininio re\u017eimo sprendimas, bet kaip pati patirties kvintesencija: tik b\u016bdami u\u017e sienel\u0117s mes galime taip dr\u0105siai prisileisti \u0161ok\u0117j\u0173 k\u016bnus, nes nesame pa\u017eeid\u017eiami. Saugios vietos b\u016bkl\u0117 tampa ir svarbiausiu estetinio kankinimo \u012frankiu: \u010dia viskas \u2013 jie<\/em> ir jos<\/em>, gyvenimas ir mirtis, k\u016bnai ir tro\u0161kimai \u2013 yra mums nepasiekiama. Ta\u010diau b\u016btent d\u0117l to taip ry\u0161ku ir aitru. K\u016br\u0117jai deklaruoja spektakl\u012f kaip komentar\u0105 karantininei b\u016bsenai, ta\u010diau, mano supratimu, projektas per\u017eengia laikinumo ribas ir turi universalumo \u017eenkl\u0173: buvimas anapus<\/em>, laikymasis atokiai nuo pasaulio, ne-su-si-lie-ti-mas yra bendra \u0161i\u0173 laik\u0173 ir ateities kart\u0173 tema.<\/p>\n Knygoje \u201eAnti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia\u201c Gilles\u2019is\u00a0 Deleuze\u2019as\u00a0 ir\u00a0 Felixas\u00a0 Guattari, kuri\u0173 teorijomis remiasi spektaklio k\u016br\u0117jai (dramaturg\u0117 Silvija \u010ci\u017eait\u0117-Rudokien\u0117), ra\u0161o: kelio prad\u017eioje \u201eesama rasi\u0173, klasi\u0173, kontinent\u0173, taut\u0173, karalys\u010di\u0173, valstybi\u0173, ten sutiksime \u017dan\u0105 D\u2019Ark, Didij\u012f Mongol\u0105, Liuter\u012f ir actek\u0173 gyvat\u0119\u201c, o kelio pabaigoje \u201et\u0117ra t\u0117velis, mamyt\u0117 ir a\u0161\u201c (Deleuze, Guattari 2004:111). Spektaklio metu kamuoja b\u016btent \u0161is jausmas \u2013 kad u\u017e sienos kaupiasi ras\u0117s, kontinentai ir karalyst\u0117s, \u017eanos, mongolai ir actekai, o \u010dia, u\u017e sienel\u0117s, kelio pabaigoje, o gal prad\u017eioje, inkubatoriuje, esame mes. Ir mus, kaip Olgos Tokarczuk \u201eB\u0117g\u016bnuose\u201c apra\u0161ytus gyvius ir k\u016bn\u0173 dalis, laikomus stiklo taroje, am\u017einyb\u0117s skys\u010diuose, galima tik ap\u017ei\u016br\u0117ti. T\u0105 jie<\/em> ir daro: \u012f mus \u017ei\u016bri, mus tyrin\u0117ja, mus turi omeny. Mes j\u0173 kely. Bet kas tie jie<\/em>?<\/p>\n Kiekvienas \u017ei\u016brovas patiria skirtingus juos<\/em>. Ir kalb\u0117ti daugiausiai galiu apie tuos, kuriuos sutikau prie savo inkubatoriaus, kuriuos ma\u010diau i\u0161 arti. Mano ALKIS susitelk\u0117 \u0161ok\u0117j\u0173 Gretos Grinevi\u010di\u016bt\u0117s, Agniet\u0117s Lisi\u010dnikait\u0117s ir Gy\u010dio Ivanausko choreografiniuose k\u016bnuose. Ta\u010diau \u0161alia, tolesniuose \u017eemynuose, telk\u0117si ir Ugn\u0117s Kavaliauskait\u0117s, Godos Laurinavi\u010di\u016bt\u0117s, Pauliaus Prievelio, Gedimino Rimeikos k\u016bnai.<\/p>\n Spektaklyje labai ry\u0161kus choreografei Airai Naginevi\u010di\u016btei b\u016bdingas gerai argumentuoto, meniniu tikslu \u012fkrauto judesio jausmas: kiekvienas i\u0161 \u0161ok\u0117j\u0173, gyvenan\u010di\u0173 atskir\u0105 choreografin\u012f gyvenim\u0105 ir tik retkar\u010diais susijungian\u010di\u0173 \u012f masin\u0119 patirt\u012f, turi ai\u0161ki\u0105 perspektyv\u0105, \u017eino savo buvimo prasm\u0119 ir labiau ne ie\u0161ko, o \u012fk\u016bnija tai, k\u0105 jau rado. Tod\u0117l j\u0173 judesiai \u2013 plat\u016bs ir ry\u017etingi, gars\u016bs ir dideli\u0173 amplitud\u017ei\u0173, i\u0161 ties\u0173 kuriantys min\u0117t\u0173 \u017ean\u0173 ir did\u017ei\u0173j\u0173 mongol\u0173 atmosfer\u0105. Jie man \u2013 keliautojai, atrad\u0117jai ir u\u017ekariautojai, sunkiais platforminiais batais be skrupul\u0173 einantys per \u017eem\u0119 auk\u0161tai i\u0161keltomis galvomis ir pla\u010diai atmerktomis akimis. Lauros Darbutait\u0117s kostiumai tik \u017eymi j\u0173 m\u0117lyn\u0105j\u0105 ras\u0119, ta\u010diau nesuniveliuoja: kiekvienam kostiumui b\u016bdingi savi keliai \u012f alkio kra\u0161t\u0105. Kieno nuoga nugara, kam atsiveria kr\u016btys, kam gerai prieinamos \u0161launys. O kas \u2013 saugus ir gerai \u012fpakuotas, kaip juodas kiau\u0161inis, valgomas prad\u017eioje, lupamas pabaigoje. Lyg jie patys b\u016bt\u0173 atrad\u0119 kiau\u0161inio valgymo metodus \u2013 pirmiausia suvalgyti, tada nulupti.<\/p>\n Didel\u0119 \u012ftak\u0105 spektaklio recepcijai turi Dariaus \u010ciutos garsas: ausin\u0117se girdima besikartojanti pasaulio griuvimo ir j\u012f lydin\u010di\u0173 ovacij\u0173 seka, vietomis papildoma tyliu ir vos girdimu dieve dieve<\/em>, suformuoja \u0161okio pri\u0117mimo taisykles \u2013 tai ka\u017ekas tarp gro\u017e\u0117jimosi ir siaubo. Kaip gri\u016bvantis miestas, kuris, generuodamas nelaim\u0119, drauge yra absoliutaus gro\u017eio objektas.<\/p>\n Pana\u0161ius jausmus k\u0117l\u0117 ir prie asmeninio cilindro asmenines mizanscenas atlik\u0119 Ivanauskas, Grinevi\u010di\u016bt\u0117 ir Lisi\u010dkinait\u0117. J\u0173 menini\u0173 fig\u016br\u0173 kurtos atmosferos \u2013 kardinaliai skirtingos, ta\u010diau veikia taip pat ka\u017ekur paribyje tarp gro\u017eio, atvirumo ir absoliutaus \u0161al\u010dio, baim\u0117s. Vis d\u0117lto svarbiausias akcentas krinta ant \u017emogi\u0161kumo ir atsiv\u0117rimo: Gytis apokaliptin\u0117s nuojautos veidu, prie sienel\u0117s priglaustais delnais ir vaiki\u0161ku gar\u0173 formavimu ant stiklo; Agniet\u0117, apimta \u012fnir\u0161io ir nuo nemeil\u0117s sau negalinti nustoti sav\u0119s kamuoti; ir prie\u0161 akis apsinuoginusi Greta, kurianti ne tiek geismo ir erotikos, kiek \u0117jimo artyn ir d\u0117l to nuogyn prisiminim\u0105. \u017di\u016br\u0117dama \u012f \u0161iuos tris menininkus i\u0161 arti, svars\u010diau, kiek matau juos \u010dia ir dabar<\/em>, ir kiek matau nebe juos, o visus j\u0173 raskolnikovus, blondines, dukras \u0161alia skalbimo ma\u0161in\u0173. \u0160iame spektaklyje yra vietos gausti visoms j\u0173 persona\u017e\u0173 istorijoms vienu metu ir, regis, jie tuo naudojasi.<\/p>\n<\/a><\/p>\n<\/a><\/p>\n<\/a><\/p>\n